Dalios Grybauskaitės priesaikos iškilmės labiau primins Algirdo Brazausko, o ne Valdo Adamkaus ar Rolando Pakso inauguraciją.
Liepos 12 d. iškilmingai prisiekusi Seime, gavusi pasaulietinius valdžios įgaliojimus pirmoji Lietuvos istorijoje moteris - šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė po to pagal tradiciją nuvyks į Vilniaus Katedrą paprašyti ir Dievo pagalbos išmintingai vadovauti valstybei. Tačiau ne visi aukštieji Katalikų Bažnyčios hierarchai melsis drauge su D.Grybauskaite. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius tuo pat metu Kauno šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje vadovaus Mišioms už pirmojo mūsų tautos krikštytojo ir tikėjimo kankinio šv. Brunono Bonifaco Kverfurtiečio vėlę – be jo aukos nebūtų jokio įrašo apie Lietuvą Kvedlinburgo rankraščiuose ir progos po tūkstančio metų tai švęsti. D.Grybauskaitės priesaikos iškilmės nelabai domins ir negausius, tačiau ryžtingus Lietuvos monarchistus – jie šiomis dienomis mini Lietuvos konstitucinės monarchijos 91-ąsias metines: 1918 m. liepos 11-13 dienomis Valstybės Taryba, ieškodama būdų jaunos valstybės diplomatinei izoliacijai pralaužti bei tarptautinių finansinių rėmėjų karo ir okupacijų nuniokotai Lietuvos ekonomikai, atkūrė Lietuvos karalystę ir pakvietė į sostą iš Vokietijos kilusį karalių Mindaugą II.
O žinomas ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gylys nesitiki, kad D.Grybauskaitės inauguraciniai posakiai taps nuolat kartojamais tautos aforizmais, suteiks paprastiems žmonėms vilties išgyventi per sunkmetį.
Šventiniai žodžiai apie kasdienius rūpesčius
Pasaulio visuomenė nekantriai laukė naujojo Jungtinių Valstijų vilčių prezidento Barako Obamos (Barack Obama) pirmosios kalbos po iškilmingos priesaikos, spėliojo, kokią „gerąją žinią“ jis praneš ne tik amerikiečiams, bet ir visai krizės nukamuotai žmonijai. Paprastai pirmieji aukščiausius valdžios įgaliojimus gavusio politiko šventiniai žodžiai atskleidžia pagrindines valstybės vadovo ketverių, penkerių metų veiklos gaires, jo politines, ekonomines, vertybines nuostatas. Kai kurių prezidentų inauguraciniai posakiai, pavyzdžiui, buvusio JAV vadovo Džono Kenedžio (John Kennedy) žodžiai: „Neklausk, ką tau duos Tėvynė, rūpinkis, ką tu jai gali suteikti“, tapo pasauliniais aforizmais. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro P.Gylio, ar jis laukia panašių taiklių posakių iš D. Grybauskaitės, kokia tikimybė, kad prezidentės inauguracinė kalba galėtų padrąsinti sunkmečio prislėgtus Lietuvos piliečius, suteiktų jiems nors truputį vilties.
„Mes su D. Grybauskaite buvome komunistai, abu sovietų laikais dėstėme politinę ekonomiją, tiesa, aš - universitete , o ponia Dalia - aukštojoje partinėje mokykloje. Drauge dirbome Užsienio reikalų ministerijoje. Per rinkimų kampaniją viename straipsnyje apkaltinau D.Grybauskaitę, kad ji, kaip ir daugelis kitų garsių ekskomunistų (pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas), susižavėjo buržuazinėmis pažiūromis, pamiršo užuojautą mažam vargstančiam žmogui. Bet dabar norėčiau pirmiau išgirsti, po to įdėmiai perskaityti prezidentės inauguracinę kalbą. Gal ji nors truputį išsklaidys ankstesnių D.Grybauskaitės kategoriškų teiginių sukeltą nerimą”, - sakė P.Gylys.
Kitoks Prezidentūros temperamentas
Politologai dabartinę Lietuvos Vyriausybę jau spėjo pakrikštyti stebuklinga taupymo galia įsitikinusių bejausmių buhalterių komanda, nuoširdžiai manančia, kad tik suvaržius visuomenės poreikius, nuolat didinant mokesčius galima ištraukti šalį iš ekonominės ir finansinės duobės. Tokia pat rūsti, nepermaldaujama finansininkė atrodo ir naujoji prezidentė.
„Turime didele balsų dauguma išrinktą valstybės vadovę. Galima tik palinkėti, kad ji pakeistų savo požiūrį į ekonomiką“, - tvirtino P.Gylys, „Ūkininko patarėjo“ paklaustas, ar ne geriau būtų, jeigu krizės laikais šaliai vadovautų kitokio temperamento nei premjeras, galbūt humanitarinį ar teisinį išsilavinimą turinti prezidentė, o naujoji Prezidentūra nuolat primintų Vyriausybei, kad reikia išgirsti ne tik Tarptautinio valiutos fondo pastabas ar pagyras, bet ir tautos dejones.
Garsūs žmonės kažkada buvo nežinomi
Daugeliui tautų – vokiečiams ir anglams, ispanams ir lietuviams - gerai žinomas posakis „Išvardyk savo draugus, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. Šį priežodį mėgsta ir belgai (flamandai bei valonai), kurių sostinėje Briuselyje 5 metus dirbo D.Grybauskaitė. „Visi garsūs žmonės kažkada buvo nežinomi“, - filosofiškai nuo tiesaus atsakymo išsisuko P.Gylys, paprašytas įvertinti, kaip pačią D. Grybauskaitę apibūdina principai, pagal kuriuos ji pasirinko visuomenei beveik negirdėtus ir nepažįstamus naujuosius Prezidentūros pareigūnus, prezidentės patarėjus ir padėjėjus.
Sąmokslų teorija priesaikos išvakarėse
Kauno arkivyskupijai ir Kaišiadorių vyskupijai tą pačią dieną, liepos 12-ąją, kai bus prisaikdinama D.Grybauskaitė, nutarus paminėti šv. Brunono kankinystės tūkstantmetį (Kaišiadorių rajone iškilmės vyks kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, Rožinio slėpinių parke, Guronių kaime), išrinktosios prezidentės gerbėjai iškart ėmė įtarti, kad ji neįtinkanti Katalikų Bažnyčiai. Prisiminta net pirmoji visuotinai išrinkto atkurtos Lietuvos prezidento A.Brazausko inauguracija. 1993 m. vasario 25-ąją į Vilniaus Katedrą A.Brazauskas ir premjeras Bronislovas Lubys buvo įleisti pro šonines duris, prezidentą sutiko tik Katedros administratorius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas su zakristijonu ir keliais vaikais patarnautojais. Lietuvos vyskupų konferencija buvo apkaltinta, kad nenori palaiminti buvusio komunistų partijos vado, nors iš tiesų lietuvių vyskupai su kardinolu V.Sladkevičiumi 1993 m. vasario 22-27 dienomis pagal iš anksto nustatytą grafiką „Ad limina“ privalomai lankėsi Vatikane, meldėsi prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų, patvirtino savo ištikimybę popiežiui Jonui Pauliui II.
Nesusipratimai po misionieriaus mirties
Liepos 12-ąją šv. Brunonui paminėti Bažnyčia pasirinko ne atsitiktinai. Šis šventasis kentėjo ne tik gyvas būdamas. Lietuvos ultrapagonių nužudyto misionieriaus siela nerado ramybės ir po mirties. Net šv. Brunono vietą katalikų liturginiame maldyne lydėjo nesusipratimai. Pasak istoriko Liudo Jovaišos, kadangi vieni šaltiniai Saksonijos misionierių vadino Brunonu, o kiti – Bonifacu, tas pats asmuo – šv. Brunonas Bonifacas – kažkuriam bažnytinių knygų perrašinėtojui apsižioplinus buvo ... padalytas į du: Prūsijos apaštalą šv. Brunoną (jo šventė - spalio 15 d.) ir Rusijos apaštalą šv. Bonifacą (šventė - birželio 19 d.). Klaida pastebėta dar XVIII amžiuje, tačiau 1673 m. Lenkijos ir Lietuvos dvasiniu globėju paskelbtas „Rusijos misionierius“ šv. Bonifacas Lietuvos vyskupijose iki pat XX a. pradžios būdavo pagerbiamas birželio 19 d.
Perstumdomas šventasis
Tarpukariu įsisteigus nepriklausomos Lietuvos bažnytinei provincijai ir naujoms vyskupijoms, reformuojant liturginį kalendorių atsisakyta senojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų paveldo, drauge – ir šv. Bonifaco minėjimo, nors tuo pat metu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Lietuvos kaimynystėje – Vokietijoje (Rytprūsiuose) ir Lenkijoje – stiprėjo pagarba tuose kraštuose apaštalavusiam ir nukankintam misionieriui bei regiono globėjui šv. Brunonui. Baigiantis Vatikano II susirinkimui (1962-1965 metais) šį šventąjį svarbiausiu dangiškuoju savo užtarėju paskelbė komunistinės Lenkijos Lomžos vyskupija, antruoju – Varmijos arkivyskupija (prie jų XX a. pabaigoje prisidėjo ir naujoji Elko vyskupija). Pertvarkant liturginį kalendorių, šv. Brunono minėjimas perkeltas iš kovo 9 d. (gavėnios) į liepos 12 d.
XX a. antrojoje pusėje ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia atkreipė dėmesį į kankinį Brunoną. Rengdama Romos mišiolą lietuvių kalba (išleistą 1982 m.), Lietuvos vyskupų konferencijos Liturginė komisija įrašė šv. Brunoną antruoju Vilniaus arkivyskupijos globėju ir jam minėti numatė liepos 12-ąją. 1987 m. šią dieną paskyrus palaimintajam Jurgiui Matulaičiui prisiminti šv. Brunono šventė perkelta į liepos 13 d. Pastaraisiais metais ji vėl perstumta į kovo 9-ąją – Kvedlinburgo metraštyje minimą šventojo nukirsdinimo Lietuvos ir Kijevo Rusios paribyje dieną.
Šimto dienų kompromisinė figūra
Taip pat, kaip ir šv. Brunoną, Lietuva vengia prisiminti ir kitą svetimtautę savo istorinę asmenybę – karalių Mindaugą II. 1918 m. vasarą dėl valdžios besipešant kairiesiems ir dešiniesiems Valstybės Tarybos nariams, Lietuvą okupavusiai Vokietijai nenorint pripažinti mūsų šalies nepriklausomybės, iš Vokietijos kilęs Mindaugas II buvo kompromisinė figūra, turėjusi užmigdyti vokiečių budrumą, o saviems piliečiams suteikti pojūtį, kad Lietuva vėl tokia pat svarbi, kaip XIII amžiuje. Po pusketvirto mėnesio, kai Vokietija pralaimėjo I pasaulinį karą ir iš draugystės su ja nebebuvo nei ekonominės, nei politinės naudos, karaliaus Mindaugo II taip pat lengvai ir greitai atsikratyta.
„Nesu istorikas, bet, mano nuomone, D.Grybauskaitės negalima lyginti su „šimto dienų karaliumi“. Praėjus tiek laiko (trims su puse mėnesio) po prezidentės priesaikos dar tik būsime pradėję perprasti ir nuodugniau nagrinėti D.Grybauskaitės valdymo stilių“, - „Ūkininko patarėjui“ teigė buvęs išrinktosios prezidentės viršininkas Užsienio reikalų ministerijoje P.Gylys.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS