Vyskupai garsiai prabilo apie tai, kad sovietmečiu nacionalizuota jų žemė buvo sugrąžinta žmonėms, o ne tikrajam savininkui – Bažnyčiai. Šventajam sostui nereikia žemės, tačiau jis norėtų finansinės kompensacijos už prarastą turtą – apie ketvirtį milijardo litų. Žemės kompensavimo klausimą Vyskupų konferencijoje iškėlęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis tikina, kad dabar jo vadovaujama vyskupija skursta ir vos pajėgia išlaikyti samdomus darbuotojus.
Vyskupas veržiasi diržą
Šiaulių vyskupija gegužės pabaigoje minėjo 14 metų įkurtuvių metines. Šią šventę vyskupas Eugenijus Bartulis sutiko su finansinėmis bėdomis. Jis tikina, kad vos suduria galą su galu. Vyskupų konferencijoje dvasininkas iškėlė sovietmečiu nacionalizuotos ir negrąžintos Bažnyčios žemės klausimą. Savo poelgį vyskupas motyvavo tuo, kad ieško išeities iš finansinės duobės, nes vadovauja pačiai skurdžiausiai ir jauniausiai šalyje vyskupijai. „Esame jauna vyskupija, neturinti savo nekilnojamojo turto. Juokinga, kad iki šiol Katedra priklauso sovietinei darbo žmonių deputatų tarybai. Bažnyčios tarsi kabo ore, nes po jomis esanti žemė joms nepriklauso“, – sako jis.
Valstybė kasmet padalija apie tris milijonus litų vyskupijoms. „Tokie pinigai – lašas jūroje. Tai ne taip svarbu Vilniaus ar Kauno vyskupijoms, kurios gauna lėšų iš nuomojamo turto, tačiau Šiauliai tokio pajamų šaltinio neturi. Mes patys nuomojamės patalpas krikščioniškiems centrams“, – teigė E. Bartulis. Vyskupija samdo keletą ūkį prižiūrinčių žmonių, šeimos, jaunimo, katechetikos centrų vadovus ir jų padėjėjus.
Vyskupas svarsto, kad valstybei sudarius kokį nors fondą ir kasmet grąžinant bent po dalį skolos Bažnyčia atsigautų. Tačiau kažkodėl neakcentuojama, kad valstybė kasmet finansiškai remia Bažnyčią už tai, kad nėra sugrąžintas visas jos turtas, skiria lėšų jos valdomiems paveldo objektams prižiūrėti, konservuoti ar restauruoti. Kyla klausimas, ar tai bus išskaičiuota iš Bažnyčios prašomos kompensacijos sumos.
Bažnyčios turtas – valstybės pasididžiavimas
Vyskupo pasiūlymas dėl žemės kompensavimo pakurstė kalbas apie dešiniųjų valdžios atstovų (TS–LKD) palankumą Bažnyčiai. Kiti sujudo kalbėti apie valstybės ir Bažnyčios suokalbio teorijas. Ginčytis sunku, tačiau E. Bartulis neabejoja, kad socdemai Šventajam Sostui pasitarnavo daug daugiau nei krikdemai.
Iki šiol socialdemokratai apie Bažnyčią nėra pasakę blogo žodžio. Meras Justinas Sartauskas savo kadencijos pradžioje pareiškė, kad pietiniame miesto rajone numatoma statyti dar vieną bažnyčią. Detaliajame plane šventovei jau numatyta vieta Lieporiuose. Tai išgirdę kai kurie šiauliečiai vėl prisiminė kelerių metų istoriją apie vyskupo verslo gebėjimus, kai Šiaulių vyskupija pardavė turėtą žemės sklypą prekybos centrui, tačiau vietą naujajai bažnyčiai gavo iš valstybės.
Vyskupas sako, jog nesvarbu, kuri partija labiau „tiki“. Bažnyčioms prižiūrėti, remontuoti ar restauruoti prašoma pinigų iš bet kurios valdžios. E. Bartulis akcentavo, kad kalbant apie Bažnyčios turtą reikėtų neužmiršti, jog visa tai yra ir valstybės bei tautos pasididžiavimas, dvasinė vertybė.
Bažnyčia – valstybės ar Vatikano?
Daugeliui kyla klausimas – jei Bažnyčia yra atskirta nuo Valstybės, kodėl pastaroji turėtų duoti bent litą Vatikano nuosavybei išlaikyti? Vyskupas ramina, kad Vatikanas nė vienos bažnyčios iš šalies neišsiveš, neparduos ar kitaip nesunaikins. Bažnyčios kaip turtas priklauso vyskupijoms, ir ne tik kardinolas, bet ir popiežius nenurodinėja, kaip su tuo turtu elgtis.
Tiesa, vyskupai, neatsiklausę Vatikano, gali disponuoti ribotos vertės turtu. Jei norima pirkti ar parduoti objektą, brangesnį nei milijonas litų, tenka atsiklausti Popiežiaus institucijos. Vyskupijos taip pat turi mokėti Vatikanui tam tikrus mokesčius, Šiaulių vyskupija yra atleista nuo šios naštos.
Nors ir skundžiasi, kad sunkiai išgyvenanti, pastaraisiais metais Šiaulių vyskupija pradėjo įsigyti tikro savo turto. Nauja bažnyčia pietiniame miesto rajone jau veikia pusantrų metų. Pastoraciniam centrui dar tik ruošiami pamatai. Amžiaus verslininku ir didžiausiu Šiaulių statybininku pravardžiuojamas vyskupas prisipažįsta, kad naujajam Šeimos centrui prie Katedros statyti iš vyskupijos nepaėmė nė lito. Darbai atliekami už įvairių krikščioniškų fondų lėšas, aukoja turtingos kitų šalių vyskupijos.
Tai kur iš statybų uždirbti vyskupo milijonai? E. Bartulis prisipažino, kad vyskupija neseniai įsigijusi automobilį „Škoda“, tačiau tikslios markės neatsimenantis. Anksčiau vairavo kariškių skolintą automobilį, nes buvo Lietuvos kariuomenės kapelionas. Tačiau garažą „Škodai“ turės tik tuomet, kai bus pastatytas Pastoracinis centras. „Kiekviena vyskupija savaip tvarkosi. Kauno vyskupija viešai teikia ataskaitą apie savo finansinius reikalus, o aš neturiu ką pateikti“, – sako E. Bartulis.
Kieno valdžia tikresnė – Dievo ar valstybės?
Reikėtų pabrėžti, kad Bažnyčios turtas yra sunkiai pamatuojamas ir įvertinamas. Pavyzdžiui, Prezidentūros pastatas kadaise priklausė Vilniaus vyskupui. Priėmus krikštą, Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir jai padovanojo sklypą. Vyskupo žemė turėjo būti dabartinių rūmų ansamblio teritorijoje. Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vasila (1388–1398) čia pastatė rūmus. Paskutinis rūmuose gyvenęs vyskupas buvo I. Masalskis (1730–1762). Mums, galima sakyti, pasisekė, kad šie rūmai „valstybės“ žinion perimti dar Rusijos imperatoriaus laikais. Kitaip prezidentei tektų ieškotis naujos rezidencijos.
Kultūros paveldo departamentas (KPD) konstatuoja, kad Bažnyčios turtas valstybei ir priklauso, ir nepriklauso. Akivaizdu, kad nuosavybės dokumentai dar tikrai nesutvarkyti. Yra bažnyčių, kurios priklauso sovietiniams vykdomiesiems komitetams. Kai kurios iš jų neįtrauktos į kultūros paveldo registrą.
Jei bažnyčia yra kultūros paveldo registre, už jos nepriežiūrą iš Bažnyčios galima reikalauti atsakomybės. Tiesa, tokių atvejų praktiškai nepasitaiko, nes šeimininką turinčios šventovės būna prižiūrimos. Didesnį pavojų kelia neregistruotų bažnytinių vertybių grobstymas.
Istorikai tvirtina, kad Bažnyčia turi teisę atgauti savo turtą, kuris kadaise buvo sekuliarizuotas – suvalstybintas, o vėliau restitucijos būdu sugrąžintas. Žemė, kaip ir bažnyčių pastatai, turėtų būti grąžinta arba kompensuota.
Belieka priminti, kad minėti pasaulietinės ir dangiškosios valdžios ryšiai yra aptarti konkordate tarp Vatikano valstybės ir Lietuvos Respublikos. Bažnyčiai yra sudarytos išskirtinės sąlygos, ji atleista nuo daugybės mokesčių, kartu ir nuo žemės mokesčio. Kunigus valstybė draudžia privalomuoju socialiniu draudimu.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
