Rugpjūčio 23 d. minėsime dvidešimtmetį nuo Baltijos kelio - gyvosios žmonių grandinės, nusidriekusios per Lietuvą, Latviją ir Estiją. Šiais metais Baltijos kelias buvo įvertintas ir tarptautiniu mastu: UNESCO įtraukė jį į “Pasaulio atminties” sąrašą.
Baltijos kelias - visame pasaulyje analogų iki šiol neturintis reiškinys: 650 km ilgio rankomis susikibusių žmonių grandinė, vingiuojanti nuo Vilniaus iki Talino. Kelyje stovėjo apie 2,5 mln. žmonių, iš jų milijonas - lietuvių.
1989 m. liepos 15 d. Estijos Pernu mieste susirinko Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinių išsivadavimo judėjimų atstovai. Šiame susitikime ir gimė idėja tris Baltijos šalis sujungti gyva žmonių grandine, taip pademonstruojant laisvės ir nepriklausomybės siekį bei žmonių vienybę.
Po mėnesio, rugpjūčio 23-iąją, minint 50-ąsias Ribentropo-Molotovo pakto metines, lygiai 19 val. šimtai tūkstančių žmonių trijose Baltijos valstybėse susikibo rankomis, taip simboliškai atskirdami tris šalis nuo Sovietų Sąjungos ir pareikšdami savo valią laisvei. Grandinė driekėsi nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Bauskę, Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline.
Vieninteliams lietuviams pavyko Baltijos kelią nufilmuoti iš oro: unikalūs iš sraigtasparnio daryti kadrai vėliau buvo panaudoti kuriant filmus, dokumentiką. Apie 1989 m. rugpjūčio 23 d. kalbamės su filmavimui vadovavusia televizijos režisiere Regina STADALNIKAITE.
- Jūsų filmuota medžiaga - vienintelė tokia Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kaip tai pavyko?
- Kartu su Latvijos ir Estijos partneriais darėme filmą apie Baltijos kelią, bet būtent lietuviški kadrai buvo įspūdingiausi: jie perteikia didybę, mastą, įspūdį. Tai įmanoma parodyti tik iš paukščio skrydžio.
Aš tuo metu dirbau valstybinėje televizijoje. Kai iš Sąjūdžio išgirdome, kad bus organizuojama tokia akcija, savo iniciatyva nusprendėme būtinai visa tai įamžinti iš oro. Pradėjome rinkti kūrybinę grupę, ieškoti technikos, lėšų. Iš karto supratome, kad Baltijos kelias - tai fantastiška idėja, kad mes privalome tai užfiksuoti.
Iki tol kiekvienas žingsnis, į kurį kviesdavo atsiliepti Sąjūdis - mitingai, eisenos, - buvo sėkmingas, žmonės labai noriai eidavo, dalyvaudavo. Bet kad žmonės išeis į kelią, susikabins rankomis... tai buvo be galo įkvepianti idėja.
Nepaisant trukdymų ir draudimų
- Vis dėlto trukdžių buvo?
- Didžiausia problema ir buvo pats pakilimas į orą. Turėjome sutvarkyti begales formalumų, iš pradžių tai buvo absoliučiai uždrausta. Varstėme įvairiausių kabinetų duris, lyg ir buvo duotas leidimas, tačiau valstybės apsaugos struktūros labai akylai stebėjo, kokia čia inicia-tyva, kas bus. Manau, jie patys netikėjo, kad tai įvyks.
Paskutinę dieną išvažiavome filmuoti labai anksti, išgirdome, kad sraigtasparnio vis dėlto nebus. Puolėme skambinti visais varpais - kreipėmės ir į Sąjūdžio aktyvistus, ir televizijos vadovybę, kad padėtų paveikti sprendimą. Likus valandai iki Baltijos kelio pradžios atėjo žinia, kad sraigtasparnis jau pakilo ir atskrenda iki mūsų. Kai tai išgirdome, visi tiesiog apsiverkėme stovėdami Ukmergės plente - supratome, kad mums vis dėlto pavyks. Derinimas buvo be galo sudėtingas ir ilgas, tad kai mums galiausiai pasisekė, jausmas buvo neįtikėtinas.
- O koks įspūdis buvo pakilus?
- Ašaros. Kai pamatėme tą didžiulį srautą automobilių, išvažiuojantį iš Vilniaus šešiomis septyniomis eilėmis - į miestą nevažiavo niekas, visi judėjo Ukmergės link. Kelkraščiais, pievomis, kas automobiliais, kas dviračiais, vežimais... Iš viršaus matyti tokia jėga ir tokia galybė, kad be ašarų į tai žiūrėti tiesiog negali. Ir net matant vien nufilmuotus kadrus televizijos ekrane neįmanoma negalvoti: kas turi dėtis žmonių galvose ir širdyse, kas gali šitaip pastūmėti tiek žmonių išvažiuoti ir stovėti kelyje susikibus rankomis?
Analogų nėra
- Ar įmanoma pakartoti Baltijos kelią?
- Baltijos kelias - tai fenomenas. Tokio fenomeno niekuomet nėra buvę ir nemanau, kad kada nors bus. Kiek teko rodyti filmuotus kadrus užsieniečiams - jie tiesiog neįsivaizduoja tokios iniciatyvos, tokio masto. Na, galima suvokti, kai išeina 20 ar 50 tūkst. žmonių. Pasistengus, galbūt galima įsivaizduoti 100 tūkst. Bet beveik tris milijonus? Tai yra sunkiai suvokiama.
Ypač turint omenyje tą laikotarpį, kai vis dar buvome priklausomi sovietams, viskas buvo taip trapu. Vien tautinės vėliavos iškėlimas - koks tai buvo įvykis! Tai vis dar buvo priešaušris, niekas nežinojo, kas mūsų laukia. Tačiau tuo momentu, manau, valia, kuri buvo parodyta Baltijos kelyje, davė impulsą drąsiai, ryžtingai eiti į priekį ir toliau siekti nepriklausomybės. Tai buvo tokia vidinė energija, toks užtaisas... Nemanau, kad tai pakartojama.
Eglė GERULAITYTĖ
