Autokratinės Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos vizitas į Lietuvą šiek tiek sujudino Lietuvos išorės ekonominių ir politinių santykių turiniu nesidominčią žiniasklaidą, taip pat ir apsnūdusius šiuo klausimu politikus.
Vizitas įvyko Europos Sąjungai (ES) susigaudžius, kad ekonominės ir diplomatinės sankcijos Baltarusijai jokio teigiamo poveikio nedaro ir kad reikia imtis kitokių priemonių. Suspendavus draudimą aukščiausiems Baltarusijos pareigūnams atvykti į ES šalis, Lietuva (po Vatikano, kur popiežiaus priimamas A.Lukašenka „techniškai“ turėjo paviešėti ir Italijoje) buvo pirmoji šalis, ėmusi įgyvendinti naują ES taktiką.
Lietuvos aukščiausios institucijos pasistengė, kad vizitas turėtų akcentuotą ekonominį turinį.
Skirtingai nuo daugumos buvusios SSRS sudėtinių dalių Baltarusija išsaugojo savąją simbiozę su Rusijos ekonomika ir taip užsitikrino nepaliaujamą bene penkiolikos metų augimą.
Ta ekonomika bankrutuotų jau gal prieš dešimtmetį, jei nesimaitintų pigia Rusijos energija ir neturėtų imlios Rusijos rinkos savo gaminiams. Ji nėra nei finansiškai stipri, nei technologiškai pažangi, todėl jos potencialas lieka silpnas, jos svarbiausi infrastruktūros objektai pereina Rusijos korporacijų žinion. Baltarusija vis intensyviau ieško kelių ir būdų gelbėti nacionalinę ekonomiką - valstybės išlikimo garantą.
Todėl jai labai reikia ekonominio bendradarbiavimo ir visos tos naudos, kurią duoda ekonominių ryšių plėtra. ES šiai valstybei yra išsvajotas, daugeliui metų į priekį puikiausias partneris ekonomikai ugdyti. Lygiai kaip šiandien Baltarusijos ekonomika sunkiai beišgyventų, neturėdama privilegijuotų ryšių su Rusijos tiekimais ir rinka, taip rytoj ji ims slysti žemyn, jei Baltarusija, norėdama išlikti suverenia valstybe, neišplėtos prekybos su ES valstybėmis ir nesulauks iš ten investicijų.
Beveik pusę eksporto nukreipdama į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis (iš tos dalies 72 proc. - į Rusiją), turėdama su Rusija nepaprastai išaugusį neigiamą prekybos balansą (šių metų sausio-liepos mėnesiais šalies eksportas į Rusiją sudarė 3,5 mlrd. JAV dolerių, importas iš ten – 8,9 mlrd. dolerių), patyrusi šiais metais eksporto sumažėjimą net 46 procentais, kenčianti dviženklę infliaciją ir pirmą kartą po daugelio metų šįmet laukianti nacionalinių pajamų sumažėjimo Baltarusija aktyviai ieško naujų galimybių kelti ekonomiką.
Vienas Briuselio tyrimų centras („Europos užsienio santykių taryba“) neseniai paskelbė tyrimą apie Rusijos ir ES varžybas siekiant sėkmės savosiose kaimynystės politikose. Mokslininkai padarė išvadą, kad Rusijos svertai paveikti Baltarusijos strateginį orientavimąsi savo naudai yra parama A. Lukašenkai, dosnios, nors mažėjančios, subsidijos (parduodant naftą ir dujas vidaus kainomis), paskolos ūkiui stabilizuoti, naudojimasis Baltarusijos siekiu likti energijos tranzito šalimi. O kuo gali bandyti palenkti Baltarusiją savo pusėn Europos Sąjunga?
Išaiškėjo, kad stipriausi ES poveikio svertai yra vizų režimo liberalizavimas, energetinis dialogas, parama svarstant Baltarusijos problemas Tarptautiniame valiutos fonde, lengvatų prekyboje suteikimas. Kitaip tariant, daugiausia pragmatinės, ekonominio pobūdžio priemonės.
Tiesą sakant, ir Rusija pasisuko prie ekonominės „amunicijos“. Jos neišsenkami energijos ir kitų žaliavų ištekliai bei didžiulė rinka yra rimtas argumentas palaikyt kitas NVS valstybes svyruojančias, kai ES siūlo joms kiek labiau miglotą demokratijos plėtros ir ekonominės gerovės kilimo perspektyvą.
Prieš keletą mėnesių vieno Maskvos tyrimų centro atliktos apklausos keturiolikoje buvusių SSRS „respublikų“ (išskyrus Turkmėniją) rezultatai rodo: 23 proc. baltarusių norėtų keturių valstybių – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Kazachstano – integracijos, 32 proc. – integracijos į ES ir 28 proc. – visiškos nepriklausomybės. Ukrainoje atitinkami skaičiai yra 34, 20 ir 23, Moldovoje – 26, 33 ir 20, Gruzijoje – 3, 36 ir 48 proc.
Taigi, niekas dar nenuspręsta, ES ir Rusijos kaimynės dar nepasirinko savo ateities aljansų.
Rusija vis dar tebepuoselėja savo senovinį imperinį tarptautinių santykių matymą. ES nenustos siekti, kad visur įsigalėtų pagrindinės žmogaus teisės, įstatymo viršenybė ir demokratijos institucijos, kaip būtina sąlyga tų šalių piliečių gerovei ir kaimynų ramybei.
Bet arsenalas tiems siekiams pakito. Pakito, ir daro Lietuvos užsienio politiką senstelėjusia, senamadiška ir neproduktyvia.
Jau minėtas maskviškis visuomenės nuomonės tyrimo centras netiesiogiai nustatė, kad Lietuvos gyventojai santykinai labiausiai išsilaisvino iš sovietinio paveldo.
Kokia jūsų nuomonė apie Leniną, Dzeržinskį, Staliną, Chruščiovą, Brežnevą (taip pat Nikolajų II – Maskvos tyrėjai visai logiškai į sovietinės imperijos veikėjų sąrašą įjungė ir paskutinį carinės imperijos valdovą)? Pasirodo, Lietuvos gyventojai (ypač jaunimas) beveik visame kame rodo santykinai didžiausią nesidomėjimą tomis figūromis ir jų vertinimu. Šis faktas – tai mūsų išsilaisvinimo rodiklis. Jis rodo, kad jau pasislinkom nuo sovietinių vadovėlių, nuo Rusijos didvalstybės interesais formuluotų istorijos vertinimų, nuo Rusijos ir jos imperijos istorijos, nuo viso ideologinio ir kultūrinio sovietinio luito, kuris mus ne tik prislėgė, bet ir neleido būti Vakarų civilizacijoje.
To luito nebeliko, tačiau liko jo įspaudas daugelio bent kiek vyresnių žmonių mentalitete. Todėl mes, Lietuvos ir Seimo dauguma, ir toliau jau iš inercijos vertinam pasaulį Rusijos masteliais ir kriterijais. Tarsi toliau gyventume tame rezervate.
Rusija turi valdžios partiją “Jedinaja Rosija“, mes irgi kuriame „Vieningą Lietuvą“ (ji, matyt, irgi ateity turėtų tapti visus valdininkus vienijančiu ir beveik visas vietas parlamente laiminčiu valdžios korpusu, SSKP analogu). Rusija stulbina pasaulį nustatydama įstatymą, baudžiantį už kitokį galvojimą apie II pasaulinio karo rezultatus; mūsų parlamente irgi atsiranda pasiūlymas – bausti už kitokį galvojimą apie sovietų agresiją Baltijos valstybėse.
Kitaip tariant, ištarti Anatolij Dmitrijevič mums kur kas lengviau nei, tarkime, Monsieur Durant ar Missis Maugham.
Bet ryškiausias tos išlikusios mentalinės nelaisvės požymis – pragmatizmo stoka ir jo baimė.
Yra puiki lietuvių pasaka apie tėvą, kuris amžiams atsisveikindamas su sūnumis liepė jiems šieno nepjauti, malkų nekapoti, miltų nemalti. Mūsų (ir Europos Sąjungos) santykių su Baltarusija raktas čia ir glūdi. Jei norim toje šalyje demokratijos – tai ne demokratiją tenai per jėgą kurkim, o plėtokim prekybą ir kitokį ekonominį bendradarbiavimą – kartu nepamiršdami ko norim, kalades skaldydami.
