Išnagrinėjęs dviejų vilniečių, pripažintų kaltais dėl nužudymo bei plėšimo, apeliacinius skundus, Lietuvos apeliacinis teismas vieną jų atmetė, kitą – patenkino iš dalies. Tačiau galutinės bausmės, kurias buvo paskyręs žemesnės instancijos teismas, liko nepakitusios. Prieš šešiolika metų Vilniaus rajone įvykdyto šiurpaus nusikaltimo aplinkybės pradėjo aiškėti tiktai užpernai.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu Z. A. pripažino kaltu dėl nužudymo itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų bei plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą ir skyrė jam galutinę subendrintą 13-os metų, jo bendrininkui V. S. – 12-os metų laisvės atėmimo bausmę. Pastarasis, be jau minėtų nusikaltimų, buvo nuteistas ir dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu (BK 253 str. 1 d.).
Už įvairius nusikaltimus Z. A. ir V. S. praeityje buvo ne kartą teisti. Susipažino Marijampolės pataisos namuose, ryšius palaikė ir išėję į laisvę. Stokodamas pinigų Z. A. 1995-ųjų sausį susitiko su V. S. ir pasiūlė apiplėšti Vilniaus rajone gyvenantį M. A. Žinojo, kad jis nelegaliai pardavinėja alkoholinius gėrimus, todėl neabejojo, jog pinigų turi. Aptarė būsimo nusikaltimo detales, nusprendė pasiimti pirštines, prožektorius, iš kepurių pasigaminti kaukes. Sausio 26-osios naktį taksi automobiliu atvyko į kaimą, kuriame gyveno M. A. Pasibeldęs į namo duris Z. A. šeimininkui pasakė norįs pirkti degtinės. Pažinęs vieno savo klientų balsą, M. A. atrakino duris.
Ir iškart gavo smūgį į veidą. Parkritusiai aukai užpuolikai lipnia juosta užklijavo burną, surišo kojas. Reikalavo pasakyti, kur pinigai, ieškojo jų ir patys. Įmetę leisgyvę auką į rūsį ir pasiėmę kelis šimtus litų, keletą butelių degtinės, dar šio to, užpuolikai pasišalino. Vilnių pasiekė senojo Minsko plente sustabdytu mikroautobusu. Grobį pasidalijo, pirštines ir kaukes – sudegino. Netrukus po to Z. A. išvyko į Ukrainą.
Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad M. A. buvo suduota kone 40 smūgių, dauguma jų – į galvą. Žiaurus nusikaltimas buvo tiriamas labai intensyviai, tačiau taip ir liko neatskleistas. Tiesa, 1996-ųjį sausį buvo sulaikytas ir įtariamuoju apklaustas Z. A., o vasarą liudytoju – ir V. S. Tačiau vienas kaltu neprisipažino, kitas apie įvykį neva nieko negirdėjęs. „Taip, gerai prisimenu šį atvejį, – sakė dabar Vilniaus apygardos prokuratūroje dirbantis Sergejus Takvarelis. – Tuo metu buvo tikrinama gauta informacija, kad žudikai – būtent jie, tačiau tiesioginių įkalčių neturėjom, nei paliktų pėdsakų, nei liudytojų nebuvo“.
2008-ųjų gruodį Z. A. atėjo į policijos komisariatą ir prisipažino. Pasak Vilniaus rajono apylinkės prokurorės Ievos Kvedaraitės, iš pradžių pareigūnai juo net nepatikėjo. Tačiau iki smulkmenų pateiktos įvykdyto nusikaltimo aplinkybės, parodymų patikrinimas vietoje patvirtino, kad Z. A. nieko neprasimano. Savo kaltės jis neneigė ir pateikus galutinį įtarimą. „Regis, jo motina apie tai žinojo, – sakė ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokurorė I. Kvedaraitė. – Prieš mirdama iš sūnaus išgavo pažadą, jog tas nueis į policiją ir prisipažins“.
Netrukus sulaikytas V. S. savo kaltę atkakliai neigė. Tačiau ją patvirtina ne tik Z. A. parodymai, bet ir kita surinkta informacija.
Pernai liepą prokurorė baudžiamąją bylą perdavė Vilniaus apygardos teismui. Ją nagrinėjant teisme Z. A. atsisakė savo anksčiau duotų parodymų ir neigė savo kaltę. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį abu nuteistieji jį apskundė apeliacine tvarka. Z. A. tvirtino, neva prisiimti kaltę jį įkalbėję kriminalinės policijos pareigūnai, o jis, tuo metu neturėdamas kur ir iš ko gyventi, nutaręs, kad kalėjimas – geriausia išeitis.
Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo tokie išsisukinėjimai neįtikino. „Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą, – teigiama priimtame nuosprendyje. – Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, išsamiai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė argumentuotas išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes“.
Tiesa, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo nežymiai pakeistas, iš jo aprašomosios dalies pašalinant aplinkybę, kad Z. A. ir V. S. nusikaltimą įvykdė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Tačiau šie ir kiti neesminiai pakeitimai paskirtų bausmių nė kiek nesušvelnino.
Už nužudymą itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų įstatyme numatyta laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų bausmė arba įkalinimas iki gyvos galvos.
