Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus Žaliojo tilto stovi todėl, kad nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai nuvertė Berlyno sieną. Mano nuomone, jas seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinsiu, kodėl taip nebus. Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija, tapo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi.
Tiesiog pavėluota
Būkime atviri ir patys sau nemeluokime: tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur benamiai įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.
Taip į daržines ir patvorius 1991 metais iškeliavo leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliorių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiąja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.
Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės pridarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na, o ką jie, vargšai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi?
Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O iš pradžių galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko vertu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia – iki tauta balsavimu pašventino velionio AMB (Algirdo Mykolo Brazausko?) komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.
Politinės mados reikalas
Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar bangas keliantys konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygiu. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei iškiliam Vilniaus merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.
Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet, konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinka konservatorių rinkėjų nuostatas. Valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu – tokį elektoratą sau „susikalė“. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja faktą, kad visa užsienio politikos retorika dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių „džihadui prieš balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai tylėdami šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Šarūnas Birutis ir „išspinduliavo“ ekspertams užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių.
Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti simpoziumams, studijoms ir konferencijoms. Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.
Pinigų klausimas
Ką daro miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti nėra kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose paveldų registruose.
Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į tokius klausimus įsipainioja daugiau temų bei interesų. Antai vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais ) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji VEKS programa. Ji baigėsi, ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų maždaug 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturėjo, o vyriausybė tuo metu irgi neva viską taupė. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.
Praėjo jau beveik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“ galėjai rasti bet kuriame sovietinio rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės, ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.
Gal drąsiai balsuojame?
Tokie klausimai demokratinėse šalyse sprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu, kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal taip ir padarome? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) vilniečių pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereikėtų viešai persekioti visokių „kišeninių ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriauti – pamirštame bent dešimčiai metų šį klausimą. Nutars kitaip – vengiant baisių utilizavimo išlaidų skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.
Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas iš kišenių tik opozicijoje išsitraukianti dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės.
Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, be stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.
Taigi „bavonai“ saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga.
Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines. Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.
