Kuris amžius sunkiausias Lietuvos žmogui? Baudžiavos? Karų ir nelaisvės? Buvusio Seimo nario, žinomo ekonomisto, socialinių mokslų daktaro Kęstučio Jaskelevičiaus atsakymas stulbinantis: dabar, belaukiant savo nepriklausomybės dvidešimtmečio. Išaušo dar sunkesnės baudžiavos, nelaisvės rytojus.
Modernizuota baudžiava
- Ar po dvidešimties nepriklausomybės metų valstybės išnykimas tapo realus? - “Respublika” paklausė K.Jaskelevičiaus.
- Jau gal 10 ar 15 metų vyksta procesas, kai Lietuva žingsnis po žingsnio iš esmės netenka savo valstybingumo. Šiuo metu valstybės mastu mes jau beveik susigrąžinome baudžiavą. Tai akivaizdu, visi mato, tačiau niekas nekreipia dėmesio į šį procesą.
- Todėl, kad baudžiava iš esmės susijusi su kaimu, kurio būseną jūs buvote pavadinęs net juodomis dienomis?
- Galima būtų pateikti daugybę skaičių, tačiau ne jie esmė. Norint įrodyti Lietuvoje esant baudžiavą, pakanka kaip pavyzdį paimti vos du mūsų ūkio sektorius - pieno ir mėsos.
Lietuvos kaime dirbantis žmogus kuria ne tik pridedamąjį, bet ir būtinąjį produktą. Jei pridedamasis produktas savaime atiduodamas darbdaviui ir valstybei, tai būtinasis, kuris turėtų likti darbo jėgos savininkui kaip jo gerovės užtikrinimas, taip pat yra nusavinamas.
Šiandien valstybė, leisdama atimti iš žmogaus jo būtinąjį produktą, labai aiškiai sako, kad grįžtama prie baudžiavos sistemos.
Kaip anksčiau elgdavosi feodalas? Jis priversdavo samdinį atiduoti beveik viską, ką šis uždirbdavo, ir palikdavo tik egzistencijai reikalingą uždarbio dalį. Tik tam, kad žmogus dar sugebėtų krutėti, judėti.
Dabartinė baudžiava yra modernizuota. Feodalo vaidmenį atlieka, tarkim, pieno perdirbėjas. Didelė, viską galinti įmonė, kuri sau leidžia su karvių augintoju - kumečiu - elgtis kaip nori.
Paprastas pavyzdys - pieno perdirbimo gamykla gali staiga vieną dieną žmogui nebemokėti už priduotą pieną. O jis vis tiek kas rytą veš savo pagamintą produkciją. Net už dyką. Tikėdamasis, kad ateityje su juo gal bus atsiskaityta. Atgaus nors dalį pinigų. Ar tai nėra pasityčiojimas?
Visa Lietuvos ekonomika šiandien remiasi karteliniu principu. Žemės ūkyje tai ypač ryšku. Feodalai perdirbėjai yra susitarę veikti išvien, kad baudžiauninkui kaimo žmogui niekas nemokėtų daugiau.
Sąmyšio ideologai
- Kodėl Lietuvos vadovai, įvairūs analitikai net džiūgauja, kad mūsų kaimas yra oficialiai naikinamas - už tai, kad lietuvis nebedirbtų žemės, jam yra net mokama?
- Blogiausia, kad šiuo atveju ypač aktyviai veikia vadinamieji sąmyšio ideologai - laisvosios rinkos propaguotojai. Ryškiausias pavyzdys - Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI).
Jis garsiai sako: viskas yra gerai, laisvajai rinkai nereikia trukdyti. Išties juk nėra jokios konkurencijos, kokią mes suprantame klasikine prasme! Žemės ūkio produkcijos augintojas tiesiogiai priklausomas nuo perdirbėjų.
Gal prieš penkerius metus vienas LLRI mokslininkas išmetė cinišką frazę: “Jeigu neapsimoka parduoti pieno, tai pilkite jį į griovį”. Bet juk karves auginantis kaimo žmogus negali staiga pereiti į kitą veiklą. Tarkim, pradėti teikti paslaugas, kurių kaime ir nereikia.
Jeigu žmogus užsiima pieno gamyba, vadinasi, jis gali dirbti tik toje srityje. Tam yra paimtos banko paskolos, pastatyti pastatai, įsigyta melžimo įranga, kita technika. O čia staiga kažkas sako: nebegamink pieno arba pilk jį lauk.
O kas jam duos naują kapitalą auginti rapsus, grūdus? Bet net ir tada niekas nepasikeistų, už kampo lauktų naujas feodalas - grūdų perdirbėjas. Konkurencijos nėra, nes jos buvimas feodalui tiesiog nenaudingas. Apie konkurenciją tik pučiama migla.
- LLRI jūs įvardijate sąmyšio ideologais, tačiau kodėl šios įstaigos analitikų nuomonė turi tokią didelę reikšmę, ja pasikliauja valstybės vadovai?
- LLRI atstovauja stambiajam kapitalui. JAV Pensilvanijos universitetas, atliekantis pasaulio viešosios politikos centrų stebėseną, LLRI paskyrė 8 ar 9 vietą tarp tokių įstaigų Rytų ir Vidurio Europoje iš maždaug 50 kandidatų.
Pavyzdžiui, prezidento Valdo Adamkaus dešinėje ilgus metus sėdėjo išeivis iš LLRI - Ramūnas Vilpišauskas. Kvalifikuotas ekonomistas, kuris valstybės vadovui ištisus metus teikė tik tendencingą informaciją apie šalies ūkio reikalus.
Kodėl LLRI ką tik prabilo apie “Sodros” bankrotą ir gana sėkmingai išpopuliarino šią temą? “Sodros” uždarymas yra naudingas bankams, kurie turi savo pensijų fondus.
Jau 20 metų LLRI sėkmingai kemša mums į galvas vis tą patį ir plauna smegenis. Kad kaimas - blogas, kad ūkis - blogas. Taip kalant kryptingai galima įkalti į smegenis bet ką. Ideologiškai formuojama pozicija apie menamą laisvą rinką. O juk nėra tokios laisvos rinkos! Daugiausia, ką turi pasaulis, tai tik mišrios ekonomikos modelį.
Tik kokioje mažoje turgavietėje gali rasti laisvos rinkos pavyzdį. Kur deramasi dėl kainos. Valstybių ekonomikose yra tik laisvos rinkos liekanos. Niekas jos ir nesiekia, nes dauguma šalių, kurios pasiekė šiokios tokios gerovės, reguliuoja ekonomiką, atskiras jos šakas.
LLRI - svarbiausias feodalų ideologinis ruporas. Instituto ideologais galime žavėtis. Juos maloniai kviečia į televiziją, jie viską maloniai komentuoja. Moka kalbėti ir turi ką pasakyti. Bet kai imi visa tai stebėti atidžiau, supranti, kad tai - visuomenės parazitas, pripažįstantis tik vieną vektorių.
Kerta per tautos šaknis
- Kodėl valstybę ilgai maitinęs kaimas yra atsidūręs podukros vietoje?
- Įstojus į Europos Sąjungą ypač populiaru menkinti kaimo svarbą. Nors nuo seno Lietuvoje kaimo reikšmė buvo ypač didelė socialiniam ir dvasiniam žmonių gyvenimui.
Dabar prarandame pagrindinį ramstį - šeimos ūkius, o tai skatina kurti kumetynus. Samdinių armijos didėjimas veda į aklagatvį. Tai yra ir tiesus kelias į dvasinį nuskurdimą, alkoholizmą. Pardavęs savo darbo jėgą žmogus nebeturi jokios motyvacijos ką nors veikti.
Valstybės nuskurdimas yra ryškus ir tik didėja. Turiu omenyje ne vien materialią pusę. Darbas žemės ūkyje Lietuvoje yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Mieste dirbantis vadybininkas darbe atsėdi savo valandas ir užsiima savo pomėgiais, o kaimo žmogus visą parą yra paskendęs darbuose.
Tokie jo interesai susiformavo istoriškai. Kai dabar ES moka už tai, kad lietuvis žemdirbys nebedirbtų, vyksta ne kas kita, o lietuviškų šaknų kirtimas. Tai veda į socialinę degradaciją ir tautos žūtį. Jeigu prarasime kaimą, vadinasi, neteksime ir Lietuvos kaip valstybės. Liks tik kažkoks administracinis darinys Europos pakraštyje.
O kaimas nyksta akyse. Pats tinkamiausias, bet ir baisiausias pavyzdys - nykstančios kaimo mokyklos. Jos naikinamos ne atsitiktinai, o specialiai. Nebus kaime mokyklos, nebeliks ir kaimo. Jis pasens ir išmirs.
Tačiau baisiausia feodalizmo atmaina mūsų dar tik laukia. Jeigu mes forsuosime žemės pardavimą užsienio šalių piliečiams, Lietuvos valstybingumas tikrai bus baigtas. Tada prie savų feodalų dar įsileisime ir svetimą - liksime net be žemės.
Žinoma, laisvosios rinkos liberalai tvirtina, kad žemės užsienietis neišsiveš. Tiesa. Tačiau jeigu koks belgas nusipirks 100 ha žemės, ta teritorija jau bus maža Belgija. Nebe Lietuva. Ten bus kalbama belgiškai, veiks belgiški papročiai, to lopinėlio valdytojas lietuviui nuomos Lietuvos žemę. Arba jį patį samdys.
- Ar nėra grėsmės, kad Lietuvos piliečiai netrukus pasijus esantys karo belaisviais, nors aplink niekas nekariauja?
- Šiandieniniai Lietuvos kumečiai, kuriuos samdo stambūs feodalai, yra net blogesnėje situacijoje nei karo belaisviai.
Belaisviai bent žino, kad yra nelaisvėje, tad jų sąmonėje visada rusena viltis išsilaisvinti.
Dabartinis Lietuvos samdinys įsivaizduoja, kad yra laisvas. Jam apie tai net garsiai sakoma. Esą jis - laisvas ES pilietis.
Tikrovė yra gerokai niūresnė. Manydamas, kad yra laisvas, žmogus net nesuvokia, kaip stipriai jis supančiotas, priklausomas nuo feodalo. XXI amžiaus lietuvis jau yra pavergtas per savo paties sąmonę.
Julius GIRDVAINIS
