Gegužės 5–6 dienomis į metinį regioninį susitikimą Vilniuje buvo susirinkę Švedijos ambasadoriai Baltijos ir Šiaurės šalyse, užsienio reikalų ministerijų pareigūnai, institucijų prie ES ir NATO atstovai, diplomatai, politikai. Pirmadienio vakarą aktyviosios Švedijos ambasadorės Lietuvoje Malin Karre pastangomis atstovybės rūmuose buvo surengta vakarienė-diskusija apie regioninį bendradarbiavimą, santykius su Rytų ir Vakarų kaimynais, šių tarpusavio santykių plėtrą.
Už septynių diskusijų stalų galima buvo išgirsti nuomonių apie kadaise išliaupsintą regiono valstybių vienybę, apie trijų Baltijos šalių tarpusavio ryšį, kuris padėjo įveikti įvairias negandas, tačiau dabar tėra teorinis ir konkrečiais veiksmais neparemtas reiškinys.
Draugystė – sovietinis palikimas?
Kadaise, dar sovietiniais laikais, kolegos Taline buvo įsitikinę, kad Lietuva glaudesnius – istorinius ir dabartinius – ryšius palaiko su Lenkija ir kaip tik Varšuva ilgus dešimtmečius buvo Vilniaus langas į Europą ir pasaulį. Estų žurnalistai su vos juntama pašaipa fiksavo šios draugystės faktus, Estiją tarsi priskirdami kitam, modernesniam Europos regionui – Skandinavijai.
Tuomet iš tikrųjų šalys, regionai ir miestai, pagal vienos partijos komandą suskirstyti į draugus, bičiulius, vos ne gimines, tik vaizdavo šiltus santykius, keitimąsi patirtimi, daugiausia tai apsiribodavo turistinėmis kelionėmis vienų pas kitus ir apsipirkimu. Bet susigiminiavę miestai, regionai ir kolektyvai po SSRS iširimo nuplaukė užmarštin, ir iš tos „stipraus centro“ diriguojamos draugystės teliko, kaip pašaipiai sakydavo kolegos estai, didelis šnipštas. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kai kas dar išsaugojęs šiuos saitus, bet jie dažniausiai grindžiami komerciniais santykiais.
Taigi, nuo seno Estija buvo artimesnė Suomijos ir kitų Skandinavijos šalių aplinkai, Lietuva – Lenkijos, o štai Latvija tarsi ir neturėjo „globėjo“, tad jai į draugus piršdavo… Sovietų Sąjungą. Toks suskirstymas iki šių dienų grindžiamas istorinėmis ir prekybinėmis sąsajomis, kalbos, kultūros bendrumu, tautinio mentaliteto panašumais. Bet vėlgi – visa tai labai sąlygiška.
Buvęs Švedijos pasiuntinys Lotynų Amerikos šalyse (Čilėje) ir Afrikoje (Kenijoje, Burundyje, Lesote), patyręs diplomatas ir ekonomistas Martinas Wilkensas (jo žmona Madeleine yra Švedijos ambasadorė Islandijoje) pokalbyje prie diskusijų stalo tik pasijuokė iš tokio atgyvenusio suskirstymo. Jis paneigė, kad Estija kokiais nors reikšmingais ryšiais susijusi su Suomija daugiau negu Lietuva ar Latvija. „Tai sovietinių laikų atgyvena“, – kalbėjo diplomatas. Jis taip pat teigė abejojąs Baltijos šalių vienybe, nes Lietuvos, Latvijos ir Estijos interesai šiuolaikiniame pasaulyje ir regione, nors jos yra ES ir NATO šalys, gana skirtingi. Galima kalbėti tik apie pozicijų bendrumą ir paramą kai kuriais taktiniais ir strateginiais klausimais, tvirtino jis.
Bendrumas ekonominės krizės akivaizdoje
Šią nuomonę tarsi patvirtina estų dienraštyje „Postimees“ išspausdintas redakcinis straipsnis apie tariamą Baltijos šalių vienybę. Taip, Latvijos ir Lietuvos ekonomikos daro poveikį Estijai. Net jeigu laikysime, kad kiekviena Baltijos šalis yra savarankiškas vienetas, ekonomikos plėtros įtaka juntama. Pavyzdžiui, spartus Latvijos ekonomikos augimas, kaip ir jo sulėtėjimas, anksčiau ar vėliau turėjo atsispindėti Estijos ekonomikoje. Tai suprantama: kaip rašė kitas estų laikraštis „Arileht“, kovo mėnesį Latvijoje veikė net 1409 įmonės su Estijos kapitalu, o jų bendra investicijų suma sudarė 6,2 mlrd. Estijos kronų.
Lietuvos ekonomikos augimas pats optimistiškiausias, teigia „Postimees“. Šiuo požiūriu kiek atsilieka Latvija, o Estija šiemet stabdo savo plėtrą. 2007 m. pabaigoje savaitraščio „Veidas“ užsakytos ir „Fonitel“ atliktos apklausos duomenimis, BVP augimas buvo sparčiausias Latvijoje – net 11 proc., Lietuvoje – 9 proc., o lėčiausias Estijoje – 7,5 procento. Šių metų prognozėmis, pokyčiai panašūs – atitinkamai 7,5 proc., 7 proc. ir 4,2 proc. (šaltinis: „ICEG European Center“).
Tačiau galima konstatuoti, kad visos trys šalys pereina panašų ekonomikos raidos ciklą, tik dabar jos yra skirtingose fazėse. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Latvijoje ir Lietuvoje, ar dėl ūkio „perkaitimo“, ar dėl siaučiančios infliacijos, jaučiami ekonomikos krizės požymiai, beje, būdingi ne tik Baltijos šalims. Akivaizdu, rašo „Postimees“, kad ši tendencija netrukus paveiks ir Estiją, kuri kol kas nepasiduoda panikai. Tačiau blogai tai, kad trijų Baltijos šalių įtaka vienos kitai vyksta grynai emociniu pagrindu, nes tiek ES, tiek visame pasaulyje dažnas mąsto maždaug taip: jeigu blogai vienoje regiono valstybėje, tai krizė juntama visose. Tokia emocinė mąstymo inercija kenkia atskirų Baltijos šalių savarankiškumui ir jų įvaizdžiui pasaulyje. Tuo pačiu tenka susidurti vėlgi su klaidingu šių valstybių vienybės įsivaizdavimu: jeigu krizė alina vieną, tai manoma, kad prie pavojaus slenksčio atsidūrė visos trys.
Ir vis dėlto (čia pasikliausiu balandžio pabaigoje prancūzų dienraščio „Le Monde“ išspausdintu straipsniu) bendras jų egzistavimo bruožas yra: Baltijos šalys atsisveikina su „ekonomikos stebuklu“, ir čia pastebima jos recesija. Infliacija ypač niokoja Latvijos ekonomiką: kovą ji siekė 16,8 proc., o Estijoje ir Lietuvoje buvo apie 11,3 procento. Latviams reikės kiečiau susiveržti diržus, nes maisto produktų kainos išaugo iki 20 proc., o nekilnojamojo turto – net iki 25 procentų. Trys Baltijos „tigrės“ pamažu dūsta: infliacija didėja, vartojimas mažėja, ūkio augimo tempai – taip pat, nors darbo užmokestis kyla (Lietuvoje 26 proc., Latvijoje apie 30 procentų).
Išvada viena: apie šių valstybių, kurios vienu metu – prieš 18 metų – išsivadavo iš centralizuotos sovietinės ekonomikos glėbio, raidos ir interesų bendrumą galima kalbėti tik ekonomikos nuosmukio plotmėje.
Vienybės prošvaistės politikoje
Tiesa, galbūt aš klystu, nes politikos srityje tarsi ir švystelėjo silpnas bendrumo ir sutarimo šviesulys.
Geopolitika.lt jau rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2054) apie Lietuvos iššūkį Europos Sąjungoje. Balandžio pabaigoje Liuksemburge susitikusiems ES užsienio reikalų ministrams Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas teigė pasinaudosiąs veto teise, jei nebus sulaukta patenkinamo atsako į Lietuvos iškeltus reikalavimus įpareigoti Rusiją spręsti energetikos problemas, įšaldytus konfliktus Gruzijoje bei Moldovoje ir aktyviau bendradarbiauti baudžiamosiose bylose tiriant nusikaltimus, įvykdytus Medininkuose ir Sausio 13-ąją. Lietuva reikalauja, kad šie klausimai būtų įtraukti į mandatą, kuris apibrėžtų Europos Komisijos manevrų laisvę derybose su Rusija.
Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas pareiškė, kad Estija supranta Lietuvos keliamas problemas, dėl kurių Vilnius blokavo Europos Sąjungos ir Rusijos derybas dėl naujos bendradarbiavimo sutarties, tačiau šiuos klausimus reikėtų spręsti Rusijos ir ES derybose, o ne permesti atsakomybę Vilniui ir Maskvai. Ministras teigė, kad Lietuvos iškelti klausimai yra teisingi ir jie turės būti išspręsti. Žurnalistų paklaustas, ar Estijos užsienio politika nėra per švelni, savo ruožtu U. Paetas atsakė, kad Estija tikrai nesutiks su niekuo, kas jai bus žalinga. Ministras pridūrė, kad jei ateityje kokie nors sprendimai bus visiškai nepriimtini Estijai, Talinas taip pat panaudos veto.
O gal dabar jau laikas vėl kalbėti apie Baltijos šalių vienybę?
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
