„Žvelgiant į 2014-ųjų metų vidutines elektros kainas skirtingose Baltijos regiono rinkose, akivaizdu, kad vartotojai Lietuvoje ir Latvijoje mokėjo didžiausią kainą visame regione. Vidutinė kaina pernai Lietuvoje buvo 50,08 ct/MWh, kai tuo tarpu Švedijoje – 31,58 ct/MWh. Skirtumas – net 37 procentai. Taip yra dėl Lietuvos ir Latvijos izoliacijos tarptautinių elektros jungčių prasme bei ribotų vietinės gamybos resursų. Situacija pasikeis Lietuvai pradėjus eksploatuoti „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtis, tačiau net jas naudojant išliks galimybių rinkoje siekti mažesnių kainų vartotojams“, – įsitikinęs J. Bethers.
Didžiausiai Baltijos šalyse elektros energijos gamintojai „Eesti Energia“ priklausančios įmonės vadovas teigia, kad siekiant užtikrinti mažiausią kainą vartotojams, Baltijos šalyse energetikos sektorių reikėtų plėtoti trimis kryptimis. Pirmoji jų – suvienodinti šalių energetikos teisinę bazę, didinant regiono patrauklumą stambioms energetikos bendrovėms.
„Baltijos šalių rinkos individualiai yra itin mažos, todėl konkurencija jose nėra didelė, galbūt išskyrus Lietuvą, kur rinką yra pasidalinę 5 stambesni elektros tiekėjai. Latvijoje ir Estijoje kol kas yra po vieną dominuojantį žaidėją, turintį 60-70 proc. rinkos dalį. Konkurencija svarbi, kad vartotojams būtų siūlomos konkurencingos kainos. Jeigu Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos ministerijos labiau bendradarbiautų ir suvienodintų elektros rinkos teisinio reguliavimo bazę, Baltijos šalys galėtų tapti įdomios ir stambiems tarptautiniams elektros tiekėjams ir tai padidintų konkurenciją. Sujungta bendra Baltijos šalių rinka būtų 25,5 TWh dydžio – vis dar gan nedidelė, šeštadaliu mažesnė nei Danijos rinka ar šešis kartus – nei Lenkijos, bet jau pakankama, kad trauktų stambesnes energetikos bendroves iš, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių“, – aiškino J. Bethers.
Antroji kryptis, kuri, pasak „Enefit“ vadovo, itin aktuali Lietuvai – plėtoti elektros tiekėjams biržoje siūlomus rizikos valdymo instrumentus. „Lietuvoje dauguma vartotojų perka elektrą už fiksuotą kainą. Kad tiekėjai siūlytų kuo mažesnį tarifą, jie turi apsidrausti nuo elektros kainų svyravimų biržoje. Šiuo metu tam yra sukurtas PTR aukcionų įrankis, tačiau reikėtų didinti jo įvairovę, kad būtų galima apsidrausti įvairesniems laikotarpiams bei kiekiams. Lietuvai tai bus aktualu, kai pradės veikti „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtys – jeigu tiekėjas galės įsigyti kitose šalyse esančios pigesnės elektros ir apsidrausti nuo kainos svyravimo, jis atitinkamai galės ir vartotojui pasiūlyti patrauklesnę kainą. Tokiu būdu geriau pasinaudotume kitose šalyse esančiais pigesniais elektros resursais“, – teigė „Enefit“ generalinis direktorius.
Trečioji kryptis, kuri leistų tiekėjams patirti mažiau sąnaudų ir siūlyti konkurencingesnes kainas – administracinės naštos palengvinimas. Pasak J. Bethers, Lietuvoje situacija yra pakankamai gera, tačiau, pavyzdžiui, Latvijoje, kur laisvojoje rinkoje elektrą perka ir namų vartotojai, nepriklausomiems elektros tiekėjams siekiama užkrauti papildomų naštų, kurios išbrangina veiklos vykdymą.
„Svarbu paminėti, kad šie principai lygiai taip pat aktualūs ir kuriamai Baltijos šalių dujų rinkai, kad vartotojams būtų užtikrinamos konkurencingos dujų kainos“, – pridūrė J. Bethers.
