Gyvoji istorija neleidžia iš vargo užsnūsti, iš pertekliaus įsilinksminti, kad net nebesuvoktum, kas vyksta aplinkui – kaip Ivano Bunino, Nobelio literatūros premijos laureato, apysakoje „Ponas iš San Francisko“. Su kiekvienais metais ateina Sausio 13-oji.
Šventasis Dievo pedagoginis eksperimentas – žydų išlaisvinimas iš Egipto priespaudos, karingi izraelitų žygiai ir nuopoliai pakeliui į Pažadėtąją žemę, būtų likę nežinomi ir nieko mūsų laikams nepasakytų, jeigu visa tai nebūtų buvę surašyta Senajame Testamente.
O ar rašome savąją istoriją, ar telkiame palikimą?
Sausio 13-osios Laisvės gynėjų nesmurtinis pasipriešinimas, vienybė ir susitelkimas, pirmųjų savanorių karių priesaika didžiausio pavojaus valandą Aukščiausiojoje Taryboje nori ar nenori, ir praėjus dvidešimtmečiai metų, vis labiau įauga į mūsų būtį, į mūsų jausmus ir mintis, tampa moraliniu ir koviniu palikimu dabarties ir būsimosioms kartoms.
Lietuvos radijas ir televizija pagaliau keičia kursą: apsisprendė intensyviu srautu rodyti, kas jau yra sukaupta, ieškoti, kalbinti ir fiksuoti, tai, kas dar nebuvo tapę vieša informacija.
Patys tapome agresoriais
Tais pačiais 1991-aisais, praėjus vos pusmečiui po karinių SSSR nusikaltimų Vilniuje, kai kas iš Nepriklausomos Lietuvos televizijos vadovų žurnalistams nurodinėjo: „Šitų dalykų nebereikia, nes žmonės užmiršo ir nereikia priminti“. Tačiau, nepaisant kitokių visuomenės dalies „diskursų“, 1991-ųjų sausio 13-oji tampa pačiu stipriausiu moraliniu atskaitos tašku vertinant tai, kas vyko Lietuvos valstybėje per 20 metų.
Stipriausiu todėl, kad žuvę laisvės gynėjai dar gali mums kalbėti per savo artimuosius (vaikus, tėvus, seseris, brolius), draugus – tiesiai, be melo, be gražbyliavimo. Būtent šitaip prieš metus iškilmingame Laisvės gynėjų dienos posėdyje Seime yra kalbėjęs Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis, „Vaikų linijos“ vadovas.
Jis tada sakė: „ Neišmokome gerbti žmogaus gyvybės. Rodikliai, atspindintys Lietuvos žmonių savijautą yra vieni prasčiausių Europoje. Prisiminkime ir tuos, kurie tragiškai ir beprasmiškai žūva šiandien taikos metu. Daugybė vaikų toliau praranda savo tėvus, tėvai – sūnus ir dukras. Dėl smurto, nukreipto į save ir į kitus, iš Lietuvos žemėlapio išnyko Utenos dydžio miestas. Nieko nepadarėme, kad stabdytume šį reiškinį. Ne ekonomika, o visuomenės narių santykių kokybė lemia tokį save ir kitus naikinantį elgesį.“
„No Future“ („Be ateities“). Tokį užrašą rado klasės draugai ant Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvusio Igno Šimulionio suolo. Labai norėčiau tikėti, kad tai buvo jo mėgstamos britų roko grupės „Sex Pistols“dainos pavadinimas. Bet dabar jau niekas nebepaneigs, kad tai galėjo būti ir Igno įžvalga, įspėjimas mums.
Tas „No Future“ šiandien skaudžiai susisiekia su darbo ieškančio jaunimo posakiu „nematome jokių galimybių išgyventi Lietuvoje“. Būtent visuomenės narių santykių krizė, elementariausių žmoniškumo normų nepaisymas daugiausiai lemia masinę lietuvių emigraciją.
Pagal PHARE programą Lietuva iš Europos Sąjungos gavo milijonus eurų, kad būtų tobulinamas viešasis administravimas, kad daugiau būtų teisingumo ir stiprėtų teisėsauga, kova su korupcija, tačiau žmoniškumo nepadaugėjo. Kur tos milijoninės lėšos nuplaukė, į ką jos pavirto? Ir taip kone visose srityse.
Laisvieji barbarai
Bandykime detaliau atskleisti tai, kas sukasi aplink Laisvės gynėjų dienos 20-metį, kas sudaro tuos dramatiškus dabartinius mūsų visuomenės santykius.
Lietuvos valstybės politinė sistema atsidūrė aklavietėje. Veikia tik pavieniai verslo rykliai – liberalai arba kitaip tariant laisvieji individualistai, o demokratija neveikia, jos niekas negirdi. Ji vis labiau išstumiama. Liberaliosios demokratijos fasadinė pusė – rinkimai – tai tik triukas, spektaklis, kuriame pasipuikuoja atskirų grupių „protagonistai“, o jiems foną sudaro įvairių žanrų statistai su bubinėliais, arfomis ir trimitais.
20 metų buvo kalbama (iš pradžių šnabždesiais, o paskui visu choru), kad politika – nešvarus užsiėmimas, kur sukinėjasi tik apsukrieji arba gebantys gvelbti ir vogti. Tokia žinia, kad politika kitokia negali būti, visi patikėjo. Blogis tapo gėriu!
Visokie (ir verslo, ir „politikos“) kriminaliniai elementai, prisidengiantys liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos vardais, visiškai eliminavo žmogaus kaip didžiausios vertybės, žmogaus kaip darbininko ir kūrėjo sąvoką.
Visa ši netrukdoma veika gausiai išbujojo ir turi netgi savo kultūrinį antstatą: nekontroliuojamą vulgarią bulvarinę, užsienio kapitalo valdomą televizija, vis labiau plintantį gėjų ir pedofilų judėjimą, visokių instaliacijų, „fluxus“ ir kitokių eksponatų antimeną. Šis antstatas siekia iškreipti mūsų savimonės ir nacionalinės kultūros pamatus, primesti tai, kas mūsų valstybei ir lietuvių tautos dvasiai ( papročiai, etninė kultūra, religija, švietimas, filosofija) iš esmės yra nepriimtina.
Iki begalybės ar pasaulio pabaigos galime kalbėti apie sąžinę ir moralę, teisingumą ir atsakomybę, žmogaus gyvenimo prasmę ir valstybės uždavinius – niekas Lietuvoje nepasikeis, jeigu politikas ir darbdavys neturi humanistinių pagrindų, neužsiima savišvieta ir nesuvokia tikrosios savo misijos žemėje.
Ak, svieteli margs! Štai vienas žymiausių ir turtingiausių Lietuvos verslininkų man rašo, kad šiuo metu mūsų krašte yra 300000 bedarbių, tačiau iš to skaičiaus nerandąs sau tinkamų darbuotojų. Jam atsakau: būk toks supratingas ir taurus kaip XIX a. antrosios pusės Austrijos liberalas ir iš savo koncerno pelno pastatyk tiems varguoliams, bent patiems gabiausiems, jauniausiems, įgūdžių ir kvalifikacijos tobulinimo mokyklą, išmokyk amato, kokio tau reikia, ir paskui priimk juos į darbą.
Verslas taip pat turi savo šviesuolių, kurių darbai šiandien galėtų padėti įveikti storžieviškumą bei godumą ir pereiti į pažangesnius darbdavio ir darbininko santykius. Turime pavyzdžių, kai patys turtuoliai, didikai, siekdami našesnio darbo ir žmogiškesnių darbo santykių, prisidėjo prie baudžiavos panaikinimo. Toks buvo kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis.
Pasipriešinimas blogiui – iš Šventojo Rašto
Jeigu jau ilgą laiką gyvenome aplinkoje, kur nei garbės, nei realaus sąžiningumo, pasirodo, išvis nebuvo ir jis tik dabar kažkaip turėtų atsirasti (2010-ųjų Metiniame pranešime Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė prašė skatinti ir formuoti požiūrį, kad „sąžiningu būti apsimoka“), tad kas ir kokiomis priemonėmis gali pasipriešinti visuotiniam moralės normų nepaisymui?
Šioje kovoje matyti tik pavieniai lietuviškieji sokratai, profesinių sąjungų būreliai, epizodiški inteligentijos, jaunimo ir studentų susiėjimai, kurie neberodo požymių, kad galėtų vėl prikelti tautą visuotiniam pasipriešinimui, demokratijos principų stiprinimui.
Mūsų silpnybė – nesusikalbėjimas, susiskaldymas, fragmentacija, fundamentaliųjų kriterijų ir sąvokų išplovimas, kurį didžia dalimi lėmė vadinamasis postmodernizmas, laisvoji rinka ir vangus valstybės institucijų požiūris į vykstančius reiškinius.
Į Lietuvos valstybės ir gyventojų dvasinės dykumos gaivinimo darbus vis aktyviau įsijungia Katalikų bažnyčia.
Dažniausiai girdėdavome kartojamus Jėzaus žodžius apie priešų meilę („Nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“). Tačiau, kaip paaiškinama Evangelijoje pagal Matą, nemokėti piktu už pikta, nereiškia, kad reikia pataikauti blogiui apskritai. Todėl Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius valstybės gynėjų konferencijoje Seime tarė kitus toje pačioje Evangelijoje esančius Jėzaus žodžius apie ryžtingumą: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.“
Vadovaudamasis šia Šventojo Rašto ištrauka, arkivyskupas Laisvės gynėjų akivaizdoje priminė tautai, kad kova dar nebaigta, nes tie, kas kraunasi milijonus skandindami Lietuvą alkoholyje ir varo ją į neviltį, vagia, užtvindė nešvankybėmis ir silpnina šeimą, priima korupcinius įstatymus ir užsiima kontrabanda, Lietuvą žudo. Todėl savieji naikintojai, kaip ir 1991-ųjų sausio agresoriai, privalo atsakyti ir būti teisiami.
Aktyvi socialinė ir gyventojus konsoliduojanti Lietuvos katalikų bažnyčios pozicija nepatinka kai kuriems „liberaliesiems“ politikos apžvalgininkams. Esą Naujojo Testamento tema – ne teisingumas, o meilė, todėl bažnyčia negalinti „politikuoti“. O ar gali būti meilė be teisingumo?
Žinoma, kai kam būtų patogiau, kad Bažnyčią sudarytų tik niekur nesikišančios davatkos ir fariziejai. Tokių norų ir reikalavimų buvo visais laikais. Tačiau turime Antaną Strazdą, Antaną Mackevičių, Antaną Baranauską, Motiejų Valančių, Maironį, Vaižgantą ir kitų katalikų dvasininkų, kurie stiprino žmonių sielą kovoje už savo teises, laisvę ir nepriklausomybę ir atsakė į klausimą: meilės be teisingumo negali būti.
