Apie ką kalba Kūčių naktį avytės, kokią ateitį pranašauja, gali atskleisti Molėtų rajone gyvenantys Kęstutis ir Inga Samušiai.
Tinginių avys
Škudes auginantis Kęstutis Samušis, paklaustas, ką gi Kūčių naktį apie praėjusius metus papasakotų avelės, šypsodamasis atsakė: „Šie metai avytėms buvo geri, paprasti, be jokių iššūkių, jų banda didėja. Škudės labai nereiklios, jų priežiūra minimali, todėl kartais net nejaučiame, kad jų turime.“
Pasak Kęstučio, avys labai savarankiškos, jos pačios reguliuoja savo gyvenimą, smagiai ganosi ir apsnigtuose laukuose, pro kilnojamus vartelius gali kada panorėjusios įeiti į savo pašiūrę. Ir žiemą škudžių veislės avims nereikia šiltų tvartų – net ėriukai, gimę su kailiu, nesušąla stoginėje.
Jau aštuntus metus škudes auginantis Kęstutis nesigaili pasirinkęs šios veislės avis. Nors paradoksų netrūksta. Škudės – ypač sena baltiška avių veislė, tačiau valstybė ne pirmus metus vengia ją pripažinti, todėl ūkininkai negali įgyvendinti savo planų. „Šios avelės visame pasaulyje pripažįstamos kaip lietuviškos veislės, tik Lietuvoje taip nėra. Įdomu yra tai, kad lietuviškos kilmės avelė, atvažiavusi iš kitų šalių, čia tampa nebe lietuviška.“
K.Samušis – Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas. Jau kelerius metus jis kovoja, kad škudės būtų įtrauktos į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą ir Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą.
Keletą tūkstančių metų gyvuojančių škudžių kilmė siejama su Rytų Prūsija, Baltijos šalimis. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai iš Lietuvos išvežė daugumą avių. Dabar škudės tarsi tremtinės grįžta į savo gimtąsias vietas. Vokiečiai šios veislės avis augina dėl jų nereiklumo, vislumo, atsparumo ligoms ir kraštovaizdžio gerinimo – grauždamos šakas, krūmus, jų ūglius, škudės išvalo šabakštynus, o žolę tiesiog nuskuta. Šios avys labiausiai tinka kraštovaizdžiui gerinti, nors ir jų mėsa labai skani. Jos lėtai auga, yra judrios, pusiau laukinio būdo, tad jų mėsa primena žvėrieną.
„Niekada nesigailėjau pasirinkęs škudžių veislę, – pripažino K.Samušis. – Esu tinginys, nemėgstu daug dirbti, o jų priežiūra minimali. Gyvename tarp miškų, krūmų, nederlingos žemės joms puikiausiai tinka, pačios tvarkosi kuo puikiausiai, nors jų ne tiek ir mažai – 130. Jei tai būtų merinosai, tektų daugiau sugaišti jais rūpinantis.“
Iškeitė miestą į kaimą
Prieš daugiau kaip devynerius metus Inga ir Kęstutis nutarė iškeisti miestą į kaimą – iš Gargždų atsikraustė į Molėtų rajone esantį Paliesio kaimą. Taip išsipildė šeimos svajonė, nes pora norėjo gyventi gamtos prieglobstyje, kur nors prie miško ar vandens telkinio. Prieš persikeldami į Molėtų rajoną, Samušiai ilgai mąstė apie savo pasirinkimą – gyvenimą nuošaliame vienkiemyje. Inga dirbo grafikos dizainere, o Kęstutis – miškininku. Pasak Ingos, vienas žmogus tokiam žingsniui vargiai ryžtųsi, dviese daug paprasčiau.
Netoli Molėtų observatorijos esančiame Paliesio kaime Samušiai – vieninteliai gyventojai. Tiesa, kaimynų jie taip pat turi. Tai daugiausia gretimuose vienkiemiuose gyvenančios vienišos, tačiau optimizmu trykštančios senutės.
Atvykėlius tiesiog pakerėjo šių vietų grožis – aplinkui miškai, o dešimties kilometrų spinduliu – 40 ežerų. Deja, žemė čia buvo ne tik nederlinga, bet ir apleista, tačiau atkaklus žemaitis nepasidavė – kirto krūmus, rovė kelmus, rinko akmenis. Nors Molėtų rajono žemės didelio derliaus nežadėjo, šeimą džiugino kiti dalykai – čiobrelių žydėjimas, žemuogių raudonavimas, nepakartojamas kraštovaizdis.
Pradžioje Samušiai ketino savo žemėje statyti molinę trobą, tačiau paskaičiavę, kad atsivesti elektrą kainuos daugiau nei pastatyti naują trobą, nusipirko šalia esančią sodybą ir pradėjo rekonstrukcijos darbus. Kurdami interjerą sutuoktiniai įgyvendino originalių idėjų. Kadangi išgriovus laikančiąją sieną, reikėjo atramos, Kęstutis siją parėmė dviem storais ąžuoliniais rąstais. Vėliau sutuoktiniai išsimūrijo krosnį, sudėjo plastikinius langus, sutvarkė kanalizaciją, elektrą, iškirto namą juosiančius brūzgynus. Dabar sodyboje yra visi patogumai, tačiau priešais ugniakurą tebestovi tos pačios trinkos, ant kurių Inga ir Kęstutis čia pirmą kartą įžengę atsisėdo.
Iki artimiausių kaimynų – keli kilometrai. Į valias vietos ne tik avims, bet ir kitiems gyvuliams, paukščiams. Šeimyna valgo tik pačių užaugintų gyvulių ir paukščių mėsą. Inga pati gamina nepaprastai skanų jogurtą, kepa duoną, bandeles.
Sutuoktiniai tikina, kad gyventi kaime nei sunku, nei lengva. Jei jau apsisprendei, reikia eiti pasirinktu keliu.
Ypatinga dovana
Avių auginimas padiktavo ir verslo sprendimus: Inga pradėjo velti šlepetes. Pradžioje jas dovanodavo savo draugams ir pažįstamiems, o vėliau ėmė pardavinėti. Ekologiškos vilnos šlepetės turėjo paklausą, todėl į žmonos verslą turėjo įsitraukti ir Kęstutis. Visos jų veltos šlepetės dabar iškeliauja į Ameriką, Australiją, Kanadą. Po vieną kitą darbelį – į tokias egzotiškas šalis kaip Indija, Kinija, Korėja.
Velti Inga mokėsi savarankiškai, o paskui nuėjo į kursus ir išmoko vilnos klojimo bei vėlimo pradžiamokslį. Informacijos apie vėlimą ieškojo internete, skaitė specialią literatūrą, bet tikrąsias vilnos vėlimo paslaptis atrado jos pačios rankos. Dabar moteris organizuoja vėlimo kursus, internetinėje parduotuvėje prekiauja velti skirtais reikmenimis. Ji viena pirmųjų įrodė, kad pasistengus galima gyventi iš vėlimo. Inga prekiauja ne vien savo produkcija – bemaž 170 Lietuvos amatininkų padeda parduoti tai, ką jie pagamina. Juk dažnam auksarankiui trūksta verslumo, kurio Ingai tikrai nestinga.
Šie metai Samušiams buvo ypatingi. Galbūt tą buvo galima nuspėti dar tada, kai šeima atsikėlė gyventi į Paliesio kaimą, – jų sodybą aplankė juodasis gandras. Baikštų paslaptingą girių paukštį Kęstutis spėjo nufotografuoti. Šeima pasidžiaugė, kad juodasis gandras laikomas likimo paukščiu, laimės ir gerovės pranašu. Tikriausiai šis juodasis gražuolis šių metų gruodį tris vaikučius auginantiems Samušiams atnešė ketvirtąjį…
