Rinkų ekspertai yra vieningos nuomonės - šiuo metu visos trys Baltijos šalių ekonomikos leidžiasi, skiriasi tik pagreitis.
„SEB“ banko prezidento patarėjo G. Nausėdos teigimu, Lietuva džiaugsis šiais metais dar palyginus sparčiu ekonomikos augimu (5-5,5%). Tuo tarpu kitose Baltijos šalyse situacija atrodo kiek prasčiau: Latvijos augimas sukiosis apie 0%, o Estija kitais metais patirs klasikinę recesiją, t.y. augimas bus neigiamas.
„Danske“ banko Baltijos šalių analitikės V. Klyvienės nuomone, Estijos bei Latvijos ekonomikos pasiekė grėsmingą tempą ir techniškai yra recesijoje. Pagrindiniai veiksniai yra aukšta infliacija, sugriežtėjusi skolinimosi politika bei perkaitimo požymiai nekilnojamojo turto rinkose. „Buksuojanti“ globali ekonomika bei išaugęs neapibrėžtumas dėl naftos kainų korekcijų laikotarpį tik pagreitino.
V. Klyvienės teigimu, visoms Baltijos šalims šis lėtėjimas yra sveikas, nes praėjusių laikotarpių raida pagrįsta vien vidaus paklausos „bumu“ kėlė ekonomikos perkaitimo riziką. Lėtėjimui įgavus pagreitį, pradės veikti ir kainų korekcijos mechanizmas, t.y. kainos pradės mažėti. Infliaciniams procesams būdinga inercija, todėl to mažėjimo dar teks palaukti.
Analitikai yra taippat vieningi, kad Lietuvos padėtį ženkliai apsunkina Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Jei kaimyninėms Baltijos šalims grįžimas į stabilų augimą prognozuojamas 2009 m. pabaigoje ar net 2010 m., tai Lietuvos ekonomikos atsigavimas gali dar kiek užsitęsti. Ignalinos AE uždarymas 2010 m. lems elektros energijos brangimą 2-3 kartus.
V. Klyvienė prognozuoja, kad dėl to infliacija 2010 m. sugrįš i 2008 m. lygį - 11 ar net 12 procentų, o BVP augimas sulėtės iki 3%. Atsigavimas Lietuvoje yra realus 2011 m. Latvijoje, kur nesubalansuotumai yra didžiausi, vargu ar galima prognozuoti atsigavimą anksčiau nei 2012 m. (tai, beje, prognozuoja ir Tarptautinis Valiutos Fondas).
Aktualiausios ekonomikos problemos
G. Nausėdos manymu, aktualiausia problema šiuo metu yra infliacija, kuri pati savaime yra blogas reiškinys, nes kenkia mūsų namų ūkių finansinei padėčiai, t.y. menkina galimybes didinti vartojimą. Klaida ir buvo tai, kad savo laiku, matant infliacijos kilimą, nebuvo imtasi jokių priemonių jai sustabdyti. Priemonės nėra kažkokios tai stebuklingos ir jų nėra daug. Finansinės disciplinos reikėjo griežčiau laikytis pradedant dar 2006 m., kai ekonomikoje išoriškai buvo dar viskas gražu, bet jau matėsi artėjančios problemos. Suvaldyti infliaciją dabar būtų ypač sudėtinga. Trumpiau tariant, geriausias laikas išspręsti šią problemą yra jau praleistas.
Kartu su infliacija V. Klyvienė įvardina ir energetiką kaip vieną iš aktualiausių problemų. Čia esą galimi tik du keliai - vienas taupyti, kitas - remtis alternatyviais naftai bei dujoms šaltiniais. Lietuva pagal energijos vartojimo efektyvumą vis dar atsilieka nuo ES. Remiantis Europos statistikos agentūros – „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos energijos suvartojimo efektyvumas yra bene 5 kartus mažesnis nei euro zonos šalyse. Ypatingai dideli energijos nuostoliai susidaro šildymo sferoje, kur kaip tik ir reikalingos didžiausios investicijos bei pertvarkos. Tačiau realiai nieko nėra daroma, būsto renovacijos programos nevykdomos, nėra pritaikoma kaimyninių valstybių pvz. Lenkijos patirtis.
Su alternatyvia energetika - taip pat bėdos. Nesugebame pasiekti net minimalių ES gamybos reikalavimų. Susidaro įspūdis, kad niekas nežinojo, kad teks uždaryti Ignalinos AE, bei naiviai tikėjosi, kad dujas visą laiką gausime pigiai. Tokie projektai, kaip šiukšlių deginimas ar energijos gamyba stringa bei nesulaukia reikiamos valstybės paramos.
Baltijos šalys nebepatrauklios. Ar turime dar perspektyvių sektorių?
Jau seniai yra patrauklesnių valstybių nei Baltijos šalys, į kurias Vakarų firmos gali perkelti produkciją. Situaciją apsunkina ir ribota darbo jėgos pasiūla.
V. Klyvienė teigia, jog perspektyvių sektorių išliks nemažai, atsiras ir naujų. Bendrai, perspektyvus bus žemės ūkio sektorius, maisto gamyba. Žemės ūkio sektorius gauna ES paramą ir gaus mažiausiai iki 2013 - 2015 m., intensyviai investuojama į našumo didinimą, taip kad turime geras perspektyvas konkuruoti su Senąja Europa. Maisto kainos mažėti neturėtų, nes fundamentalūs veiksniai – išaugęs vartojimas vadinamojoje besivystančioje Azijoje išlieka. Šios rinkos ir toliau vystosi labai sparčiai, formuojasi vadinamasis vidutinis sluoksnis.
Sulėtėjus augimui, pasikoregavus nekilnojamojo turto ir statybų sektoriams, įtampa kitose ekonomikos srityse taip pat atlėgs. Akivaizdu, kad nekilnojamojo turto ir statybų bumo metu vyko vadinamoji vidinė darbo jėgos migracija. Šiuo metu galime prognozuoti ir atvirkštinius procesus, o tai bus rimta pagalba pramonės sektoriui.
G. Nausėda taip pat sutinka, kad yra patrauklesnių rinkų nei Baltijos valstybės. Tai ir yra paaiškinimas, kodėl Lietuvoje užsienio investicijų kiekis nedidėja ir artimiausiu metu, atsižvelgiant į smukimo tendencijas, ženkliai nedidės. Tačiau net ir šioje situacijoje investuoti į Baltijos šalis apsimoka, jau vien dėl palyginti vis dar pigios darbo jėgos bei pigesnės paslaugų sferos.
Tiesioginių valdžios signalų, kurie būtų patrauklūs užsienio investicijoms, tikėtis nereikėtų. Signalai galėtų būti įvairūs, nuo ekonominės plėtros institucijų sustiprinimo iki mokesčių sistemos gerinimo. Šalyje išgyvenant nuosmukį, nereikėtų pasiduoti kai kurių politikų ambicijoms didinti mokesčius. Tai tik dar labiau atbaidytų tiesiogines užsienio investicijas.
G. Nausėda neabejoja, kad vis dar turime patrauklių sektorių, kaip kad pvz. apdirbamoji pramonė. Lietuvos ekonomika yra pakankamai diversifikuota ir verslininkai gerai dirba visuose sektoriuose, taigi ir užsieniečiai čia galėtų ir turėtų rasti tam tikrų nišų.
Konfliktas Gruzijoje. Rizika Baltijos valstybėms?
Paskutiniu metu Baltijos šalys yra vienos aktyviausiai remiančių Gruziją. Šios paramos politinė rizika bei padariniai galėtų būti jaučiami ir Rusijos santykiuose su Baltijos valstybėmis.
G. Nausėda teigia, kad naivu būtų tikėtis, jog Baltijos šalims neremiant Gruzijos, pasikeistų esminė Krembliaus pozicija Pabaltijo klausimais. Juolab, kad Gruzija yra ne vienetinis atvejis. Panašu, kad šis konfliktas yra bendrai Rusijos taip vadinamų imperialistinių ambicijų sustiprėjimas. Gruzija – tai tik vienas iš taikinių, kuo galėtų tapti ir Baltijos valstybės šiek tiek vėliau. Todėl turėtumėme kuo įmanoma labiau didinti energetinę nepriklausomybę bei stebėti užsienio kapitalo srautus (ypatingai iš Rusijos). Baltijos šalių užsienio politika, iškeliant savo moralinius principus, šiuo atveju yra teisinga.
Tuo tarpu V. Klyvienė įžvelgia tam tikros rizikos, kad konfliktas gali ir išplisti. Moldovos ir Padnestrės regionai, Ukraina bei Baltijos šalys – tam tinkamiausi pretendentai. Labiausiai gal reikėtų išskirti Ukrainos rinką. Rusijos pirmasis vice premjeras Šuvalovas pareiškė, kad Rusija ruošiasi apsaugoti savo rinką nuo Ukrainos prekių. Baltijos valstybėms gal kiek aktualesnis yra dujų importas, o tai ypač aktualu uždarius Ignalinos AE.
