Baž­ny­čia tam­pa įmo­ne

Kry­žių kal­no baž­ny­čios sta­ty­bos su­kė­lė dis­ku­si­jų aud­rą. Jai dar net neap­ri­mus, pa­skli­do nau­ja ži­nia - Šiau­lių baž­ny­čio­je avan­su ima­mos au­kos. At­ro­do, kad mū­sų sie­lų ga­ny­to­jai vis drą­siau įsi­jau­čia į vers­li­nin­kų vaid­me­nį - ne tik ima­si sta­ty­bų vers­lo, bet ir ren­ka už­sta­tą už pa­slau­gas.

„Pro­gi­niai“ ka­ta­li­kai

Vis dau­giau žmo­nių vie­šai ar pa­slap­čia pra­de­da at­mes­ti krikš­čio­ny­bę. Šiuos žings­nius są­ly­go­ja ir Baž­ny­čios da­ro­mos klai­dos. Pas­ta­ruo­ju me­tu ji la­biau pri­me­na or­ga­ni­za­ci­ją ar vers­lo įmo­nę, ku­ri ki­ša­si į po­li­ti­ką, vyk­do lo­biz­mą ir ren­ka pi­ni­gus už pa­slau­gas.

Po­li­to­lo­gas Min­dau­gas Kluo­nis sa­ko, kad vie­šas na­rys­tės Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je at­si­sa­ky­mas lai­ky­ti­nas pro­tes­to for­ma prieš pri­vi­le­gi­juo­tą jos pa­dė­tį ir sklei­džia­mas idė­jas. Tai nea­be­jo­ti­nai yra po­li­ti­nė ak­ci­ja. No­ri­ma at­kreip­ti dė­me­sį ir į fak­tą, kad di­de­lis ti­kin­čių­jų skai­čius, ku­riuo re­mia­si dva­si­nin­kai, siek­da­mi po­li­ti­nių tiks­lų, ne­pa­ro­do rea­ly­bės, nes, ap­klau­sų duo­me­ni­mis, „ne­pro­gi­niais“ ka­ta­li­kais Lie­tu­vo­je lai­ky­ti­ni ma­žiau nei 15 pro­cen­tų.

Anot Atei­ti­nin­kų fe­de­ra­ci­jos pir­mi­nin­kės Roz­vi­tos Va­rei­kie­nės, re­li­gin­gu­mas šiais lai­kais su­pran­ta­mas šiek tiek ki­taip ne­gu anksčiau. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus gal ir ma­žiau sie­ja sa­vo ti­kė­ji­mą su baž­ny­čios lan­ky­mu, ta­čiau la­biau ne­gu bet ka­da anks­čiau gi­li­na­si į pro­ce­sus, išei­nan­čius už ma­te­ria­laus pa­sau­lio ri­bų.

„Ti­kin­čių­jų ma­žė­ji­mas sie­ti­nas su tuo, kad vals­ty­bė­se, ku­rio­se už­tik­ri­na­mas pa­kan­ka­mas ge­ro­vės ly­gis vi­siems gy­ven­to­jams (ypač so­cia­li­nės ap­sau­gos ir švie­ti­mo pa­slau­gos), žmo­nės tam­pa ma­žiau pri­klau­so­mi nuo re­li­gi­nių ins­ti­tu­ci­jų tei­kia­mos pa­ra­mos ir jų die­gia­mos pa­sau­lė­žiū­ros. Kai vals­ty­bė ne­pa­jė­gi už­tik­rin­ti švie­ti­mo ir so­cia­li­nių pa­slau­gų tei­ki­mo, tas funk­ci­jas pe­ri­ma re­li­gi­nės ins­ti­tu­ci­jos, kar­tu su pa­slau­go­mis per­teik­da­mos ir sa­vą pa­sau­lė­žiū­rą“, – sa­ko po­li­to­lo­gas M. Kluo­nis. Tam prieš­ta­rau­ja Šiau­lių vys­ku­pi­jos Ka­te­che­ti­kos cent­ro va­do­vė Da­nu­tė Kra­tu­kie­nė: „Svar­biau­sia prie­žas­tis, ko­dėl taip nu­tin­ka – sa­vo ti­kė­ji­mo ne­pa­ži­ni­mas. Dau­gu­ma tu­ri vi­du­ram­žiš­ką Die­vo su­vo­ki­mą. Die­vas – pik­tas, rūs­tus, tik ir lau­kia, kaip žmo­gų nu­baus­ti. Ki­ta prie­žas­tis ga­lė­tų bū­ti gai­les­tin­gu­mas sau, bet ne ki­tam, as­mens gy­ve­ni­mo pa­to­gu­mas ir in­di­vi­dua­liz­mas.“

Pri­vi­le­gi­juo­ta pa­dė­tis

Ki­tas dau­gu­mą žmo­nių pik­ti­nan­tis da­ly­kas – baž­ny­čios po­li­ti­ka­vi­mas. „Baž­ny­čią su­da­ro ne tik hie­rar­chai ir ku­ni­gai, bet ir vi­si ti­kin­tie­ji. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 26 straips­nis skel­bia, kad min­ties, ti­kė­ji­mo ir są­ži­nės lais­vė yra ne­var­žo­ma. Žmo­gaus lais­vė iš­pa­žin­ti ir skleis­ti re­li­gi­ją ar­ba ti­kė­ji­mą ne­ga­li bū­ti ap­ri­bo­ta. Kons­ti­tu­ci­jos 43 straips­nis ap­spren­džia Baž­ny­čios ir vals­ty­bės san­ty­kius ir nie­kaip ne­nu­ro­do, kad Baž­ny­čia yra at­skir­ta nuo rū­pes­čio vals­ty­bės rei­ka­lais. Kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis, kar­tu ir vys­ku­pas ar ku­ni­gas, tu­ri tei­sę, tiks­liau, pa­rei­gą da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, ku­riant ir sau­gant vals­ty­bės ge­ro­vę. Tai­gi, da­ly­vau­da­mi po­li­ti­nė­je veik­lo­je, mes esa­me Baž­ny­čios at­sto­vai, at­lie­kan­tys sa­vo pi­lie­ti­nę pa­rei­gą“, – sa­ko R. Va­rei­kie­nė.

Pa­sak M. Kluo­nio, Lie­tu­vo­je Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čios at­ve­ju pro­ble­ma yra ne jos da­ly­va­vi­mas po­li­ti­ko­je, o tai, kad jai su­tei­kia­ma pri­vi­le­gi­juo­ta pa­dė­tis da­ly­vau­ti prii­mant po­li­ti­nius spren­di­mus ki­tų gru­pių (ir ki­tų re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių) at­žvil­giu. Ši pri­vi­le­gi­juo­ta pa­dė­tis yra įtei­sin­ta įsta­ty­mais (Vys­ku­pų kon­fe­ren­ci­jos at­sto­vų įtrau­ki­mas į įvai­rias ži­niask­lai­dą pri­žiū­rin­čias ins­ti­tu­ci­jas) bei pa­si­reiš­kia for­muo­jant dar­bo gru­pes, ku­rios ren­gia tei­sės ak­tus, pvz., ren­giant Vals­ty­bi­nę šei­mos po­li­ti­kos kon­cep­ci­ją. Dau­gu­ma jos ren­gė­jų bu­vo su­si­ję su ka­ta­li­kiš­ko­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, o pa­ti gru­pė su­for­muo­ta pa­gal neaiš­kius, vi­suo­me­nei ne­priei­na­mus at­ran­kos kri­te­ri­jus. Pats pro­jek­tas pa­reng­tas be jo­kios vi­suo­me­nės dis­ku­si­jos, pa­gal Baž­ny­čios at­sto­vų pa­gei­da­vi­mus ir pri­mes­tas vi­suo­me­nei, ku­ri jį ren­giant ne­da­ly­va­vo. Re­mian­tis ne­kon­ku­ren­ci­niais ir ne vi­suo­met aiš­kiais kri­te­ri­jais, Baž­ny­čiai ski­ria­ma ir vals­ty­bi­nė pa­ra­ma.

Pa­na­šiai gal­vo­ja ir po­li­to­lo­gė Jū­ra­tė No­vag­roc­kie­nė. Pa­sak jos, A. M. Bra­zaus­ko pa­vyz­dys – aki­vaiz­dus Baž­ny­čios po­li­ti­ka­vi­mo at­ve­jis, nors dek­la­ruo­ja­mas at­lai­du­mas, vi­sų ly­gy­bė prieš Die­vą. Be to, ne vi­si ku­ni­gai lai­ko­si po­li­ti­nio neut­ra­lu­mo, net pa­moks­luo­se kai ku­rie jų pa­si­sa­ko už ar prieš vie­ną ar ki­tą po­li­ti­ką ar par­ti­ją. Tai da­ro įta­ką kai ku­rių ti­kin­čių­jų ap­si­spren­di­mui, už ką bal­suo­ti. „Dėl re­li­gi­jos pa­si­rin­ki­mo vei­kia są­ži­nės ir ti­kė­ji­mo lais­vės, to­dėl ka­ta­li­kų baž­ny­čios skan­da­lais dėl pe­do­fi­li­jos, sve­ti­mo­te­ria­vi­mo, ce­li­ba­to pa­žei­di­mų nu­si­vy­lę ti­kin­tie­ji ieš­ko ki­tos re­li­gi­jos. Ta­čiau dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie ti­ki Die­vu, bet ne ku­ni­gais“, – sa­ko J. No­vag­roc­kie­nė.

Ki­to­se ša­ly­se vie­no ar ki­to ti­kė­ji­mo at­sto­vai taip pat bend­rau­ja su vy­riau­sy­bė­mis, duo­da pa­ta­ri­mų švie­ti­mo, ug­dy­mo klau­simais, ta­čiau ne­ban­do są­ly­go­ti įsta­ty­mų lei­di­mo pro­ce­so ar moks­lo, kaip tai vyks­ta Lie­tu­vo­je. Ke­lis kar­tus ti­kin­tie­ji krei­pė­si į Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­tą siū­ly­da­mi iš stu­den­tų švie­ti­mo ir stu­di­jų pro­gra­mų iš­brauk­ti abor­to ir dirb­ti­nio ap­vai­si­ni­mo mo­ky­mo pro­ce­dū­ras. Bet juk gy­dy­to­jas pri­va­lo ži­no­ti vi­są sa­vo sri­tį, nes li­gos ar šiuo at­ve­ju mo­ters nėš­tu­mo klau­si­mu pa­sau­lis ga­li ne­tek­ti net dvie­jų gy­vy­bių iš­kart. Šiais lai­kais, kai vi­suo­me­nė yra pa­žen­gu­si ne­ma­žai laip­te­lių į prie­kį tiek tech­ni­kos, tiek iš­pru­si­mo at­žvil­giu, Baž­ny­čia prieš­ta­rau­ja pa­ti sau. Ji pa­si­sa­ko už šei­mų gau­sė­ji­mą, šei­mos ge­ro­vę, ta­čiau yra prieš jos gau­si­ni­mą dirb­ti­niu bū­du.

O gal vis­kas at­virkš­čiai?

Ar­tė­jant rin­ki­mams, vi­suo­met ti­kin­tie­ji ga­li iš­girs­ti, už ką, kur ir kaip bal­suo­ti. Prieš kiek­vie­nus Sei­mo ar sa­vi­val­dy­bių rin­ki­mus ten­ka iš­vys­ti vys­ku­pų laiš­kų rin­kė­jams, iš­girs­ti pa­ra­gi­ni­mų ar net paaiš­ki­ni­mų, už ką rei­kia ir už ką ge­riau ne­rei­kia bal­suo­ti. „Pas­te­bi­ma, kad di­džiau­sias rin­kė­jų ak­ty­vu­mas rin­ki­muo­se bū­na po sek­ma­die­nio šv. Mi­šių, o Baž­ny­čios re­ko­men­da­ci­jos, už ką bal­suo­ti rin­ki­muo­se, po­ten­cia­liai da­ro įta­ką apie 5 pro­c. rin­kė­jų (ap­klau­sų duo­me­ni­mis, nuo­lat baž­ny­čio­je lan­ko­si apie 10-15 pro­c. ša­lies gy­ven­to­jų, ta­čiau da­lis jų lin­kę ne­pai­sy­ti jos nuo­mo­nės). Rin­kė­jų ak­ty­vu­mui esant 40-50 pro­c., tai su­da­ro 10-12 pro­c. rin­ki­muo­se da­ly­vau­jan­čių rin­kė­jų bal­sų. Šiai rin­kė­jų da­liai svar­bu ir tai, kad po­li­ti­kai lan­ky­tų­si baž­ny­čio­je, jai au­ko­tų, to­dėl prieš rin­ki­mus po­li­ti­kų dė­me­sys Baž­ny­čiai, ypač sa­vo rin­ki­mų apy­gar­do­je, pa­di­dė­ja. Ne­ga­li­ma at­mes­ti ir to, kad da­liai po­li­ti­kų iš tie­sų yra ar­ti­mos Baž­ny­čios skel­bia­mos po­li­ti­nės idė­jos, ku­rias jie sie­kia įgy­ven­din­ti pra­ktiš­kai“, – sa­ko M. Kluo­nis.

Anot jo, po­li­ti­kams san­ty­kiuo­se su Baž­ny­čia trūks­ta su­pra­ti­mo, kad, re­mian­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ja, nu­ro­dan­čia, jog Lie­tu­vo­je nė­ra vals­ty­bi­nės re­li­gi­jos, Baž­ny­čia yra tik vie­na iš dau­ge­lio in­te­re­sų gru­pių, ku­ri ne­tu­rė­tų pre­ten­duo­ti į iš­skir­ti­nio mo­ra­li­nio au­to­ri­te­to vaid­me­nį de­mok­ra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je ir tu­rė­tų po­li­ti­kų bū­ti trak­tuo­ja­ma taip pat, kaip ir bet ku­ri ki­ta in­te­re­sų gru­pė (pa­vyz­džiui, vers­lo kor­po­ra­ci­ja, ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, pro­fe­si­nė są­jun­ga ir pan.). To­kio su­vo­ki­mo ne­bu­vi­mas yra vie­nas iš po­li­ti­kų pa­tai­ka­vi­mo Baž­ny­čiai šal­ti­nių.

Pra­šo už­sta­to

Ne­se­nai „Del­fi.lt“ ko­res­pon­den­tė E. Sa­moš­kai­tė apie Šiau­lių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čią ra­šė, kad už­si­sa­kant krikš­to ar­ba san­tuo­kos sak­ra­men­tą ti­kin­čių­jų pra­šo­ma su­mo­kė­ti avan­są – apie 50 Lt. Baž­ny­čios vi­ka­ras aiš­ki­na, kad rank­pi­ni­giai ima­mi sie­kiant ap­si­sau­go­ti nuo žmo­nių neat­sa­kin­gu­mo, mat kar­tais ti­kin­tie­ji re­zer­vuo­ja lai­ką krikš­tui ar san­tuo­kai, bet atė­jus nu­ma­ty­tam lai­kui neat­vyks­ta. To­kiu at­ve­ju baž­ny­čia ne­ga­li pa­krikš­ty­ti ar su­tuok­ti ki­tų ti­kin­čių­jų, ku­rie sa­vo ruož­tu au­ko­ja au­kas baž­ny­čiai. Ku­ni­gas Fe­lik­sas Ba­liū­nas „Del­fi.lt“ aiš­ki­no, kad rank­pi­ni­giai ar­ba už­sta­tas iš žmo­nių ima­mas pa­pras­čiau­siai to­dėl, kad jie ne­su­gal­vo­tų už­si­ra­šy­ti krikš­tui ar­ba san­tuo­kai ir vė­liau pa­skir­tą die­ną ar lai­ką neat­vyk­tų.

UAB „Baž­ny­čia“ Kry­žių kal­nas

Nau­ja ak­tua­li pro­ble­ma – baž­ny­čios prie Kry­žių kal­no sta­ty­mas. Prie kul­tū­ros pa­mink­lo, Jur­gai­čių (Do­man­tų) pi­lia­kal­nio, va­di­na­mo Kry­žių kal­nu, pla­nuo­ja­ma pa­sta­ty­ti ne­di­de­lę (kol kas...), Jo­no Pau­liaus II var­du pa­va­din­tą baž­ny­čią. Kam tai nau­din­ga? Ka­te­che­ti­kos cent­ro va­do­vė Da­nu­tė Kra­tu­kie­nė sa­ko, kad pa­čia­me Kry­žių kal­ne žmo­nės la­bai re­tai su­klum­pa mal­dai, tad baž­ny­čia bū­tų tin­ka­ma vie­ta šv. Mi­šių šven­ti­mui, su­si­kau­pi­mui, ty­lai, ra­my­bei. Tai bū­tų tar­si vi­so Kry­žių kal­no iš­pil­dy­mas. Ta­čiau ne­ma­ža da­lis vi­suo­me­nės at­vi­rai prieš­ta­rau­ja šiai idė­jai. Ša­lia Kry­žių kal­no esan­čia­me vie­nuo­ly­ne ga­li­ma už­sa­ky­ti šv. Mi­šias, at­lik­ti iš­pa­žin­tį ir pa­šven­tin­ti re­li­gi­nius daik­tus. Tad kam rei­kia dar vie­nos baž­ny­čios? Ar­chi­tek­tū­ros pro­fe­so­rius Jo­nas Min­ke­vi­čius at­vi­ra­me laiš­ke tei­gia, kad Kry­žių kal­nas, kaip ypa­tin­gas mū­sų na­cio­na­li­nis tur­tas, vie­nin­te­lis toks pa­sau­ly­je, at­si­dū­rė ant au­ten­ti­kos su­nai­ki­ni­mo ri­bos.

Po­li­to­lo­gas M. Kluo­nis sa­ko, kad kal­bant apie baž­ny­čios prie Kry­žių kal­no sta­ty­bą rei­kė­tų pa­ste­bė­ti, kad ji bū­tų sta­to­ma ne už vals­ty­bės, o už ti­kin­čių­jų pi­ni­gus, va­di­na­si, spren­di­mą dėl jos sta­ty­bos tu­rė­tų priim­ti pa­tys ti­kin­tie­ji ir Baž­ny­čios va­do­vy­bė. Po­li­ti­ne pro­ble­ma ga­lė­tų bū­ti lai­ko­mas ne­mo­ka­mas skly­po sky­ri­mas baž­ny­čiai sta­ty­ti, lei­di­mo iš­da­vi­mas jai sta­ty­ti ne­pai­sant pa­vel­do­sau­gi­nin­kų prieš­ta­ra­vi­mų ir ga­na rea­li ga­li­my­bė, kad ne­sant pa­kan­ka­mai lė­šų baž­ny­čia taps dar vie­nais Val­do­vų rū­mais, iš ku­rios pir­miau­sia pel­ny­sis sta­ty­bų ran­go­vai ir už­sa­ko­vai (vys­ku­pi­ja), o ap­mo­kė­ti tu­rės mo­kes­čių mo­kė­to­jai. Pri­ta­ri­mas to­kioms sta­ty­boms ro­do po­li­ti­kų ban­dy­mą pa­pirk­ti dva­si­nin­kus ar­tė­jant rin­ki­mams vals­ty­bės dis­po­nuo­ja­mu tur­tu.

Jei šio klau­si­mo spren­di­mas bū­tų skaid­rus, tuo­met Baž­ny­čiai tu­rė­tų bū­ti su­teik­ta tei­sė iš­si­pirk­ti tiks­li­nės pa­skir­ties že­mės skly­pą (užuo­t sky­rus jį vals­ty­bi­nės že­mės są­skai­ta), įsi­pa­rei­go­jant ja­me pa­sta­ty­ti baž­ny­čią be ga­li­my­bės pre­ten­duo­ti į vals­ty­bės pa­ra­mą. Taip pat tu­rė­tų bū­ti ne­nu­si­ženg­ta pa­vel­do­sau­gos rei­ka­la­vi­mams.

Val­džios abe­jin­gu­mas

Lie­tu­vo­je nu­vil­ni­jus pa­si­pik­ti­ni­mo ban­gai, šios te­ri­to­ri­jos de­ta­lu­sis pla­nas bu­vo pa­tvir­tin­tas kul­tū­ros mi­nist­ro Arū­no Ge­lū­no. Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riai prieš ke­le­tą sa­vai­čių per po­sė­dį taip pat pri­si­dė­jo prie šio „vers­lo“ pla­no – 14 na­rių bu­vo už, 4 – prieš, 4 su­si­lai­kė. Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys Vid­man­tas Šul­čius pra­šė slap­to bal­sa­vi­mo, ku­ris bū­tų pa­ro­dęs Ta­ry­bos na­rių, o ne po­li­ti­nių koa­li­ci­jų nuo­mo­nę. Pa­sak jo, dau­gu­ma na­rių ne­pri­ta­ria baž­ny­čios sta­ty­bai, bet jų bal­sa­vi­mą nu­lė­mė par­ti­jos. Mies­to ta­ry­bos na­rys Ar­vy­das Moc­kus su­tin­ka, kad pa­sta­čius baž­ny­čią Kry­žių kal­nas pra­ras au­ten­tiš­ku­mą bei bus su­ga­din­ta sak­ra­li­nė šios vie­tos reikš­mė. Anot jo, mū­sų sie­lų ga­ny­to­jai la­bai ver­žia­si į sta­ty­bų vers­lą. Lyg nuo baž­ny­čių gau­sos pri­klau­sy­tų ti­kė­ji­mo stip­ru­mas. Ar neat­si­tiks at­virkš­čiai?

Ren­ka­si ir be baž­ny­čios

Kry­žių kal­nas ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mo vie­ta. Ten žmo­nės ren­ka­si pa­me­di­tuo­ti, pail­sė­ti, pa­bėg­ti nuo blo­gų min­čių. Net ja­me sto­vė­ju­si Ma­ri­jos skulp­tū­ra bu­vo nu­vers­ta pa­ties au­to­riaus Al­vy­do Ve­be­rio, kad kal­no lan­ky­to­jams ne­bū­tų re­li­gi­nis sta­bas. Vie­toj Ma­ri­jos jis pa­sta­tė gra­ni­to plokš­tes su de­šim­čia Die­vo įsa­ky­mų ir už­ra­šu: „Ne­si­lenk sta­bams. Nek­vai­link sa­vęs. Die­vą gar­bink.“

Čia žmo­nės ren­ka­si, nors baž­ny­čios nė­ra. Ir ne­bū­ti­nai yra ti­kin­tys. Juk žmo­nes do­mi­na na­tū­ra­liai su­si­for­ma­vu­sios vie­tos. Jei bū­tų no­rė­ję vie­tos pa­si­mels­ti, jie bū­tų pra­dė­ję Kry­žių kal­ną kur­ti ša­lia ko­kios nors baž­ny­čios. Gal to­dėl ša­lia Šiau­lių, ne­to­li Svi­lės šal­ti­nių, miš­ke ties ke­lių san­kry­ža dau­gė­ja kry­žių. Kad tik bū­tų to­liau nuo vi­sų. Ti­kė­ki­mės, kad bent ten neat­si­ras nau­jų pa­sta­tų.

Evelina Rimkutė