Šiuo šaliai sudėtingu bei iššūkių kupinu laikotarpiu iš pradžių krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi buvo, o 1991-ųjų pradžioje ir krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius. Jis papasakojo, kodėl tuometinė Lietuva buvo tinkama terpė klestėti įvairaus plauko banditams.
Daugiau mafijos gyvenimo užkulisių pamatykite lietuviškame seriale „Gaujų karai. Smaugliai“ – nuo šio šeštadienio per TV3! Tikrų įvykių įkvėptas filmas supažindins žiūrovus su Lietuvos kriminaliu pasauliu ir jo gaujomis ankstyvaisiais 90-aisiais.
Daug grynų pinigų
Savo pasakojimą A. Butkevičius pradeda nuo to, kad 1990-siais Lietuvoje stipriai keitėsi ekonominiai santykiai:
„Lietuvoje šiek tiek anksčiau nei kitur formavosi privati nuosavybė, atsirado daug galimybių vystyti verslą. Turėjome daug verslių žmonių, kurie užsiėmė gamyba, žemės ūkiu, įvairių prekių ir medžiagų išvežimu iš buvusios Tarybų Sąjungos į kitas šalis. Tais laikais klestėjo prekyba spalvotaisiais, retaisiais metalais. Prasidėjo prekyba nafta bei jos produktais.
Atsidūrėme situacijoje, kai šalyje cirkuliavo daug neapskaitytų pinigų. Bankai prisitaikė prie besikeičiančios situacijos lėčiau nei vyko sandoriai, tad klestėjo barteriniai mainai, atsiskaitymai grynaisiais pinigais. Labai svarbia valiuta tapo doleris. Daug žmonių turėjo grynų pinigų su savimi, o tai itin stimuliavo nusikalstamumą.
Ką tu pagrobsi tais laikais būdamas banditu? Buitinę techniką, vaizdo ir garso įrašų aparatus, įvairius televizorius, ausines, tuo metu jau atsiradusius pirmuosius kompiuterius. Pavyzdžiui, valstybinėms institucijoms reikėjo kompiuterių, o jų parūpinti nebuvo taip paprasta. Kas sugebėjo greitai susisukti, tas tokioje situacijoje daug uždirbdavo.“
Lietuvos Respublikos siena pamažu pradedama statyti 1990 metais, bet jos idealiai uždaryti tuo metu buvo neįmanoma.
„Buvau atsakingas už pasienio apsaugos sistemos kūrimą. Bet tuomet klestėjusiam verslui trukdė ta mūsų siena. Todėl prieš mus buvo metamos įvairios pajėgos. Specialios paskirties milicijos būrio OMON nariai, tie patys verslo žmonės ir banditai atakavo pasienio postus, nes pastarųjų įrengimas trukdė prekybai, kuri didžiąja dalimi buvo nelegali.
Lietuva buvo kone vienintelis sausumos kelias į sovietines valstybes, kur galėjo įvažiuoti naudoti automobiliai. Čia įvežti automobiliai nesunkiai galėdavo atsidurti kitose Tarybų Sąjungos šalyse. Pradėjo judėti ne tik teisėtai nupirktų, bet ir Vakaruose pavogtų automobilių srautas. Lietuva tapo tranzitu, išvežant metalus ir įvežant nelegalias „gėrybes“.
Nuo 1990-ųjų iki 1993 m. situacija šalyje apsivertė aukštyn kojomis net keletą kartų. Į Lietuvą patekdavo vogtas „Mercedes“, kuris Rusijoje būdavo laikomas statuso simboliu. Taip Lietuvoje kūrėsi gaujos, kurios apsiėmė vogtus dalykus perduoti iš vienos šalies į kitą. Lietuva pradėjo funkcionuoti kaip tiltas. Tai skatino ne tik verslus, bet ir nusikalstamas veiklas“, – pasakojo A. Butkevičius.
Gariūnų reikšmė
Tais laikais Lietuvoje pradėjo kurtis smulkūs verslai. Jau tada smulkieji verslininkai skrisdavo į Turkiją, Kiniją ar kitas šalis bei veždavosi žinomų prekės ženklų klastotes. Tie gaminiai buvo pardavinėjami tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Anksčiau veikusios parduotuvės buvo paverčiamos smulkių verslininkų parduotuvėlėmis.
„Lietuviai pradėjo tempti iš tos pačios Kinijos ar Turkijos įvairų šlamštą. Netrukus Vilniuje tie smulkūs verslininkai sugenami į Gariūnų turgų. Taip Gariūnai tuo metu tampa geopolitiniu reiškiniu. Kalbame apie 1992-1993 metus. Į Gariūnus yra vežamos padirbtos prekės iš visų nelegalios gamybos centrų užsienio šalyse.
Į tuos pačius Gariūnus atvažiuoja urmu apsipirkti masės žmonių iš buvusios Tarybų Sąjungos teritorijos. Visi važiuoja tiesiai čia ir iš Gariūnų vežasi prekes namo, kur bando parduoti dar brangiau. Lietuvoje toks tranzitas generavo įspūdingas sumas pinigų. O kas nesugebėdavo daryti tarptautinio „biznio“, tas atidarydavo savo restoraną.
Tuo metu veikusios nusikalstamos grupuotės greitai suuosdavo lengvų pinigų kvapą. Pasakydavo, kad tas tavo prekybos kioskelis rytoj bus sudegęs, jei tu man kiekvieną dieną nesumokėsi tam tikros sumos pinigų. Duoklės rinkėjai vaikščiodavo ir po restoranus, kurių savininkams taip pat grasindavo pakenkti verslui“, – prisiminimais dalijosi A. Butkevičius.
Anot jo, ten kur būdavo nenaudojamas smurtas, ten banditai pasitelkdavo parsidavusius valdininkus, kurių dėka spaudė verslininkus:
„Santykiai su rimtesniais verslininkais, kuriems pavykdavo uždirbti dideles pinigų sumas iš prekybos metalais ar kt. neapsieidavo be smurto. Sunaikinti kioskininkę pakakdavo ir grasinimų, o ten, kur sukosi šimtai tūkstančių dolerių, ten jau buvo pasitelkiamas fizinis smurtas.
Ta pati verslininko iš Panevėžio istorija, kur jis vietinius banditėlius iššaudė. Buvo aišku, kad tas verslininkas tam tikrą laiką turėjo verslo santykių su banditais. Tik paskui, kai suvokė, kad taip nebegali tęstis, jis paėmė legaliai laikomą ginklą bei iššaudė jį reketavusius žmones. Mums kaip valstybei buvo naudinga jį padaryti herojumi. Nors puikiai žinojome, kad taip nėra.“
Žurnalisto nužudymas
A. Butkevičius pateikė dar vieną pavyzdį susijusį su 1993 metais nužudytu „Respublikos“ žurnalistu Vitu Lingiu:
„Tais metais buvo nušautas žurnalistas. Ir tai buvo to karo dėl pinigų ir įtakos rezultatas. Spauda tuo metu buvo perpildyta pasakojimų apie banditų veiklą. Pastarieji suvokė, kad spauda aktyvuoja politikus. Tai yra, kad žiniasklaidos kritika priverčia politikus reaguoti. Taip buvo priimtas prevencinio sulaikymo įstatymas.
Jo esmė buvo tame, kad asmuo galėjo būti sulaikytas net ir dėl menkiausios priežasties. Tai nebuvo teisėta, bet kaip valstybė neturėjome kitos išeities. Sudarinėjome sąrašus asmenų, pagal kuriuos buvo suiminėjami asmenys, kurie priklausė vienai ar kitai nusikalstamai grupuotei. Banditai laikė žurnalistus kaltais dėl politikų reakcijos.
Vienas ryškiausių įvykių, verslininko Kiesaus ir jo sūnaus nužudymas. Tai jau nutiko vėliau, bet realiai prieš tai turėjome daug mažiau plačiai nuskambėjusių nusikaltimų. Gyvenome laikais, kai verslininkai būdavo vežami į mišką ir kabinami kabliu už šono arba paliekami pririšti prie medžio, kur tik po kelių dienų sugebėdavo išsilaisvinti.“
A. Butkevičius apibendrina, kad Lietuvai teko iššūkis suvaldyti nekontroliuojamą situaciją, kuri atėjo dar iš sovietmečio: „Ne mes paleidome vadeles iš rankų, bet mes turėjome suvaldyti tai, ką gavome. Tie pats komunistai 1990-siais pralaimėjo visus rinkimus, nes jų dėmesys tada buvo labiau ne į politiką, o į nelegaliu būdu įgyto turto dalybas. Korupcija kerojo ne tik tarp banditų, bet ir tarp valdininkų, verslo žmonių. Niekas nenorėjo prarasti lengvai gaunamų pajamų, todėl pokyčiai valstybėje nevyko taip greitai, kaip buvo galima norėti.“
Tamsiosios Lietuvos praeities atspindžiai – seriale „Gaujų karai. Smaugliai“ – jau šį šeštadienį, 21 val. tik per TV3!
