Barselona traukia. Pakanka atsidurti jos traukos zonoje — iškart patenki į saldžią nelaisvę. Katalonijos sostinėje Barselonoje turtistui yra ką veikti: modernizmo turas, ekskursijos Gaudi kūrinių vietomis, gotikos paminklų kvartalas, olimpiados palikimas — olimpinis miestelis.
Ką jau kalbėti apie naktinį gyvenimą, koncertus ir parodas, gastronomiją, liaudies šventes. Be to, saulėtas Viduržemio jūros klimatas, paplūdimiai ir kruizai, kurių maršrutais Katalonija garsėja visame pasaulyje...
Barselonoje gali spoksoti vos ne į kiekvieną namą — nereikia nė užversti galvos: čia nėra statinių, aukštesnių nei 7 aukštai. Pastatai kuklūs, bet orūs — nesiveržia į aukštį, tačiau pribloškia eksterjeru.
Tik nemirtingosios Sagrada Familia bažnyčios bokštai iškilę iki 23 aukštų. Niujorke toks pastatas jau būtų dangoraižis.
Pasakojama, kad kai Gaudi'io paklausė, kam jis taip skrupulingai dailinąs kupolus, juk vis tiek jų niekas neįžiūrės, architektas rimtai perklausęs: “O angelai?"
Gaudi išgarsino Barseloną visame pasaulyje, tačiau nūdienį miesto vaizdą kūrė ne tik jis. Miestas, skaičiuojantis trečiąjį gyvavimo tūkstantmetį, buvo keturių civilizacijų — iberiškosios, romaniškosios, arabiškosios ir krikščioniškosios — liudytojas. Amžiai milijoninę Katalonijos sostinę pavertė savitos kultūros miestu. Šioje Ispanijos karalystės dalyje šnekama vietos katalonų kalba, primenančia ispanų, italų ir prancūzų kalbų mišinį.
Drakonai, žibintai ir katalonai
Katalonų legenda pasakoja, kad šventasis Jurgis (ispaniškai Sant Jordi), gelbėdamas iš nelaisvės princesę, nudėjo drakoną. Iš jo krauju permirkusios žemės išdygo rožių krūmas, ir princas nuo jo nuskynė rožę mylimajai. Galbūt todėl Barselonoje apstu drakonų — net Katalonijos herbe vaizduojama drakono galva.
Viena iš pramogų turistams — tiesiog ieškoti šio baisūno atvaizdų. Pavyzdžiui: Giuelio ar Espanya Industrial parke, Senajame Skėčių name (Antigua Casa de Paraguas) ar... amerikietiškojo futbolo aikštėje.
Barselonoje — žibintų kultas. Kiekvienos gatvės centre stovi specialiai jai sukurti žibintai. Šiai architektūros detalei skiriama ne mažiau dėmesio nei parkams ar namams. Tas pats Gaudi gavo pirmąjį (ir vienintelį) valstybės užsakymą sukurti Karališkosios aikštės — Plaza Real žibintus.
Vadovaudamasis savo estetikos principais architektas pagamino juos medžio pavidalo. Miesto municipalitetui projektas patiko — Gaudi'io žibintai puošia aikštę ir šiandien.
Tolimą praeitį menantis miestas labai šiuolaikiškas: daugiajuostės gatvės, dviratininkams skirti takai ir platūs šaligatviai. Aibė parkų su nuostabiais gėlynais, kuriuose žydi narcizai, azalijos, įvairiaspalvės našlaitės, saulutės ir ciklamenai. Gėlių gausu ir kiekviename kiemelyje ar tiesiog balkone, nes jau kovo viduryje oras sušyla iki 20 laipsnių.
Barselonoje puikiai dera senoji architektūra ir šiuolaikiniai pastatai, čia galybė bažnyčių, katedrų, rūmų, labai didelis senamiestis, vadinamasis Gotikos kvartalas, kuriame dar juntama senovės dvasia.
Keturkampėje Karališkoje aikštėje (tokia forma būdinga visiems Ispanijos miestams) verda tikras gyvenimo turgus: čia pat prie paminklo parkritę valkatos, turistų grupės. Aikštės pakraščiuose po arkų skliautais daugybė jaukių restoranėlių, o aplink netoliese esančią katedrą ratą suka procesija, nešina Švenčiausiosios Mergelės paveikslais ir kitokia krikščioniškųjų eitynių atributika...
Siauručiuose skersgatviuose gausu mažyčių krautuvėlių, kuriose galima įsigyti įvairių suvenyrų, drabužių ar galanterijos reikmenų gerokai pigiau nei moderniuose prekybos centruose.
Katalonijos gyventojai labai draugiški ir supratingi: užsieniečius bando pašnekinti anglų kalba, bet būna itin patenkinti, jei su jais bendrauji ispaniškai. Tiesą sakant, pietietiško temperamento ispanai iš tiesų labai ramūs ir geranoriški.
Vienuolynas ant Baltųjų uolų
Tik iš istorijos ar knygų žinomi senovės vienuolynai, senovinės vyno daryklos Barselonoje ranka pasiekiami. Vienas jų — vienuolynas ant Baltųjų uolų (Monasterio de Pedralbes) miesto pakraštyje. Dabar muziejumi tapęs vienuolynas netrukus pradės skaičiuoti aštuntąjį šimtmetį — čia 1327 metais vienos garsiausių Katalonijos karalienių Elisendos de Montkados rūpesčiu buvo įkurtas vienuolių klarisių ordinas, pavadintas Šventosios Klaros garbei.
Iš varpinės kas pusvalandį varpo dūžiai praneša valandas (varpinių netrūksta ir kitose Barselonos vietose). Pirmajame aukšte galima apžiūrėti patalpas, kuriose palaidota karalienė Elisenda, abatiją, maldų menę ir valgyklą, buvusias vienuolių celes, kurias nuo kiemelio skiria skliautuotas koridorius, kiek atokiau matyti virtuvė, sandėlis, kuriuose dar yra išlikę daugybė buities daiktų, virtuvės rykų, vienuolių mitybos bei aprangos aprašymų.
Senovinės giesmių knygos dydžiu primena rašomuosius stalus, laikas šiek tiek išblukino kilmingų panelių rankomis rašytus raštus. Anuomet vienuolynas buvo tarsi prestižinis pensionas, į kurį patekdavo garsiausių šeimų atžalos. Čia mergaitės buvo mokomos tikėjimo tiesų, lotynų kalbos, poetikos meno, giesmių, kaligrafijos, dailės pagrindų.
Antrajame pastato aukšte, kur anksčiau buvo vienuolių miegamieji, eksponuojama grafų Tyzenų—Bornemisza sukaupta tapybos kolekcija. Restauruotose patalpose — Fra Angelico, Bernhardo Strigelio, Lorenzo Lotto, Tiziano, Tintoreto, Velazquezo, Rubenso, kitų garsių tapytojų darbai.
Muziejus veikia nuo antradienio iki sekmadienio 10—14 val., kaina — 6 eurai už abi ekspozicijas, studentams, vaikams, pensininkams — bilietai puse kainos. Galima nusisamdyti gidą, kalbantį pagrindinėmis Europos kalbomis.
Visada — Gaudi
2002-ieji oficialiai paskelbti žymaus ispanų architekto Antonio Gaudi metais. Lankantis Barselonoje būtina bent dieną skirti pažinčiai su šio menininko kūryba — sakoma, kad jo darbų galima nemėgti, bet nepamatyti — šiukštu.
Net nesidomintys architektūros istorija tikrai bus girdėję apie vieną garsiausių Gaudi kūrinių — Šventosios šeimynos bažnyčią (Templo de la Sagrada Familia), statomą daugiau kaip šimtą metų ir vis nebaigiamą.
Barselonoje yra ir daugiau įstabių šio architekto darbų — 14 architektūros šedevrų. Gaudi suprojektuoti namai — tarsi fantastiški saldūs tortai, statiniai iš spalvotų vaikiškų kubelių ar nėriniais puošti ir padidinti žaisliniai nameliai su neįtikėtinų formų kupolais, kurie primena milžiniškų grybų galvas, vynuogių kekę ar įvairaus dydžio melionus, sudėliotus lėkštėje.
Gyvenamieji namai puošiami ryškiomis, linksmomis spalvomis ir ornamentais. Iš pirmo žvilgsnio šis margumas atrodo netvarkingas, tačiau spalvos, formos ir ornamentai subtiliai derinasi.
1883 metais A.Gaudi ėmė rengti La Sagrada Familia restauravimo projektą. Į miesto viduryje esančią katedrą nuolat plūsta turistai. Naktį žalių ir gelsvų spalvų nutvieksta šventykla palieka neišdildomą įspūdį. Kiekvienas skirtingo dydžio bokštas kažką reiškia: aukščiausias (I70 m) simbolizuoja Dievo sūnų Jėzų, Dievo motinai Mergelei Marijai skirtas antrasis — 125 m, keturi kiek žemesni bokštai įprasmina keturis evangelistus, o dvylika projekte numatytų bokštelių — dvylika Jėzaus mokinių.
Šventykla turi tris fasadus: Gimimo, Aistros arba Kančios ir Šlovės, pastarasis iki galo nebaigtas. Įspūdingiausias turbūt pirmasis — Kristaus gimimo fasadas. Gyvų ir įmantrių formų sienos perteikia Džiaugsmą ir Viltį. Iš tolo šventykla atrodo tarsi iš nėrinių, oranžinių bokštų viršūnėse stovi stilizuoti lyg cukraus kamuoliais nusagstyti kryžiai, ornamentai primena drakono keterą, spalvingus inkilus ar milžiniškas akis.
Viduje stulbina neįprastas architekto sumanymas įrengti pastatą beveik be lubų — keistai kabančios plokštės, plonyčiai erdvę tarsi siūlais atskiriantys portikai praleidžia šviesą. Likus aštuoniems mėnesiams iki mirties (jis žuvo po tramvajaus ratais) Gaudi apsigyveno La Sagrada Familia bažnyčioje, kurioje darbavosi nuo 1914 metų ir buvo paskyręs visą gyvenimą. Skyręs šiam projektui beveik visus pinigus jis dažnai vaikščiodavo po namus prašydamas aukoti.
Giuelio parkas
Kitas populiarumu nenusileidžiantis Antonio Gaudi projektas — Giuelio parkas, paskelbtas pasauliniu kultūros paveldo paminklu. Grafas don Eusebio Guellis (Euzebijus Giuelis) buvo Gaudi'io mecenatas ir parko idėjos pradininkas.
Keliaudamas po Angliją jis susižavėjo vadinamosiomis gyvenvietėmis — sodais, labai madingais XIX amžiaus pabaigoje. Grasijos rajone įsigijęs žemės sklypą grafas Guellis sumanė ten sukurti kaip tik tokią gyvenvietę — sodą. Projektas buvo užsakytas Gaudi'io studijoje, o 1900 metais pradėti pirmieji statybos darbai. Sumanyta pastatyti bent 60 gyvenamųjų namų. Dabar ši vieta yra beveik miesto viduryje, o amžiaus pradžioje ji atrodė nuošali ir neprestižinė — taigi Guellio sumanymai žlugo. Sodybų įsigijo vienas advokatas, kitoje apsigyveno pats grafas, o trečioji kaip širdžiai brangus kūrinys liko Gaudi'iui, kur jis gyveno iki 1926 metų. Šie trys namai išliko iki šių dienų. Šiandien Guellio name įrengta mokykla, advokato namas liko šeimos nuosavybė, o Gaudi'io name įrengtas jo muziejus.
Ties įėjimu į parką Olot gatvėje stovi du pasakiški tarsi iš saldainių statyti nameliai. Pakilę laipteliais atsidursite Šimto Kolonų graikų teatre su neįtikėtina akustika ir erdve. Lipančius laiptais pasitinka žymusis Gaudi'io drakonas — Giuelio parko simbolis.
Akmeninę skulptūrą puošia spalvotos keramikos duženos — svarbus architekto puošybos akcentas. Daugiausia geltonos ir žydros spalvos, kartais įterpiama žalia ar vyšnių. Šimto Kolonų salėje susidaro įspūdis, kad nėra nė vienos tiesios kolonos, o skliautuotos, mozaikinėmis „lėkštėmis" puoštos lubos laiko didžiąją aikštę.
Įėjimas — puošniausia parko dalis, einant gilyn blėsta spalvos, nelieka keramikos mozaikų. Atrodo, kad prieini apleistų šventyklų griuvėsius, per kuriuos veda grįstas takas — koridorius su kolonomis puoštomis statulomis (žymiausioji iš jų — „Skalbėja", stovinti priešais Gaudi'io namą—muziejų). Architektas kolonas, laiptus aplipdė akmenimis bei skalda, suformavo milžiniškus vazonus, visa tai apželdino vijokliais ir taip sukūrė senovės įspūdį.
Viena aukščiausių parko vietovių „Trijų Kryžių Kalnas" — kartu ir apžvalgos vieta, iš kurios galima pasigėrėti Barselonos panorama. Didysis architektas čia ketino pastatyti koplyčią, bet žlugus gyvenvietės idėjai projekto atsisakyta.
Alma Naujokaitienė
