Pakruojietis avalynės taisyklos savininkas Pranas Lapinskas jau septyniolika metų verčiasi batsiuvio amatu. Batsiuvio žodžiais, šiais laikais kokybiškus batus dėvi inteligentai. Su tokia avalyne į meistro dirbtuvėlę užsuka ir atostogų į gimtinę grįžę emigrantai...
Be darbo neliks
Tik pravėrus avalynės taisyklos duris iškart užuodi klijų, odos ir acetono kvapą, išgirsti plaktuko kaukšėjimą. Į akis krinta ant palangės surikiuotos įvairių spalvų siūlų ritės, šalia stovinti senutėlė siuvimo mašina „Singer“.
Dirbtuvėlių centre – didžiulis stalas ir visokie batsiuviui reikalingi įrankiai. Prie sienų – kelios lentynos, prikrautos jau sutaisytos avalynės. Meistro rankų tebelaukiantys batai guli surikiuoti ant grindų.
Retkarčiais galvą nuo taisomos avalynės pakeldamas Pranas Lapinskas sako, jog pastarosiomis dienomis darbo jam netrūksta: atšalus orams, padaugėjo ir klientų. Dažniausia taisyti avalynę žmonės neša žiemą, kiek rečiau – pavasarį ir rudenį. Mažiausiai meistro paslaugų prireikia vasarą.
Batsiuvys įsitikinęs, jog ateityje, bent kol neateis geresni laikai, darbo jam tikrai netrūks. Dėl to, kad vis daugiau žmonių neša taisyti prastos kokybės, pigius batus.
„Dažnas perka turguje kinų ar lenkų pagamintą avalynę. Iš pažiūros atrodo gražiai, o dermantinas – kaip natūrali oda. Kainuoja palyginti nedaug, tačiau naudos iš to mažai: žiūrėk, po dienos kitos avėjimo ir atneša prikalti nulūžusį kulniuką, priklijuoti atsilupusį padą ar prisiūti ištrūkusį užtrauktuką. Tokie „vienkartiniai“ batai dar ne kartą sugrįš į taisyklą“, – jau spėjo įsitikinti meistras.
Taupyti priversti žmonės neretai atneša „remontuoti“ ir turgeliuose įsigytą dėvėtą avalynę.
„Žinote, jau geriau tokią pirkti: kas, kad nešiota, tačiau kokybiška. Tokią galima prikelti naujam gyvenimui, o ir nebrangiai atsieina“, – pataria meistras.
Gerų iš natūralios odos pasiūtų batų taisykloje pasirodo vis rečiau. O jei ir atneša – tokiems didesnio „remonto“ neprireikia.
Batsiuvio žodžiais, šiais laikais kokybiškus batus dėvi vietos inteligentai. Su tokia avalyne į meistro dirbtuvėlę užsuka atostogų ir į gimtinę grįžę emigrantai.
Kiekvieną litą skaičiuojantys vyresnio amžiaus pakruojiečiai neša taisyti dar iš tarybinių laikų užsilikusią patvarią avalynę.
„Būna ir tokios avalynės, kurios jau neįmanoma sutaisyti. Mat žmonės, norėdami sutaupyti, patys griebiasi remonto. Su „viską klijuojančiais“ klijais, kurių nusipirksi bet kurioje parduotuvėje. Rezultatas atvirkščias: tokie klijai tik sudegina odą, o batus tenka išmesti“, – patirtimi dalijasi batsiuvys.
Amatas turtų nesukrovė
„Kone pusė Pakruojo išvažinėjo. Ir tų likusių pajamos nėra didelės“, – sako batų meistras.
P. Lapinskas prisipažino, jog vien iš batsiuvio verslo sunkiai išgyventų. Jo paskaičiavimu, šaltuoju metų laikų per mėnesį uždirba iki tūkstančio litų. O vasarą retai kada ir iki minimalios algos traukia.
„Iš tų pačių pinigų sumoku ir už verslo liudijimą. Tenka atseikėti mokesčiams, taip pat – kone tris kartus pabrangusioms medžiagoms pirkti. Kas belieka“? – klausia batsiuvys.
Anot jo, pabrangus medžiagoms, teko šiek tiek pakelti ir paslaugų kainą. Tačiau nedaug. Brangiau žmonės neturės iš ko mokėti. Juk ir dabar, išgirdę, kad Pakruojyje mažesnės kainos nei didesniuose miestuose, batų taisyti atveža šiauliečiai, dirbantys Pakruojyje. Ir į namus grįžtantys studentai.
„Kaip sukamės? Dar žmonos pensija, pats neseniai gavau neįgalumo grupę. Taip ir gyvenam“, – sako ponas Pranas, pridurdamas, jog nors iš savo amato nedaug gauna pajamų, tačiau be darbo sėdėti negali. Dėl to, kad taip jį mokė tėvai.
„Ir dėl to, kad batsiuvio darbas labai reikalingas“, – nusišypso vyras ir atskleidžia, – Šio darbo jaunimas imtis nenori. Nes čia reikia sunkiai dirbti, o jiems – tik didelio greito atlyginimo.
Nesėdėjo be darbo
Batų taisyklą P. Lapinskas atidarė prieš septyniolika metų. Kai su grįžusia Lietuvos nepriklausomybe Pakruojyje užsidarė nemažai įmonių, o žmonės liko be darbo.
„Ko tik nedariau: ir mašinas „varinėjau“, ir statybose dirbau. Reikėjo kažką daryti. Kol sumąsčiau mokytis batsiuvio amato. Juolab, jog kažkas iš giminės senais laikais irgi buvo batsiuvys“, – mena pakruojietis.
Šio amato subtilybių vyras mokėsi iš vieno pažįstamo batsiuvio. Kantriai mokėsi ir pats. Kol 1995-aisiais įkūrė individualią įmonę. Tuo metu joje dirbo dar vienas batsiuvys. Tačiau po kelerių metų šis įmonę paliko, o P. Lapinskas iki šiol tebedirba pagal verslo liudijimą. Nes taip esą patogiau – nereikia sudėtingos buhalterijos.
Šiuo metu Pakruojyje yra dvi avalynės taisyklos. Kai P. Lapinskas pradėjo savo verslą, tokių dirbtuvėlių buvo daugiau. Laikui bėgant kitos užsidarė.
„Svarbiausia – dirbti sąžiningai, gerai ir laikytis klientui duoto žodžio. Tada ir jokia konkurencija nebaisi“, – sako Pakruojo batsiuvys.
Batsiuvys Pranas Lapinskas (nuotr. „Šiaulių kraštas“/Stanislavos Vičaitės)
Stanislava VIČAITĖ