Lygiai prieš 30 metų – Baltijos kelio dieną – Lietuva pirmą kartą istorijoje paskęsta neregėtose automobilių spūstyse. Maždaug milijonas lietuvių sėda į „žiguliukus“, „zaporožiečius“, veržiasi į ir taip sausakimšus autobusus ar net sunkvežimius, kad kartu su latviais ir estais sudarytų beveik 650-ies kilometrų žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino ir pasmerktų sovietų okupaciją, kurią nulėmė prieš 50 metų tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas. Šis politinis trijų Baltijos tautų akibrokštas totalitarinei sistemai buvo didelis smūgis, nes tuo metu Sovietų Sąjungos lyderis, „perestroikos architektas“ Michailas Gorbačiovas nuožmiai slopino Baltijos tautų nepriklausomybės siekį.
„Gorbačiovas buvo pradėjęs kalbėti apie naują sąjunginę sutartį, buvo pradėta kalbėti apie ekonominį savarankiškumą, bet visų šitų planų tikslas buvo vienas – išlaikyti Baltijos valstybes, išsaugoti SSRS. Vadinasi, brendo reikalas tautoms išeiti į kelią ir parodyti – mes norime būti laisvi“, – pasakoja istorikas Algirdas Jakubčionis.
Unikalią Baltijos kelio idėją sumanė ne Lietuvos Sąjūdis, o estai. Jų Liaudies frontas jau gegužę ėmė kelti idėją, kad siekį atkurti nepriklausomybę Baltijos šalys turi išsakyti kartu ir taip, kad apie tai išgirstų visas pasaulis. Galutinis sprendimas organizuoti antisovietinį „Molotovo-Ribentropo“ pakto pasmerkimą priimtas likus tik kiek daugiau nei mėnesiui iki rugpjūčio 23-iosios – liepos viduryje. Tuomet Baltijos kelio organizatoriai būgštavo dėl dviejų dalykų – kad pritrūks laiko ir kad ne savaitgalį, o paprastą darbo dieną į gyvą Baltijos tautų grandinę nesusirinks pakankamai žmonių.
„Tas fizinis rankomis susikabinimas bus mums toks labai sudėtingas, todėl yra tokios rekomendacijos, kad galime tuščiose vietose naudoti žvakutes“, – kalbėjo Baltijos kelio organizatorius Arūnas Grumadas.
Tačiau to neprireikė, mat Baltijos kelio dieną jau buvo aišku, kad trijose Baltijos sesėse norą būti laisviems pasiryžo išreikšti gerokai daugiau žmonių nei tikėtasi. Kaip vėliau paaiškėja, iš viso maždaug 2,5 Baltijos tautų gyventojų, iš jų net milijonas lietuvių. Anot kelio atkarpą nuo Vilniaus iki Ukmergės koordinavusio Arūno Grumado, lietuviai į Baltijos kelią veržėsi ir mesdami burtus, ir jėga prieš kliūtis. Pavyzdžiui, Alytuje žmonės užėmė vykdomąjį komitetą.
„Ir reikalavo, kad juos nuvežtų. Ir gavo autobusų, gavo. Kaip pasakyti, ilgai prašyti nereikėjo. Kai kur žmonės traukė burtus, kas važiuos. Konkrečiai – yra miestelis, yra vienas autobusiukas. Daug kas nori, ne mažiau turbūt kaip pusė žmonių norėtų važiuoti. Na, tai reikia kažkokiu būdu atrinkti tuos, kurie važiuos atstovauti“, – prisiminimais dalijasi A. Grumadas.
Sovietinėje priespaudoje esančioje Lietuvoje Baltijos kelio dieną iškilo ir Stalino ir Hitlerio atvaizdai, simbolizuojantys milijonų žmonių krauju apšlakstytą jų totalitarinę politiką ir atimtą laisvę. Visgi, pati sovietų valdžia Baltijos keliui sustabdyti nesiėmė represinių priemonių, o tai – net ir organizatorių nuostabai – rankas atrišo paties sovietinio aparto „sraigteliams“, t. y. milicininkams, kurie padėjo Baltijos kelyje reguliuoti žmonių srautus.
„Milicija vienintelė turėjo radijo ryšį automobiliuose. Iš jų radijo stotelių buvo galima perduoti į Lietuvos radiją žinią, o tuomet per Lietuvos radiją buvo galima skelbti žmonėms, kur, kokių problemų yra. Tai, kad tuometinė komunistinė valdžia nieko nesakė prieš ir pati tyliai, tyliai nusišalino, tiems pareigūnams, kurie prijautė ir ne tik prijautė, bet ir turėjo pakankamai drąsos, tai atrišo rankas. Ir tai pasirodė iškart, nes juk vis tiktai statutiniai yra. Juos galima žiauriai bausti“, – sako A. Grumadas.
TV3 laidų vedėja – Audrė Kudabienė tuo metu dar tebuvo žurnalistikos pirmakursė. „Švelniai tariant, studenčiukė, o iš tiesų tai visiška mergička“, – prisimena A. Kudabienė.
Ji su vėliau sutuoktiniu tapusiu Gintaru, kaip sako, be jokios baimės į Baltijos kelią vyko įamžinti žmonių liudijimų, iš kurių šiandien gimė dokumentinis filmas „Baltijos kelias. 30 metų“.
Audrę ir Gintarą, kaip ir daugelį kitų, į Baltijos kelią tuomet vedė jaunatviškas maksimalizmas ir laisvės troškimas, įkvėpęs visus labiau nei bet kada iki tol:
„Tave tiesiog užvaldo šita idėja, šitas perversmas, šitas virtimas Lietuvos į visai kitokią Lietuvą, į tą Lietuvą, apie kurią tau paslapčiukais pasakodavo tėvai, prisaikdinę, kad niekam apie tai nekalbėsi ir staiga šita Lietuva – čia, dabar, aš esu joje.“
Visgi, Audrei Kudabienei žiūrint iš šiandienos perspektyvos atrodo neįtikėtina, kad Baltijos kelias vis dėlto įvyko:
„Mes gi turėjome milijoną dalykų, kurių turėjome bijoti – netekti darbo, jeigu tu dalyvauji tokiuose renginiuose, tokiuose mitinguose, tokiose akcijose. Praktiškai du trečdaliai žmonių, kurie ten buvo, turėjo kažkokiu būdu išeiti iš darbo... ar jie sugrįš? Priklausomai nuo to, kas yra vadovybėje. Negalvojome apie pavojų. Nors dabar teko skaityti Romualdo Ozolo dienoraščius, akivaizdu, kad jo buvo daug ir tiesiog viskas buvo, kaip žmonės sako, ant plauko.“
Beje, žurnalistei labai įsiminė ne tik tai, kad Baltijos kelyje jai teko išklausyti begalę žmonių liudijimų, bet ir vaišintis jų sumuštiniais:
„Pagalvokit, mes atvažiavom autobusu su Gintaru į Baltijos kelią. Mums reikia judėti. Kaip? Pilna mašinų, bet na kodėl jos turėtų stoti? O jos stoja, žmonės vaišina sumuštiniais. Ištroškai – duos atsigerti, nes visko atsivežė. Tai tokio vieningumo ir tokio draugiškumo, nu, man neteko po to patirti. Galėjai jausti tą širdžių plazdesį.“
Ž.Bubelis į JAV atvyko 1991 metais. Gyveno Bostone, pastaruoju metu Čikagoje.
Baltijos kelią kaip šventę atsimena ir į archyvinius savo ir artimųjų vaizdus po 30-ies metų žvelgiantis Antanas. Jis sako, kad į šią akciją traukė su žmona, dvejų ir septynerių metų dukromis, kaimynais, bendradarbiais. Baltijos kelias sujungė visus, o didžiausią įspūdį paliko iš dangaus ant žmonių pasipylusios gėlės.
„Tada buvo laisvė, vienybė, euforija kažkokia, kažkas tai tokio įspūdingo. Parodymas paprasčiausiai, kad visi kartu – jėga. O lėktuvas kai praskrido, buvo įdomiausia. Gėlės pasipylė“, – kalbėjo Baltijos kelio dalyvis Antanas Liuolia.
„Būdama metukų ir dviejų mėnesių Baltijos kelyje ties Panevėžiu dalyvavau ir aš. Kaip mama sako, pasipuošusi su jos specialiai siūtu, gėlėtu švarkeliu. Ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad lygiai po 30 metų atsidursiu šalia Baltijos kelio lėktuvo, kuris lygiai 19 val. nuo Panevėžio pajudėjo sostinės link. Būtent šio vadinamojo „kukurūzniko“ viduje buvo net pusantros tonos gėlių, kurios sukeliant tikrą euforiją, buvo mėtomos ant rankomis susikibusių žmonių Baltijos kelyje“, – sako žurnalistė Justė Petkevičiūtė.
Lakūnas Petras Bėta, jo žmona Irena ir dar keturi žmonės šiuo sovietiniu, dabar Lietuvos aviacijos muziejuje eksponuojamu „An-2“ lėktuvu kilo į padangę, kaip sako, gėlėmis pamaloninti žmonių. Tik ne visiems žinoma, jog lakūnams dėl gėlių leistis ir kilti teko net septynis kartus.
„Aš turbūt niekada nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, kad galima tiek gėlių surinkti ir atvežti čia, visų pirma. Ir tos gėlės nebuvo bet kaip suskintos. Jos buvo į puokšteles surištos, kaspinėliais perrištos, laiškeliai buvo pridėti nuo žmonių, kurie ištrūko iš Sibiro vergijos. Ne sėdėjom, o gulėjom. Nes kitaip nebūtumėm tilpę ant jų“, – prisimena lakūno žmona Irena Bėtienė.
„Lygiai 19 val. virš kolonos pabiro gėlės, žmonių rankos kilo į viršų ir jau skrendant, artėjant prie Panevėžio tai atrodė labai didingai. Trys ar keturios eilės žmonių ir kai visas miškas rankų pakyla, mes čia virš jų galvų skrendam ir byra gėlės. Bet ką galima užmiršti, detales, bet šito neužmiršiu niekada“, – sako lakūnas Petras Bėta.
Baltijos kelio dieną Lietuvoje kilti lėktuvams buvo uždrausta. Visgi, to nepabūgęs Petras Bėta sako niekada nemanęs, jog padarė žygdarbį, nors už tai mažų mažiausiai galėjo būti įgrūstas į kalėjimą, netekti piloto licencijos ar net gyvybės:
„Ten galėjo ir numušti mus paprasčiausiai. Ten nieko tas nereiškė. Žmonės gi toje sistemoje visai neturi vertės, yra beverčiai. Taip, bet … tokios baimės nebuvo, tikrai. Tai buvo savotiškas iššūkis ir tai toks savotiškas adrenalinas.“
„Tik atidavėm dukrą miško sargybinėms – moterims, kurios liko aerodrome, – pasaugoti ir viskas. Tai buvo nuotykis su begaliniu tikėjimu, kad ateis ta graži diena ir ji atėjo. Gana greitai“, – pridūrė I. Bėtienė.
Petras Bėta nesureikšmina nė to, kad po Baltijos kelio ne kartą mynė KGB įstaigų slenkstį:
„Aišku, į juodus sąrašus buvom įtraukti, kas be ko. Nebuvo ramaus miego.“
O Irena sako, kad viską atpirko gyvenimui įsirėžę atsiminimai:
„Tas visas žiūrėjimas į tą visą didybę apačioje.. tiesiog kūnas ėjo pagaugais. Visą laiką žąsies oda tokia buvo. Nieko didingesnio tikriausia negali norėti. Tai buvo iš tiesų kažkas. nepakartojamo. Likimo dovana, už kurią be galo dėkingi esame. Tai vat ir ašarėlės… Kaip visada tokie prisiminimai jie sudrėkina akis. Kuo toliau, tuo labiau tikriausiai.“
Istorikai pabrėžia, kad Baltijos kelias – žymiausias Nepriklausomybės priešaušrio įvykis, įsiutinęs komunistus ir privertęs M. Gorbačiovą viešai pasmerkti Baltijos šalių nepriklausomybės siekį ir pareikšti, kad Lietuva, Latvija ir Estija eina per toli. Kodėl reakcija buvo tokia?
„Jis suvokė, kad Baltijos valstybės gali pradėti Sovietų Sąjungos byrėjimo procesą“, – sako istorikas Algirdas Jakubčionis.
Be to, šis istorinis, politinis protestas atgarsio sulaukė ne tik Europoje, bet ir už Atlanto:
„Po Baltijos kelio vienaip ar kitaip Vakarai jau negalėjo nereaguoti. Tarkim, Amerikos kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje sakė, kad diplomatinėmis priemonėmis reikia kelti Baltijos tautų klausimą. Amerikos prezidentas Bushas pareiškė, kad reikia daugiau supratingumo Baltijos tautoms. Kai išeina du milijonai, tai jau yra tautos balsas, tautų balsas, tiksliau sakant.“
Lietuvių, latvių ir estų balsas skambėjo ir Baltijos kelio himnu tapusioje dainoje „Bunda jau Baltija“, kurią sukūrė latvių kompozitorius Borissas Reznikas. Lietuviškąjį tekstą šiai dainai parašė Stasys Povilaitis, o jį įdainavo šiuo metu Amerikoje gyvenantis Žilvinas Bubelis. Tiesa, latvių kompozitorius pripažįsta – ši geniali daina, kaip ir Baltijos tautų nepriklausomybė, turėjo išlaukti savo valandos.
„Daina buvo sukurta likus metams iki Baltijos kelio, o įrašyta vos tik prasidėjus atgimimui – 1988 rudenį, kuomet nė minties apie Baltijos kelią dar nebuvo. Tiesiog norėjau sukurti dainą šia tema, tai ir padariau, tačiau Latvijos radijas iš pradžių jos nepriėmė“, – sako kompozitorius Boriss Rezniks.
Tačiau kompozitorius nepasidavė, kaip ir nepasidavė 50 metų priespaudą kentusios, tačiau laisvės ištroškusios Baltijos tautos, tą istorinę Baltijos kelio dieną pademonstravusios dvasinę jėgą dar tvirtesniais žingsniais eiti nepriklausomybės link.
„Ta jėga mums atnešė patį brangiausią, ką mes turime šiandieną – laisvą Lietuvą. Ir tikimės, kad ji visada bus laisva“, – kalbėjo I. Bėtienė.
