Pasibaigę „Baltijos kelio“ 25-ečio minėjimo renginiai ir reakcija į juos tik patvirtina – nereikia šito įvykio užmiršti – dar ne laikas. Vien tam, kad minėjimo faktą ir pobūdį isteriškai aprėkiantys kritikai nepritrūktų kūrybinių geizerių savo aistrai semti ir nuleistų garą, užuot ką nors primušę.
Nebadysiu pirštais į autorius-kritikus, kurie tiek daug ir atseit labai mandros kritikos pažėrė „kvailiams“, „runkeliams“ „apsisnarglėjusiems“, „besimasturbuojantiems“ su vėliavomis ir juodais kaspinais, dėl kažkokios viešųjų ryšių akcijos (šių dienų „informacinių kariautojų“ supratimo viršūnė), nežinantiems, kas jiems tikrai privalo būti svarbu.
Yra kategorijos, kurios nedomina, kaip ir jų nuomonės. Tai iš savo pašlemėkynų išropoję, niekaip negalintys iškeliauti į geresnius anapilius „jedinstveninkai“, naujos kartos bolševikynas, visokie apsirūkę anarchistiniai priedurniai, kuriems šiaip svarbu paūžti kaip nors, atseit labai „prieš srovę“ - irgi. Kiek ilgiau galima, kaip į savotišką zoologijos sodą arba panoptikumą, pasidairyti į jaunesnius „acto garintojus“ ir naujuosius rusofilus, kurie žino, kad pasaulį valdo „žydomasonai", Bilderbergo grupė ir dar kitokie svarbūs slapti galios centrai. Jų pasakojimai dažniausiai remiasi RenTV pseudodokumentikos lygio išvedžiojimais, bet protingesni iš jų dar gali papasakoti, kaip viskas netrukus bus. Kaip Lotynų Amerika susivienys su Rusija ir Kinija prieš Vakarus, su kuriais mes be reikalo prasidėjome ir turime bėgti nuo jų dekadanso. Bet irgi iš esmės neįdomu, juolab, kad dalis jų patys tokią dieną , kaip vakarykštė, išsitraukia trispalvę vėliavytę ir ateina į kokį renginį vaikučiams paporinti, kad „ne už tokią Lietuvą kovojo“.
Yra visai kitokių žmonių, netgi „visuomenės nuomonių lyderių“, su kuriais daugybe klausimų dažniausiai sutinku. O šįkart nuoširdžiai ničnieko nesupratau. Arba supratau nedaug.
„Baltijos kelią reikia pamiršti“ arba „neskirti jam tiek dėmesio“, arba bent jau nerišti juodų kaspinų (čia galima ginčytis) galima labai individualiai – imi ir nešventi, neskiri, nežiūri – internetai ir televizoriai daug ką rodo, radijo stočių irgi gana. Galima sėdėti namie ir skaityti knygą arba kepti pyragą, mylėtis, sportuoti, maudytis ir t.t. Dabar niekas nieko varu su plakatais, balionais ir lyderių snukiais nevaro į demonstracijas arba, pagal šių dienų madą „viešųjų ryšių akcijas“. Kitaip nei iki to laiko, kuomet ištiko Baltijos kelias.
Trukdo eismo apribojimai miesto centre? Na, ką darysi – velomaratonai arba kitokie renginiai irgi gal kažką erzina. Net kaimo vakaruškos kokiam nors bambekliui visada trukdys miegoti. Daugiau nieko negaliu sugalvoti, kas skatintų garsius pasipiktinimus. Bent nieko svarbaus.
Jei piktinamasi tuo, kad NE TAIP minima, tai ir vėl niekas nedraudžia minėti kitaip – riškitės vietoje juodų kaspinų vaivorykštės juosteles, virtinę skambaliukų, rinkitės kitose vietose, kur jums netrukdo nusibodę nevykėliai .
Dar galima rinkti parašus ir inicijuoti peticijas, įstatymų pataisas, nurodančias, kad švęsti reikia „nerunkeliškai“, o progresyviai, „žiūrint ne į praeitį, o pirmyn“ arba netgi visai nebešvenčiama, o pamirštama. Tik tada prašyčiau nurodyti visą užmarštintinų datų sąrašą – negi čia apsiribosime vienu erzinančiu siaubu? Dar visus raginančius „nebežiūrėti į praeitį“ prašau patikslinti – nuo kurios datos tiksliai užsimiršti? Ir ar galima pamiršti viską ar tik ką nors konkretaus?
Galiausiai, pateikiamas argumentas – „geriau ne seilėkimės“ (tikrai nesiseilėkite) dėl praeities, o darykime dabar, stokime į šaulių sąjungas bei savanorius, stiprinkime valstybę ir šiaip – kurkime progresą. Valio. Vėlgi – kurkite, bėkite net „v peredi progressa“ (aplenkdami pažangą), kaip ragino į šviesą ateitį vedę kompartijų kalbėtojai. Negi juodas kaspinas, net jei jis ir ne vietoje, kliūna už kojų? O kol kas taip atrodo, kad tiesiog norima piktintis šiaip sau, kolegos. Bet tai jūsų demokratinė teisė ir gyvenimas gražus, kaip ir jūsų atsakančiai bejėgiškas pyktis panašu į girto Kisos Vorobjaninovo riksmą restorane: "chamai!!!". Taigi, aplenkdami pažangą bėkite kur norite, niekur jūsų nesiunčiu. Siūlau nebent pasveikinti Ukrainą su ar tik ne pirmąja prasminga Nepriklausomybės diena. Bet čia tik pasiūlymas – nepykite.
