Kryžių kalno bažnyčios statybos sukėlė diskusijų audrą. Jai dar net neaprimus, pasklido nauja žinia - Šiaulių bažnyčioje avansu imamos aukos. Atrodo, kad mūsų sielų ganytojai vis drąsiau įsijaučia į verslininkų vaidmenį - ne tik imasi statybų verslo, bet ir renka užstatą už paslaugas.
„Proginiai“ katalikai
Vis daugiau žmonių viešai ar paslapčia pradeda atmesti krikščionybę. Šiuos žingsnius sąlygoja ir Bažnyčios daromos klaidos. Pastaruoju metu ji labiau primena organizaciją ar verslo įmonę, kuri kišasi į politiką, vykdo lobizmą ir renka pinigus už paslaugas.
Politologas Mindaugas Kluonis sako, kad viešas narystės Romos katalikų bažnyčioje atsisakymas laikytinas protesto forma prieš privilegijuotą jos padėtį ir skleidžiamas idėjas. Tai neabejotinai yra politinė akcija. Norima atkreipti dėmesį ir į faktą, kad didelis tikinčiųjų skaičius, kuriuo remiasi dvasininkai, siekdami politinių tikslų, neparodo realybės, nes, apklausų duomenimis, „neproginiais“ katalikais Lietuvoje laikytini mažiau nei 15 procentų.
Anot Ateitininkų federacijos pirmininkės Rozvitos Vareikienės, religingumas šiais laikais suprantamas šiek tiek kitaip negu anksčiau. Šiuolaikinis žmogus gal ir mažiau sieja savo tikėjimą su bažnyčios lankymu, tačiau labiau negu bet kada anksčiau gilinasi į procesus, išeinančius už materialaus pasaulio ribų.
„Tikinčiųjų mažėjimas sietinas su tuo, kad valstybėse, kuriose užtikrinamas pakankamas gerovės lygis visiems gyventojams (ypač socialinės apsaugos ir švietimo paslaugos), žmonės tampa mažiau priklausomi nuo religinių institucijų teikiamos paramos ir jų diegiamos pasaulėžiūros. Kai valstybė nepajėgi užtikrinti švietimo ir socialinių paslaugų teikimo, tas funkcijas perima religinės institucijos, kartu su paslaugomis perteikdamos ir savą pasaulėžiūrą“, – sako politologas M. Kluonis. Tam prieštarauja Šiaulių vyskupijos Katechetikos centro vadovė Danutė Kratukienė: „Svarbiausia priežastis, kodėl taip nutinka – savo tikėjimo nepažinimas. Dauguma turi viduramžišką Dievo suvokimą. Dievas – piktas, rūstus, tik ir laukia, kaip žmogų nubausti. Kita priežastis galėtų būti gailestingumas sau, bet ne kitam, asmens gyvenimo patogumas ir individualizmas.“
Privilegijuota padėtis
Kitas daugumą žmonių piktinantis dalykas – bažnyčios politikavimas. „Bažnyčią sudaro ne tik hierarchai ir kunigai, bet ir visi tikintieji. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis skelbia, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota. Konstitucijos 43 straipsnis apsprendžia Bažnyčios ir valstybės santykius ir niekaip nenurodo, kad Bažnyčia yra atskirta nuo rūpesčio valstybės reikalais. Kiekvienas Lietuvos pilietis, kartu ir vyskupas ar kunigas, turi teisę, tiksliau, pareigą dalyvauti visuomeninėje veikloje, kuriant ir saugant valstybės gerovę. Taigi, dalyvaudami politinėje veikloje, mes esame Bažnyčios atstovai, atliekantys savo pilietinę pareigą“, – sako R. Vareikienė.
Pasak M. Kluonio, Lietuvoje Romos katalikų bažnyčios atveju problema yra ne jos dalyvavimas politikoje, o tai, kad jai suteikiama privilegijuota padėtis dalyvauti priimant politinius sprendimus kitų grupių (ir kitų religinių bendruomenių) atžvilgiu. Ši privilegijuota padėtis yra įteisinta įstatymais (Vyskupų konferencijos atstovų įtraukimas į įvairias žiniasklaidą prižiūrinčias institucijas) bei pasireiškia formuojant darbo grupes, kurios rengia teisės aktus, pvz., rengiant Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Dauguma jos rengėjų buvo susiję su katalikiškomis organizacijomis, o pati grupė suformuota pagal neaiškius, visuomenei neprieinamus atrankos kriterijus. Pats projektas parengtas be jokios visuomenės diskusijos, pagal Bažnyčios atstovų pageidavimus ir primestas visuomenei, kuri jį rengiant nedalyvavo. Remiantis nekonkurenciniais ir ne visuomet aiškiais kriterijais, Bažnyčiai skiriama ir valstybinė parama.
Panašiai galvoja ir politologė Jūratė Novagrockienė. Pasak jos, A. M. Brazausko pavyzdys – akivaizdus Bažnyčios politikavimo atvejis, nors deklaruojamas atlaidumas, visų lygybė prieš Dievą. Be to, ne visi kunigai laikosi politinio neutralumo, net pamoksluose kai kurie jų pasisako už ar prieš vieną ar kitą politiką ar partiją. Tai daro įtaką kai kurių tikinčiųjų apsisprendimui, už ką balsuoti. „Dėl religijos pasirinkimo veikia sąžinės ir tikėjimo laisvės, todėl katalikų bažnyčios skandalais dėl pedofilijos, svetimoteriavimo, celibato pažeidimų nusivylę tikintieji ieško kitos religijos. Tačiau daugėja žmonių, kurie tiki Dievu, bet ne kunigais“, – sako J. Novagrockienė.
Kitose šalyse vieno ar kito tikėjimo atstovai taip pat bendrauja su vyriausybėmis, duoda patarimų švietimo, ugdymo klausimais, tačiau nebando sąlygoti įstatymų leidimo proceso ar mokslo, kaip tai vyksta Lietuvoje. Kelis kartus tikintieji kreipėsi į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą siūlydami iš studentų švietimo ir studijų programų išbraukti aborto ir dirbtinio apvaisinimo mokymo procedūras. Bet juk gydytojas privalo žinoti visą savo sritį, nes ligos ar šiuo atveju moters nėštumo klausimu pasaulis gali netekti net dviejų gyvybių iškart. Šiais laikais, kai visuomenė yra pažengusi nemažai laiptelių į priekį tiek technikos, tiek išprusimo atžvilgiu, Bažnyčia prieštarauja pati sau. Ji pasisako už šeimų gausėjimą, šeimos gerovę, tačiau yra prieš jos gausinimą dirbtiniu būdu.
O gal viskas atvirkščiai?
Artėjant rinkimams, visuomet tikintieji gali išgirsti, už ką, kur ir kaip balsuoti. Prieš kiekvienus Seimo ar savivaldybių rinkimus tenka išvysti vyskupų laiškų rinkėjams, išgirsti paraginimų ar net paaiškinimų, už ką reikia ir už ką geriau nereikia balsuoti. „Pastebima, kad didžiausias rinkėjų aktyvumas rinkimuose būna po sekmadienio šv. Mišių, o Bažnyčios rekomendacijos, už ką balsuoti rinkimuose, potencialiai daro įtaką apie 5 proc. rinkėjų (apklausų duomenimis, nuolat bažnyčioje lankosi apie 10-15 proc. šalies gyventojų, tačiau dalis jų linkę nepaisyti jos nuomonės). Rinkėjų aktyvumui esant 40-50 proc., tai sudaro 10-12 proc. rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų balsų. Šiai rinkėjų daliai svarbu ir tai, kad politikai lankytųsi bažnyčioje, jai aukotų, todėl prieš rinkimus politikų dėmesys Bažnyčiai, ypač savo rinkimų apygardoje, padidėja. Negalima atmesti ir to, kad daliai politikų iš tiesų yra artimos Bažnyčios skelbiamos politinės idėjos, kurias jie siekia įgyvendinti praktiškai“, – sako M. Kluonis.
Anot jo, politikams santykiuose su Bažnyčia trūksta supratimo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, nurodančia, jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos, Bažnyčia yra tik viena iš daugelio interesų grupių, kuri neturėtų pretenduoti į išskirtinio moralinio autoriteto vaidmenį demokratinėje visuomenėje ir turėtų politikų būti traktuojama taip pat, kaip ir bet kuri kita interesų grupė (pavyzdžiui, verslo korporacija, nevyriausybinė organizacija, profesinė sąjunga ir pan.). Tokio suvokimo nebuvimas yra vienas iš politikų pataikavimo Bažnyčiai šaltinių.
Prašo užstato
Nesenai „Delfi.lt“ korespondentė E. Samoškaitė apie Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią rašė, kad užsisakant krikšto arba santuokos sakramentą tikinčiųjų prašoma sumokėti avansą – apie 50 Lt. Bažnyčios vikaras aiškina, kad rankpinigiai imami siekiant apsisaugoti nuo žmonių neatsakingumo, mat kartais tikintieji rezervuoja laiką krikštui ar santuokai, bet atėjus numatytam laikui neatvyksta. Tokiu atveju bažnyčia negali pakrikštyti ar sutuokti kitų tikinčiųjų, kurie savo ruožtu aukoja aukas bažnyčiai. Kunigas Feliksas Baliūnas „Delfi.lt“ aiškino, kad rankpinigiai arba užstatas iš žmonių imamas paprasčiausiai todėl, kad jie nesugalvotų užsirašyti krikštui arba santuokai ir vėliau paskirtą dieną ar laiką neatvyktų.
UAB „Bažnyčia“ Kryžių kalnas
Nauja aktuali problema – bažnyčios prie Kryžių kalno statymas. Prie kultūros paminklo, Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, vadinamo Kryžių kalnu, planuojama pastatyti nedidelę (kol kas...), Jono Pauliaus II vardu pavadintą bažnyčią. Kam tai naudinga? Katechetikos centro vadovė Danutė Kratukienė sako, kad pačiame Kryžių kalne žmonės labai retai suklumpa maldai, tad bažnyčia būtų tinkama vieta šv. Mišių šventimui, susikaupimui, tylai, ramybei. Tai būtų tarsi viso Kryžių kalno išpildymas. Tačiau nemaža dalis visuomenės atvirai prieštarauja šiai idėjai. Šalia Kryžių kalno esančiame vienuolyne galima užsakyti šv. Mišias, atlikti išpažintį ir pašventinti religinius daiktus. Tad kam reikia dar vienos bažnyčios? Architektūros profesorius Jonas Minkevičius atvirame laiške teigia, kad Kryžių kalnas, kaip ypatingas mūsų nacionalinis turtas, vienintelis toks pasaulyje, atsidūrė ant autentikos sunaikinimo ribos.
Politologas M. Kluonis sako, kad kalbant apie bažnyčios prie Kryžių kalno statybą reikėtų pastebėti, kad ji būtų statoma ne už valstybės, o už tikinčiųjų pinigus, vadinasi, sprendimą dėl jos statybos turėtų priimti patys tikintieji ir Bažnyčios vadovybė. Politine problema galėtų būti laikomas nemokamas sklypo skyrimas bažnyčiai statyti, leidimo išdavimas jai statyti nepaisant paveldosaugininkų prieštaravimų ir gana reali galimybė, kad nesant pakankamai lėšų bažnyčia taps dar vienais Valdovų rūmais, iš kurios pirmiausia pelnysis statybų rangovai ir užsakovai (vyskupija), o apmokėti turės mokesčių mokėtojai. Pritarimas tokioms statyboms rodo politikų bandymą papirkti dvasininkus artėjant rinkimams valstybės disponuojamu turtu.
Jei šio klausimo sprendimas būtų skaidrus, tuomet Bažnyčiai turėtų būti suteikta teisė išsipirkti tikslinės paskirties žemės sklypą (užuot skyrus jį valstybinės žemės sąskaita), įsipareigojant jame pastatyti bažnyčią be galimybės pretenduoti į valstybės paramą. Taip pat turėtų būti nenusižengta paveldosaugos reikalavimams.
Valdžios abejingumas
Lietuvoje nuvilnijus pasipiktinimo bangai, šios teritorijos detalusis planas buvo patvirtintas kultūros ministro Arūno Gelūno. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos nariai prieš keletą savaičių per posėdį taip pat prisidėjo prie šio „verslo“ plano – 14 narių buvo už, 4 – prieš, 4 susilaikė. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys Vidmantas Šulčius prašė slapto balsavimo, kuris būtų parodęs Tarybos narių, o ne politinių koalicijų nuomonę. Pasak jo, dauguma narių nepritaria bažnyčios statybai, bet jų balsavimą nulėmė partijos. Miesto tarybos narys Arvydas Mockus sutinka, kad pastačius bažnyčią Kryžių kalnas praras autentiškumą bei bus sugadinta sakralinė šios vietos reikšmė. Anot jo, mūsų sielų ganytojai labai veržiasi į statybų verslą. Lyg nuo bažnyčių gausos priklausytų tikėjimo stiprumas. Ar neatsitiks atvirkščiai?
Renkasi ir be bažnyčios
Kryžių kalnas nebūtinai turi būti katalikų tikėjimo vieta. Ten žmonės renkasi pamedituoti, pailsėti, pabėgti nuo blogų minčių. Net jame stovėjusi Marijos skulptūra buvo nuversta paties autoriaus Alvydo Veberio, kad kalno lankytojams nebūtų religinis stabas. Vietoj Marijos jis pastatė granito plokštes su dešimčia Dievo įsakymų ir užrašu: „Nesilenk stabams. Nekvailink savęs. Dievą garbink.“
Čia žmonės renkasi, nors bažnyčios nėra. Ir nebūtinai yra tikintys. Juk žmones domina natūraliai susiformavusios vietos. Jei būtų norėję vietos pasimelsti, jie būtų pradėję Kryžių kalną kurti šalia kokios nors bažnyčios. Gal todėl šalia Šiaulių, netoli Svilės šaltinių, miške ties kelių sankryža daugėja kryžių. Kad tik būtų toliau nuo visų. Tikėkimės, kad bent ten neatsiras naujų pastatų.
Evelina Rimkutė