Baltijos jūrą supančiose šalyse gyvena apie 80 mln. žmonių, kiekvieną dieną joje plaukioja apie 2 tūkst. laivų, kasmet čia sugaunama apie 700 tūkst. tonų žuvies. Bet apsupta šalių, kuriose išvystyta ekonomika ir žemės ūkis, Baltijos jūra, ją tiriančių mokslininkų teigimu, viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje: iš laukų, miestų valymo įrenginių, pramonės įmonių upės į jūrą suneša kasmet suneša daugiau kaip 0,5 mln. tonų azoto, fosforo ir kitų teršalų. Todėl Baltijos jūrą tyrinėjantys mokslininkai įspėja – per menkai kontroliuojama žmogaus veikla jūrai tampa vis pavojingesnė.
Svetimos rūšys atkeliauja laivais
Kenksmingos medžiagos į jūrą patenka ir iš laivų. Mokslininkai neatmeta, kad kaip tik su jais susijusi ir dar viena, pastaruoju metu aštrėja Baltijos problema – svetimkraščių rūšių invazija.
„Baltijos jūroje dabar yra daugiau kaip 120 rūšių gyvūnų ir augalų, kurios čia atvežtos iš kitur. Nors visų jų keliamų grėsmių mes dar nežinome, Helsinkio konvencijos šalys pripažįsta, kad invazinės rūšys yra labai rimta problema“, – teigia Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto profesorius, habilituotas daktaras Sergejus Oleninas.
Anot mokslininko, nemažai naujųjų rūšių Baltijos jūroje įsikūrė nedarydamos jokios žalos ir užima siaurą nišą, bet nuo 3 iki 10 proc. rūšių ima plisti ir gali pakenkti – aplinkai, žmogaus ūkinei veiklai ir net sveikatai.
„Pavyzdžiui, prieš daugiau negu 10 metų į Baltijos jūrą buvo introdukuota spygliuotoji vandens blusa – vėžiagyvis iš Kaspijos jūros. Tuo pačiu metu 1997 metais ji buvo aptikta Talino ir Piarnu uostų prieigose – Suomijos ir Rygos įlankose. Todėl buvo padaryta prielaida, kad šį vėžiagyvį įvežė vienas laivas, kuris apsilankė abiejuose uostuose ir išleido juose balastinius vandenis. Mūsų krantus šis gyvis pasiekė po 2 metų ir sukėlė vadinamąjį „tinklų marą“ – tinklai jais buvo užkimšti kaip vata, ir žvejai negalėjo žvejoti, buvo priversti valyti tinklus ir patyrė didelius ekonominius nuostolius“, – pasakoja S. Oleninas.
Naujokai konkuruoja dėl vietos ir maisto
Mokslininko teigimu, kitas agresyvus, sparčiai plintantis Lietuvos priekrantėje Baltijos naujakurys – juodažuotis grundulas pas mus veikiausiai taip pat atkeliavo laivais su balastiniais vandenimis.
„Tai rūšis, kuri gerai jaučiasi ir gėluose, ir druskėtuose vandenyse. Baltijoje pirmą kartą ji buvo pastebėta 1990 metais Lenkijoje, Gdansko uosto akvatorijoje, o 2002 metais narai mėgėjai mums pranešė, kad ant Klaipėdos uosto molo pastebėjo naują žuvų rūšį. Tai Juodosios jūros gyventojas. Mes spėjame, kad iš Gdansko jį atvežė laivai, nes tarp Klaipėdos ir Gdansko uostų yra daugiau negu 200 km, dalis jų driekiasi palei Kuršių neriją, kur šiai rūšiai gyventi sąlygos nepalankios: dugnas smėlėtas, o ji mėgsta akmenuotą dugną su dumbliais, jūrų žolėmis, kuriose galima pasislėpti“, – pasakoja S. Oleninas.
Mokslininko teigimu, šis Baltijos naujokas konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl vietos ir maisto.
„Mūsų instituto narai, nardydami prie Palangos pastebėjo neįprastą vaizdą – akmenys pliki, be midijų, kurios filtruoja vandenį. Negalime tvirtai teigti, kad midijos išnyko dėl to, kad tapo grundulo maistu, bet, pavyzdžiui, epidemiją ir kitas priežastis galima atmesti, nes giliau midijų yra, jos išnyko tik priekrantėje“, – aiškina tyrinėtojas.
„Iš Juodosios jūros atkeliavusiems grundulams mūsų dugno riedulynuose labai patiko. Nepaisant to, kad žvejai juos intensyviai gaudo, jų priviso labai daug. Ši naujoji rūšis pažeidė pusiausvyrą jūros dugne. Anksčiau midijos dominavo mūsų riedulynuose, o dabar jų praktiškai nėra, rieduliai beveik pliki“, – priduria Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto docentas biomedicinos mokslų daktaras Darius Daunys.
Kaspijos ir Juodosios jūrų bėdos didesnės
Paklausti apie pasekmes, kurias gali sukelti natūralaus biologinio filtro netektis, mokslininkai teigė, kad kol kas padėties dramatizuoti nereikėtų, bet tai esąs signalas, kad vyksta nepageidaujami procesai.
„Baltijos jūroje kol kas nebuvo tokių skaudžių nutikimų, kaip, pavyzdžiui, Juodojoje ir Kaspijos jūrose, kuriose buvo introdukuota (perkelta – red. past.) rūšis iš Šiaurės Amerikos. Taip pat su balastiniais vandenimis atgabentas šukuotis – į medūzą panašus permatomas padaras, kuris užauga iki gero lietuviško agurko dydžio. Jis ryja viską, kas juda – planktoną, žuvų lervas, ikrus o natūralių priešų nei Kaspijos, nei Juodojoje jūroje jis tuo metu neturėjo – niekas jo neėda, parazitų nėra. Pradėjo sparčiai daugintis – kubiniame metre vandens buvo iki 300 tokių „agurkų“, kaip košė. Juodojoje jūroje prieš 20 metų, o Kaspijos jūroje maždaug prieš 7 metus jie metus sugriovė visą trofinę grandinę. „Sugriuvo“ žvejyba“, – apie kaimynus ištikusias bėdas pasakojo S. Oleninas.
Mokslininkų teigimu, tiesioginė žmogaus veikla bent jau kol kas daro gerokai didesnę įtaką Baltijai, negu klimato kaita.
„Daugelis nevietinių rūšių – jau minėtas grundulas arba kinietiškasis krabas be žmogaus pagalbos niekaip negalėtų įveikti viso Eurazijos kontinento. Milžiniškus atstumus jie nukeliauja balastiniuose vandenyse laivų triumuose. O dėl klimato kaitos Baltijos jūroje atsiranda vos viena kita nauja rūšis, nes daugeliui svetimų rūšių pas mus gyventi nepalankios sąlygos: gėlavandenėms rūšims jos druskingumas per didelis, jūrinėms rūšims – per mažas“, – aiškina S. Oleninas.
Nykstančios povandeninės „pievos“
Dėl užterštumo mažėja Baltijos vandens skaidrumas. Dėl to, pasak moskslininkų, pavojus kyla ir jūros dugne augantiems augalams.
„Juos pasiekia vis mažiau saulės šviesos ir sąžalynai – povandeniniai miškai bei pievos nyksta“, – dar vieną neramią žinią praneša biomedicinos mokslų daktaras D. Daunys.
„Šios ekosistemos Baltijoje yra pačios produktyviausios, pasižymi didžiausia organizmų įvairove. Bet jos buvo pažeistos ir maždaug iki 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio povandeninės pievos sparčiai nyko visoje Baltijoje“, – Balsas.lt sakė jūros dugno tyrinėtojas.
Tiesa, D. Daunio teigimu, pas mus šie pokyčiai mažesni, negu kitose Baltijos vietose. Tačiau tai tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių.
„Mūsų priekrantė atvira vakarų vėjams, kurie yra patys stipriausi, todėl čia augmenija ir gyvūnija atsparesnė, prisitaikiusi išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Pas mus pokyčiai buvo mažesni negu kitur būtent dėl to“, – Balsas.lt sakė D. Daunys.
Jis neatmeta, kad neigiamos įtakos jūros augmenijai ir gyvūnijai galėjo turėti ir prieš tris dešimtmečius įvykusi laivo „Globe Asimi“ avarija, dėl kurios į jūrą išsiliejo nemažai naftos. Tačiau pastaruoju metu, teigia mokslininkas, Baltiją supančių šalių pastangos mažinti į jūrą išmetamų teršalų kiekį jau duoda akivaizdžios naudos – augmenija ir gyvūnija toliau nenyksta, o kai kuriose Švedijos pakrantės vietose augalų sąžalynai jau pradeda ataugti.
Siekdamos padėti Baltijos jūrai, kai kurios mūsų regiono šalys jau ratifikavo ir balastinių vandenų konvenciją. Bet to, anot mokslininko, nepakanka.
„Jeigu neveiksime išvien, jeigu, pavyzdžiui, mes kontroliuosime, koks vanduo patenka į jūrą iš laivų, o mūsų kaimynai, su kuriais dalijamės Baltijos jūra, to nedarys, naujos atvežtinės rūšys anksčiau ar vėliau atplauks ir pas mus“, – įspėja S. Oleninas.
Gelbėdami paplūdimius, nepamirškime dugno gyventojų
Anot jūros dugno tyrinėtojų, gelbėdami audrų niokojamus paplūdimius, taip pat turime nepamiršti, kad jų papildymas jūros smėliu turi įtakos dugno gyvūnams bei augalams.
„Turime tik 90 km kranto, bet dar visai neseniai nežinojome, kur neršia strimelės. Dabar jau esame sudarę tikslų nerštaviečių žemėlapį, supratome, kodėl jos neršia būtent ten. Taip pat nustatėme, kur neršia ir maitinasi dalį gyvenimo dugne praleidžiančios plekšnės, menkės ir kitos žuvys. Tai žinodami, jau galime stebėti ir vertinti, ar nepažeidžiame nerštaviečių, kai imame iš dugno smėlį krantui papildyti, ar dėl tokių žmogus veiksmų nemažėja žuvų maisto atsargos, nenyksta biologinė įvairovė“, – aiškino D. Daunys.
Kalbėti, kad Baltijos jūrai yra iškilęs pavojus, imta jau prieš kelis dešimtmečius. Tačiau anot mokslininkų, mūsų jūra gyvena ir gyvens, tik reikia jai padėti. Tačiau kai kurie pokyčiai, rodantys, kad mūsų jūra sunkiai serga, pavyzdžiui, vis intensyvesnė eutrofikacija arba vandens „žydėjimas“, jau matomi ir plika akimi.
Apie tai, ar klimato kaita nepavers Baltijos „žydinčia“ ir pavojinga jūra, į kurią brisime su specialiomis šlepetėmis, ir apie tai, ar viską niokojančios audros nepasiglemš dalies smėlėtos mūsų pakrantės, skaitykite kitoje straipsnio dalyje.
Taip pat skaitykite:
Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio? (I)
Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio? (II)
Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio? (III)
