Per iškilmingą santuokos ceremoniją skambantys mobilieji telefonai, kūliais besivartantys svečių atsivesti mažamečiai ir kartu su jais ant grindų griūnantis įdomesnį kadrą medžiojantis prakaituotas fotografas, mūvintis sporto salei tetinkančius šortus ir avintis paplūdimio šlepetes. Tokio vestuvinio chaoso dvasininkai ir civilines santuokas registruojantys Savivaldybės darbuotojai Panevėžyje prisižiūri kiekvieną savaitgalį.
Miesto Civilinės metrikacijos skyriuje vasaros savaitgaliais registruojama vidutiniškai 20–24 santuokos. Vienai ceremonijai skirtos maždaug 15-a minučių neretai tampa rimtu kantrybės išbandymu ilgametėms skyriaus darbuotojoms. Baltų vestuvių juodoji pusė, – taip Diana Zacharienė, miesto Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, vadina tai, kas lieka už kadro.
Jaunikio kišenėje čirškiantis telefonas
Gyvenimus sujungiantiesiems skirtus prasmingus linkėjimus vedėja jau išmoko skaityti kuždantis svečiams ir skambant mobiliesiems. D. Zacharienė svarsto, kad salės gale plepantiems svečiams galbūt atrodo, kad jie kalbasi tyliai, tačiau Santuokų rūmų salėje šnibždesys nustelbia net vedėjos skaitomą tekstą.
„Darau pauzę, kad plepiai susiprastų ir nutiltų“, – gudrybės imasi D. Zacharienė.
Tačiau prieš mobiliųjų telefonų skambėjimą Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos bejėgės.
„Kaskart perspėjame, kad išjungtų telefonus, bet jie per ceremoniją vis tiek skamba. Yra buvę, kad net jaunikiui suskambėjo. Pasirausė kišenėje, atmetė skambutį, bet skambinantysis nežino, kad žmogus tuokiasi – ir vėl telefonas čirškia“, – kuriozinę situaciją jauniesiems mainantis aukso žiedais prisiminė vedėja.
Anot jos, negali nestebinti ir į ceremoniją vaikus atsivedančių tėvų nesupratingumas. Mažieji šventės dalyviai Civilinės metrikacijos skyriaus salėje dažnai įsisiautėja ne prasčiau nei vaikų darželio kieme.
„Nemačius gal sunku patikėti, kad vaikai ne tik šūkauja ir laksto, bet net kūliais verčiasi. Jei tėvai bando sulaikyti, mažieji dar labiau veržiasi siautėti, pasidaro tikras chaosas. Aš ir per tokį triukšmą galiu ceremoniją užbaigti, bet jokio iškilmingumo nebelieka“, – apgailestavo D. Zacharienė.
Į vestuves – su trumpikėmis
Apie vestuvių fotografus D. Zacharienė galėtų išleisti juodojo humoro knygą. Pasibaisėjusi jų darbu vedėja netgi mano, kad Panevėžiui derėtų pasekti Vilniaus pavyzdžiu ir sugrąžinti sovietinę tradiciją – Santuokų rūmuose leisti fotografuoti tik Savivaldybės samdomam fotografui.
Vestuvių akimirkas fiksuojantieji, pasak D. Zacharienės, elgiasi blogiau nei ceremonijos svarbos nesuvokiantys mažamečiai ar mobiliuosius išjungti pamiršę svečiai.
„Kai fotografuoja žmogus iš pačių vestuvininkų kompanijos, jokių nepatogumų nekyla – tvarkingai atrodo, elgiasi kultūringai. Samdomi fotografai sau leidžia į Santuokų rūmus ateiti net ne su šortais, o tiesiog mūvėdami „triusikus“, tinkamus nebent į sporto salę, avėdami gumines paplūdimio šlepetes, susivėlę, suprakaitavę. Nesuprantu, kaip pinigus už darbą gaunantis žmogus gali šitaip negerbti jį pasamdžiusiųjų“, – baisisi vedėja.
Nors nešventiškai atrodančių fotografų ji prisižiūri kiekvieną savaitgalį, nė karto neišdrįso moralizuoti. Kaip tvirtina D.Zacharienė, ji vis dar viliasi, kad suaugę žmonės patys susipras einantys į vestuves, o ne į alubarį.
Etalonas iš Vilniaus
Santuokų registratorei ne tik nemaloni dažno fotografo netvarkinga išvaizda, bet ir siaubą kelia elgesys.
„Aš iškilmingai skaitau tekstą, o jie laksto po salę – gula ant pilvo, kone ant stalo lipa. Prašau, kad bent prieš mane nevaikščiotų, bet labai retas paklauso“, – guodžiasi D. Zacharienė.
Anot jos, taip nepaisyti šventinės aplinkos sau leidžia kai kurie vietos fotografai. Atvažiuojantieji iš didžiųjų šalies miestų vietinius gerokai pralenkia savo mentalitetu.
Fotografo etalonu D. Zacharienė įvardija retkarčiais į Panevėžį vestuvininkų fotografuoti atvykstantį vilnietį Vaidotą Grigą, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narį, dėstantį fotografiją Edukologijos universitete.
„V. Grigas – pavyzdys, kaip turi atrodyti ir dirbti fotografas. Jis visada tvarkingai apsirengęs: juodos kelnės, marškiniai. Niekada netrukdo ceremonijai. Juk fotografas irgi yra jos dalis ir mūvintis šortus šalia vestuvininkų atrodo labai nekaip. Būtų mano vestuvės, būtinai perspėčiau, kad ateitų ne kaip į pliažą ar alaus barą, o kaip į šventę“, – pažymi vedėja.
Spontaniška ateljė papiktino
Dėl fotografų vargo yra turėjusi ir rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Palmira Liolienė. Ją pribloškė, kai kultūringai atrodęs fotografas, svečiams pradėjus sveikinti jaunavedžius, surengė fotosesiją – sustatęs vienus svečius prie jaunųjų, nufotografuodavo, tada rikiavo kitus.
„Po ceremonijos pasakiau, kad taip elgtis nedera. Fotografo darbas – gaudyti akimirkas, o ne ateljė atidaryti“, – „Sekundei“ pasakojo P. Liolienė.
Jos teigimu, su fotografais tenka pasiginčyti ir dėl aprangos, mat šaltuoju sezonu ne visi sutinka prieš ceremoniją nusirengti striukę. Rajone gyvenamąją vietą deklaravusiuosius tuokianti P. Liolienė tvirtina, kad vis dėlto tokių nesusipratimų pasitaiko itin retai.
„Pas mus tokių išsišokimų kaip miesto Civilinės metrikacijos skyriuje nebūna. Per ceremonijas būna rimtis, visi iškilmingai nusiteikę, susikaupę. Gal todėl, kad rajone besituokiančiuosius fotografuoja kas nors iš jų svečių būrio, o ne samdytas fotografas“, – svarsto vedėja.
Nutraukė pamokslą dėl fotografo
Nesusipratimų per santuokos ceremonijas neišvengiama net maldos namuose. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys pasakoja kartą net turėjęs pamokslą nutraukti, kai fotografas ėmėsi savo nuožiūra perstumdyti jaunavedžiams pastatytus klauptus.
„Laksto fotografai po bažnyčią iš visų pusių, tarsi jie būtų svarbiausi. Dar gerai, kad ant altoriaus nesumanė užlipti. Ir apsirengę kaip į sporto varžybas“, – stebisi dvasininkas.
R. Zdanys prasitaria netgi svarstantis sukviesti vietos fotografus ir pamokyti, kaip dera elgtis bažnyčioje. Patiems vestuvininkams, anot klebono, tokios paskaitos nereikia. R. Zdanys turi veiksmingą būdą, kaip nuraminti jaunavedžių palydą.
„Prieš sutuokdamas svečių paprašau 20 minučių pabūti tyliai, padovanoti jauniesiems maldos dovaną, svarbesnę nei nupirktosios. To pakanka, kad įdėmiai klausytųsi net ir tie, kurie po krikštynų pirmą kartą į bažnyčią atėjo. Bet fotografų tie žodžiai neveikia“, – pasakojo klebonas.
Tiesa, anot R. Zdanio, kultūros stokoja jam nepažįstami, dažnai pirmą kartą matomi fotografai. Panevėžyje gerai žinomiems fotografijos meistrams dvasininkas neturi jokių priekaištų.
Stengiasi būti nematomas
„Vestuvių fotografo darbo esmė – būti nematomam“, – įsitikinęs žinomas Panevėžio fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius.
Vestuvių ceremonijose jis pripažįsta dažnai net bijantis arčiau prieiti prie jos dalyvių, kad savo įsikišimu nesugadintų erdvės ir joje sklandančių jausmų. Gerbti žmogų ir saugoti jo privatumą – taisyklė, kurios, anot S. Bagdonavičiaus, nevalia sulaužyti.
„Kai fotografavau kunigystę metusio jaunuolio vestuves, prie altoriaus šnektelėjome keturiese – buvęs kunigas, jo žmona, kunigas ir aš. Ne vienas vestuvių dalyvis vėliau manęs klausinėjo, apie ką mes kalbėjome. To nepasakysiu net jei kada rašysiu atsiminimus. Tai jaunųjų paslaptis, aš privalau juos gerbti. Todėl fotografas, į vestuves atėjęs su šortais, griūnantis po kojomis ar besitrankantis bažnyčioje, yra žemiau kritikos“, – mano S. Bagdonavičius.
Jis tvirtina visada besistengiantis būti kiek įmanoma mažiau pastebimas, per iškilmingas ceremonijas priešais jaunavedžius nepuola ant kelių.
„Su tokiais triukais atrodyčiau kaip klounas“, – neabejoja fotomenininkas.
Gal todėl ne kartą iš užsakovų yra girdėjęs nuostabos šūksnius, kad nuotraukose atrodo daug gražiau nei realybėje.
„Aš tiek metų pradirbau spaudoje ir mačiau tiek daug gyvenimo juodulių, todėl dabar stengiuosi ištraukti visa, kas yra gražaus. Kai su mano daryta fotografija žmogus vaikšto po namus nežinodamas, kur pakabinti, nes taip labai ji patinka, man yra didžiausias atpildas. Vadinasi, po savęs palikau kažką gražaus“, – pripažįsta S. Bagdonavičius.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
