Europa ir JAV jau kelerius metus aktyviai diskutuoja, kaip pertvarkyti bankų sektorių, kad panašios problemos ir krizės, kokios įvyko prieš kelerius metus, jei ir pasikartotų ateityje, nebūtų tokios skaudžios. Ekonominiai sunkumai ir bankų problemos kiekvienoje šalyje sukelia vis didesnį žmonių pasipiktinimą bankininkais. Kodėl bankai dažnai suvokiami kaip priešai, ir ar galime gyventi be jų?
Eilės prie kasų darbovietėse atlyginimų dieną, santaupos kojinėse ar stiklainyje po obelimi, pinigų perlaidos per paštą – tokius pavyzdžius pasakoja žmonės, sakydami, kad be bankų tikrai gyvenome. Tačiau ekonomistai vieningai sutaria, o ir nusijuokia, paklausti, ar šiandien įsivaizduojamas valstybės, verlso ir žmogaus gyvenimas be bankų.
„Šiais moderniais laikais gyventi be bankų būtų neįmanoma, verslas tikrai funkcionuoti negalėtų, – sako ekonomistė Aušra Maldeikienė. – Žmonės kažkaip išgyventų, aišku, jie gyventų kažkokį ekonominį gyvenimą panašų kaip viduramžiuose – natūrinis ūkis. Bet šiaip tai neįmanomas dalykas.“
Su ja sutinka ir finansų analitikas Valdemaras Katkus: „Šiuo metu neįmanoma. Paskolas yra pasiėmę Lietuvoje 702 tūkst. žmonių, 22 tūkst. įmonių, ir indėlių žmonės laiko bankuose daugiau kaip 43 mlrd. Lt. Beveik visi Lietuvos žmonės naudojasi bankinėmis paslaugomis. Tai parodė ir „Snoro“ atvejis. Įstringa ir pensijų mokėjimai, įstringa žmonių atsargos kaip indėliai, stringa atsiskaitymai tarp įmonių – bankai iš tikrųjų yra pačioje ekonomikos šerdyje“.
Bankininkystės principas egzistuoja tūkstantmečius
Prie V. Katkaus ir A. Maldeikienės minčių dar grįšime, o dabar užsukime į Pinigų muziejų Vilniuje. Čia su muziejaus vedėju Vidmantu Laurinavičiumi, keliaudami palei ant sienų iškabintas laiko juostas, kalbėjomės apie bankininkystės vystimąsi ir jos ištakas.
„Pačias pirmąsias užuomazgas galima sieti su keliais tūkstantmečiais prieš Kristų. Tai būtų Mesopotamija, Egiptas, kiti Rytų kraštai. Pačių bankų ir bankininkystės šiuolaikiniu supratimu, aišku, tuo metu nebuvo. Bet tam tikros bankų funkcijos, pvz., saugojimas, tai jau vyko – sakykime, grūdų saugojimas. Grūdai tuo metu buvo ir atsiskaitymo priemonė, ir labai paklausi prekė. Taigi tam grūdų saugojimui daugiausiai buvo naudojamos šventyklos. Buvo galima ir pasiskolinti grūdų naujam derliui, ir t.t.
Bet kai pradedamos kaldinti masiškai monetos, tai Graikijos poliai-miestai nuo VII amžiaus pr. Kr. kiekvienas kaldindavo savo monetas. Tad reikėdavo jas keisti, stovėdavo tokios didžiulės eilės stalų, prie jų tos vadinamosios keityklos – ten sėdėdavo taip vadinami trapezitai. Jie keisdavo vieno miesto monetas į kito, bet laikoma, kad pati tikroji bankininkystė atsirado tada, kai visi tie surinkti pinigai pradėti skolinti.
Vadinasi, tada, kai atsirado kreditavimas – tie pinigai imti skolinti pirkliams, laivų statytojams, kad vystytų verslą, prekybą ir t.t. Tada atsiranda tikroji bankininkystė kaip mes ją šiandien suprantame. Čia būtų antikinė Graikija, IV a. pr. Kr.“, – sako V. Laurinavičius.
– Tai bankininkystės istorija rodo, kad bankai nuo civilizuotos visuomenės, jos vystymosi nėra niekaip atsiję, viskas palaipsniui keliavo?
Taip, be abejo. Iš graikų perėmė romėnai, o jau po Romos imperijos žlugimo V amžiuje, tai viduramžiais pirmaisias metais bankininkystė praktiškai užmiršta, grįžo tie natūriniai mainai. Ir bankininkystė vėl atsirado tik XIII amžiuje. Tada atsiranda pirmieji luominiai bankai, pirklių bankai. Vėlgi pirmiausia atsiranda ten, kur yra poreikis, nes pirkliams reikėjo išteklių.
Tai jau nuo XIII a. Italijos miestuose atsiranda pirmieji bankai ir jie pradeda po truputėlį vystytis ir pats žodis „bankas“ atsiranda iš italų žodžio „banco“, kuris reiškia „stalas“ ar tai „suolas“ – tai irgi iš to pačio, kad ant stalų vyko keitimo operacijos.
– Ir turime Lietuvą, kuri ilgą laiką buvo žemės ūkio kraštu? Kaip čia bankai atsirado?
Pinigų skolinimo elementai atsiranda XIV amžiuje Vytautui suteikiant privilegiją Gardino ir Brastos žydams, kuriems leidžiama skolinti pinigus už palūkanas. Kodėl žydams? Nes kitų tautybių žmonėms, krikščionims, buvo draudžiama imti palūkanas už skolintus pinigus ir praktiškai krikščionys nesinaudojo tokiu amatu, todėl visoje Vakarų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, daugiausia skolintojais buvo žydų tautybės žmonės. Na, ir, aišku, jie ištobulėjo šitoje srityje.
– Ir pirmasis bankas įsteigtas Lietuvoje – tai čia būtų carinės Rusijos laikais?
Jeigu imtume dabartinę Lietuvos teritoriją, tai pirmasis bankas atsirado Klaipėdoje, bet tuo metu Klaipėda priklausė Prūsijai. O kalbant apie Lietuvos teritoriją, kuri tuo metu priklausė Rusijai, atsiranda Vilniuje 1865 metais. Tai buvo Rusijos valstybinio banko Vilnaius skyrius. Jeigu kalbėtume apie akcinius bankus – susikūrė Žemės bankas Vilniuje 1872 metais. Tai pirmas akcinis bankas Lietuvoje.
Sovietmečiu atrodė, jog gyvename be bankų
Vėliau Lietuvos bankininkystė naują etapą pradėjo kartu su nepriklausomybe 1918-aisiais. Pati pradžia buvo sudėtinga, bankai turėjo mažus įstatinius kapitalus, nebuvo savos valiutos ir centrinio banko, kuris buvo įsteigtas 1922 metais. Tada bankų sparčiai daugėjo, jie buvo tvirtesni, o skolintis į juos užsukdavo, kaip pasakoka V. Laurinavičius, ne tik pramonininkai, bet ir paprasti tarnautojai ar darbininkai.
Tačiau jau įsivažiavusi bankų sistema buvo sugriauta per okupacijas, kai bankai buvo nacionalizuoti ir ilgus dešimtmečius Lietuvoje egzistavo Sovietų Sąjungos valstybinė bankininkystės sistema.
Nors bankų tuo metu buvo, dabartiniai penkiasdešimtmečiai–šešiasdešimtmečiai sako, kad gyveno iš esmės be bankų.
„Nebuvo tokių santykių. Mes gyvenom be bankų, nes paprastas žmogus su bankine sistema menkai susidurdavo. Jis susidurdavo su taupomosiomis kasomis arba taupomuoju banku. Iš esmės žmogui reikėdavo tik taupymo funkcijos, o tie šakiniai bankai dirbo su pramonės įmonėmis“, – sako Pinigų muziejaus vedėjas V. Laurinavičius.
V. Katkus: būtina griežtinti priežiūrą
Tad bankai nėra naujausių laikų išradimas, jie egzistavo prieš tūkstančius metų. Ir kaip sako finansų analitikas V. Katkus, neigiama žmonių nuomonė apie bankus susiformavo pastaruoju metu.
„Nuo 2008 metų JAV bankinės sistemos krizės metu, kada pradėjo griūti bankai, nežiūrint to, kad privatiems bankams gelbėti buvo panaudotos didelės mokesčių mokėtojų lėšos, net ir tuo kriziniu laikotarpiu Jungtinėse Valstijose bankininkai sau mokėjo didelius atlyginimus, išryškėjo labai didelė bankininkų arogancija, didelis godumas. Ir nežiūrint to, kad dėl jų neapgalvotos veiklos bankrutavo tiek daug gyventojų, kurie prarado savo namus, arba mažos ir vidutinės įmonės, kurios bankrutavo ir žmonės neteko darbo“, – sako V. Katkus.
Būtent su bankais, pasak V. Katkaus, žmonės dabar sieja savo pablogėjusį gyvenimą. Ir esą, kol nebus pertvarkyta jų priežiūros sistema, vargu ar neigiamo požiūrio mažės.
„Bankų krizė kilo dėl blogos bankų priežiūros Jungtinėse Valstijose. Kitaip sakant, komerciniai, investiciniai bankai buvo palikti savireguliacijai. Turi būti pakeisti įstatymai – smarkiai sugriežtinti. Kad nebūtų naudojamas tas ciniškas JAV bankininkų posakis, kad „pelnas privatizuojamas, o nuostoliai nacionalizuojami“. Tai yra labai ydinga praktika, kuri piktina žmones“, – teigia V. Katkus.
Anot V. Katkaus, iš dabartinių politinių diskusijų ir valios matyti, kad Europos Sąjungos bankininkystės sistema persitvarkyti pajėgi, tačiau esą Jungtinėse Amerikos Valstijose per kelerius metus praktiškai nieko padaryta nebuvo. Panašu, anot V. Katkaus, kad pokyčių laukti naivu, mat bankininkai turi didelę įtaką valdžiai, todėl ir blokuoja sprendimus, kuriais norima jų veiklą griežčiau kontroliuoti.
Panašiai, pasak jo, yra ir Didžiojoje Britanijoje, kuri entuziastingai nepalaiko Europos Sąjungos siūlymų sukurti fondą iš pačių bankų, o ne viešųjų pinigų, kurie vėliau būtų panaudojami bankams gelbėti. Anot V. Katkaus, bankai tikrai prisideda prie valstybių ekonominės gerovės, tačiau nesugriežtinus jų veiklos, vis labiau jusime neigiamą, o ne teigiamą jų įtaką.
„Dirbančiųjų skaičius Lietuvoje 2001 metais buvo 1 mln. 351 tūkst. ir su paskolų didėjimu buvo sukurta ir daugiau darbo vietų. Daugiausiai dirbančių žmonių buvo 2008 m. pabaigoje – per 1,5 mln. Kitaip sakant, su banko paskolomis buvo sukurta apie 174 tūkst. darbo vietų. Bet krizės metais buvo sunaikinta 182 tūkst. darbo vietų. Kitaip sakant, kiek buvo sukurta per 9 metus darbo vietų, jos buvo sunaikintos per 2 metus. Nauda labai greitai išnykta. Čia yra didžiausias pavojus“, – įsitikinęs V. Katkus.
A. Maldeikienė: krizė – ne dėl bankų, o dėl žmonių
Tačiau ekonomistė Aušra Maldeikienė sako, kad ieškant kaltųjų pirmiausiai žiūrėti reikėtų ne į bankus, o į žmones.
„Krizė kilo ne dėl bankų, krizė kilo dėl žmonių. Bankai patys savaime nėra nei blogis, nei gėris. Jie – tarpininkas tarp žmonių ir verslo: iš vienų surenka, kitiems skolina. Norėčiau pasižiūrėti į žmones, kurie pasiėmė būsto paskolas ir turi būstą, ir kaip jie būtų pasiėmę, jei nebūtų bankų.
Žmonės kartais labai gražiai sugeba matyti, kas jiems naudinga, o tai, kas nenaudinga, jie tiesiog išplauna ir tada sako: tegul lieka tik geroji pusė. Ekonomika nėra malonus mokslas, ji visada sako: jeigu kažką gauni, kažko netenki. Tai bankai padeda, bet už tai reikia mokėti“, – teigia A. Maldeikienė.
Anot A. Maldeikienės, didieji bankai pasaulyje tikrai padarė klaidų, tačiau esą jokia priežiūra nepadės, kol žmonės patys nesupras, kaip veikia bankai, iš kur jie uždirba pelnus ir kuo rizikuoja.
„Priežiūros neturi būti nei per daug, nes ji brangi, nei per mažai. Ji turi būti atsakinga. Bankai norėdami žmonėms uždirbti didesnius pinigus, sau, žinoma, taip pat, nes jie pasiima dalį, kartais pradeda labai rizikuoti ir kuria kokius nors ypatingai gudrius dalykus. Tie patys žmonės labai noriai perka kokias nors brangias obligacijas vietoj to, kad paklaustų, kokioje vietoje tuos 10 proc. galima uždirbti.
Jie kažkaip supranta, kad Lietuvoje pradėti verslą sudėtinga ir tikėtis didelio pelno negalima, bet kai pateikia bankui savo pinigus po 5 proc., tai bankui reikia uždirbti kokius 10 proc., kad galėtų jam grąžinti. Tai tada jie jau neklausia, iš kur tie pinigai. Man atrodo, kad čia neišsilavinimo dalykai – tik tiek“, – sako A. Maldeikienė.
A. Maldeikienė sako, kad Lietuvos bankas, kaip ir kitų valstybių centriniai bankai, turėtų kreipti dėmesį ne tik į komercinių bankų veiklos reguliavimą, bet ir žmonių švietimą.
Neringa GUIŠAUSKAITĖ
Pasakojimas transliuotas Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.
