Šiomis dienomis, siaubingame Venesuelos kalėjime už narkotikų gabenimą atkalėjusi beveik 8 metus, namo pas savo abu vaikus turėtų grįžti Gražina. Bet jos vietą – tik kitame, Brazilijos kalėjime – užims ką tik su kokainu įkliuvusios kitos dvi jaunos mūsų tautietės.
Anksčiau protėviai sakydavo, jog lietuvį, kaip ir žvirblį, sutiksi bet kur. Šiandien protėviai sakytų, kad beveik viso pasaulio kalėjimuose rasi lietuvių. Dažniausiai jie sėdi už narkotikų gabenimą. Pasak žinovų, į trečiojo pasaulio šalių kalėjimus geriau nepakliūti – juose dėl siaubingų sąlygų laukia tikra mirtis.
Moterų lagaminuose – narkotikai
Šių metų gegužės 8-oji Brazilijos sostinės Ž. Kubičeko oro uoste buvo eilinė diena. Milijoninio miesto oro uoste žmonių visada pilna, todėl niekas iš keleivių nekreipė dėmesio, kai juodbruvas muitininkas priėjo prie skristi į Lisaboną užsiregistravusių dviejų moterų. Matydamas, kad užsienietės nesupranta portugališkai, pareigūnas rankos mostu parodė eiti su juo.
Kol muitininkai taršė drabužius abiejų lagaminuose, keleivės jaudulį maskavo dirbtinėmis šypsenomis. Į pareigūno, vartančio jų pasus bei lėktuvo bilietus, klausimus jos stengėsi atsakinėti kuo ramiau.
„Taip, mes – „Lituanika“, iš Lietuvos, – kalbėjo 24 ir 25 metų moterys. – Į Braziliją atskridome gegužės 2-ąją, dabar keliaujame į Lisaboną, Portugalijos sostinę.“
Tačiau po akimirkos šypsenos abiejų veiduose dingo. Čirkštelėjo atplėšiami lagaminų antrieji dugnai ir nušvitę pareigūnai ėmė traukti maišus su baltais milteliais...
Dvi blogos išeitys
Kas buvo toliau, įkliuvėlės dėl patirto šoko pamena miglotai. Muitinės kambaryje kilo šurmulys, čia prigužėjo rėkaujančių policininkų. Abiem lietuvaitėms pirmą kartą gyvenime ant riešų čekštelėjo antrankiai. Vieni pareigūnai, pasvėrę maišelius, rėkavo: „Koks akiplėšiškumas! Net 4 kilogramai kokaino!“ Tuo metu kiti pildė protokolą, klausdami visame pasaulyje įkliuvėliams vienodų klausimų: pavardė, vardas, gimimo data ir vieta, kieno narkotikai, kas, už kiek juos pardavė ir taip toliau.
Šiuo metu ašarojančios moterys kalėjime laukia teismo. Valstybės samdomas, klientams niekad laiko neturintis advokatas abejingai pasiūlė abiem dvi išeitis: teisme atgailaujant viskuo prisipažinti ir nusiteikti, kad bus paskirta 10 metų kalėjime bausmė. Arba kaltę neigti ir išgirsti mažiausiai 15 metų nuosprendį.
Vos 5 minutes pas lietuves užtrukęs advokatas prieš atsisveikindamas mestelėjo geriau prisipažinti ir nebijoti 10 metų bausmės – atkalėjus pusę laiko, tikėtina, kalinės bus paleistos. Tik išgirdusios pasiūlymą moterys kažkodėl apsipylė ašaromis.
Kurjeriams – didžiulė rizika
Brazilijos naujienų agentūros „ABC“ žurnalistas Arturas Monteiras paskelbė, kad narkotikų gabentojos norėtų Lietuvos ambasados pagalbos, bet artimiausia mūsų šalies atstovybė – už tūkstančių kilometrų, Argentinoje. Be to, ambasada įkliuvėlių neturi kuo paguosti – tegali apie suėmimą pranešti artimiesiems į Lietuvą.
Tarptautiniai nusikaltėlių sindikatai nuolat ieško, kas iš trečiojo pasaulio šalių į Vakarų Europą atgabentų narkotikų siuntas. Šiuos užsakymus atliekantys kurjeriai dar vadinami „mulais“. Žmones sugundo galimybė per kelias dienas užsidirbti kelis tūkstančius dolerių. Moterys narkotikus paprastai slepia drabužiuose, lagaminuose ir net tam tikroje savo kūno vietoje. Vyrai dažniau narkotikus supilsto į prezervatyvus ir praryja. Policijai šitaip gabenantį narkotikus „mulą“ pagauti sunkiau, tačiau neretai prezervatyvai praplyšta, o tada – neišvengiama staigi mirtis. Kita bėda, apie kurią neįtaria kurjeriai – po kelių reisų jie būna tyčia įskundžiami policijai. Taip elgiamasi dėl dviejų priežasčių.
Kartais įskundžiant „mulą“ atsilyginama policijai – ši gali raportuoti, sėkmingai dirba. O neretai, kol policija čiumpa kurjerį su smulkia narkotikų siunta, pro šalį praslysta stambi partija.
Pasak Interpolo pareigūnų, krizei gilėjant, narkotikus gabenančių kurjerių daugėja. Tačiau jų netrūko ir iki krizės.
Kasmet įkliūva šimtai
Pernai gruodį Pietų Amerikoje, Peru sostinės Ch. Čavezo oro uoste, įkliuvo ispanė ir lietuvių pora. Trijulė gabeno net beveik 8 kg narkotikų. 43 metų ispanė turėjo bilietą į Barseloną, pas ją rasta 3,38 kg kokaino. Lietuviai – 22 metų Aurimas Gaudutis ir jo bendraamžė Aurelija Berenytė – bandė išvežti 4,94 kg narkotikų. Lietuviai buvo nusipirkę bilietus skristi į Rygą per Amsterdamą, kuriame, tikėtina, turėjo atiduoti kvaišalus.
Interpolo duomenimis, kasmet užsienyje už įvairius nusikaltimus suimama per 1000 Lietuvos piliečių, apie 100 atlieka teismų paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Nemenka dalis įkliuvusiųjų susiję su narkotikais. Mūsų žiniasklaida sužino vos apie vieną kitą užsienyje suimtąjį, nes apie juos ne visada sužino net ambasados. Mūsų tautiečiai sugeba įkliūti ne tik Europoje ir Pietų Amerikoje.
Britanijos laikraštis „International Herald Tribune” 2007-ųjų lapkritį aprašė dviejų Londone gyvenančių lietuvių jaunuolių nuotykius Afrikoje. Devyniolikmetis ir šešiolikmetis (!) atskrido į Ganos sostinę Akrą. Kai po poros dienų vaikinai atvyko į oro uostą skristi namo, buvo sulaikyti. Abiejų skrandžiuose rasta paketų su kokainu.
Už grotų – skurdas ir smurtas
Venesueloje gimęs, užaugęs ir iki pensijos gyvenęs Algimantas Dugnas daug metų vadovavo Venesuelos lietuvių bendruomenei. Ne vienerius metus Algimantas lankydavo už narkotikų gabenimą kalinčius lietuvius, nunešdavo jiems drabužių, maisto, vaistų, vertėjaudavo teismuose. Todėl jis puikiai žino, kas laukia lietuvių, pakliuvusių į Pietų Amerikos kalėjimus.
„Kalėjimas Tekese, kuriame lankiau lietuvius, skirtas 250 kalinių, o ten kali per 700. Jie net miega ant žemės pasikeisdami – dvi valandas viena grupė, dvi – kita, - yra pasakojęs A. Dugnas, prieš kelerius metus atvykęs gyventi į Lietuvą.
A. Dugnas pats įsitikino, kokios siaubingos sąlygos Pietų Amerikos kalėjimuose. Už grotų klesti skurdas, smurtas, mirtys, prievarta, korupcija. Mokėti reikia už viską. Jei nori patekti į atskirą kamerą, reikia papirkti prižiūrėtoją. Net jei nori nuvažiuoti į teismą, reikia susimokėti už kelionę! Valgyti duoda ne kasdien, ne kasdien būna vandens, o kaliniai pardavinėja net savo drabužius.
Vietoj tualeto – laikraštis
Algimantas pamena vieną trisdešimtmetę lietuvę, kurios teismas buvo atidėtas kelioms dienoms. Kalinė buvo nugabenta į nebaigtą statyti kalėjimą. Ją apgyvendino kambarėlyje, kuriame galėtų tilpti trys žmonės, o jų ten buvo sugrūsta 15.
Moterys gulėjo ant grindų, nebuvo nei vandens, nei tualeto. Gamtinius reikalus jos atlikdavo ant laikraščių. Priešais kameros grotas buvo vyrų kamera ir jokių užuolaidų. Taip kalinės gyveno ilgiau nei dvi savaites.
A. Dugnui labiausiai gaila Gražinos, paminėtos mūsų pasakojimo pradžioje. Moters „draugė“ paprašė pagalbos – į oro uostą nuvežti lagaminą. Gražina sutiko, o policija lagamine rado narkotikų. Moteris teisme bandė įrodyti buvusi pakišta, bet prieš ją liudijo papirkti liudininkai. Už tai, kad neprisipažino, dviejų vaikų motina gavo 15 metų kalėjimo.
Liūdnas kalinio laiškas
Ištrauka iš Tekeso kalėjime Venesueloje kalėjusio Vytauto Barčiaus laiško, rašyto A. Dugnui:
„Kaliniai kenčia badą, trūksta vandens, o kamerose drėgna. Ten, kur miegame, lyjant į vidų bėga vanduo. Patikrinus kalinių sveikatą išaiškėjo, jog daugumą kamuoja skrandžio opa, žarnyno uždegimas, tuberkuliozė, kraujavimai. 75 proc. kalinių serga venerinėmis ligomis – AIDS, sifiliu, gonorėja.
Aš ir dar vienas lietuvis esame penktoje kameroje. Čia šešiose kamerose yra apie 200 žmonių, 120 iš jų užsieniečiai. Kameros kiek geresnės nei sulaikytų indėnų. Jie gyvena pirmame kalėjimo aukšte. Indėnai ginkluoti peiliais. Turi ir granatų, ir pistoletų. Visa tai mačiau savo akimis.
Kai mane areštavo, policija viską atėmė: didelę sumą pinigų, telefoną, asmeninius daiktus. Iš pradžių įmetė į kamerą su indėnais. Miegojau ant cementinių grindų, kameroje buvo drėgna, tvyrojo 30 laipsnių karštis. Pilna žiurkių, tarakonai lipa per galvą. Kalinių mirtys bei žmogžudystės – kasdieniniai įvykiai.“
Sigitas Stasaitis
