Baltarusijos užsienio politika pastaruoju metu intensyviai plėtojama keliomis kryptimis. Visų pirma, pakankamai „atšilo“ bendradarbiavimas ir kontaktai su Rusija. Dar viena puikiai matoma Baltarusijos užsienio interesų sfera - Iranas bei Venesuela – A. Lukašenkai taip pat labai svarbi. Tačiau Minskas plečia ne tik sąjungininkų, bet ir kritikų ratą. Pastaruoju metu ypač akivaizdi diplomatinė konfrontacija tarp Baltarusijos bei JAV. O ir Europos kritika A. Lukašenkos režimo atžvilgiu bei pastarojo užuominos, pabrėžiančios galimą naftos ir dujų tiekimo Europai ribojimą, sukuria nevienareikšmišką Baltarusijos užsienio politikos įspūdį.
Baltarusijos ir Rusijos santykiai nevienareikšmiški jau eilę metų. Ilgą laiką šių valstybių bendradarbiavimas buvo itin glaudus. Tam įtakos turėjo ir galimas dviejų valstybių susijungimas bei bendros valstybės prezidento posto klausimas. Vis dėlto prieš kurį laiką Baltarusijos ir Rusijos santykius buvo apėmusi krizė.
2006 m. pabaigoje – 2007 m. pradžioje Rusija ir Baltarusija įsivėlė į vadinamąjį „energetinį karą“, kai Rusija padvigubino gamtinių dujų kainą. Tuo tarpu Baltarusija įvedė muitus į Europą tiekiamai rusiškai naftai. Analitikai abejojo, kad ši krizė kilo vien dėl naftos ar dujų pelno. Nors oficialiai energetinį konfliktą ir pavyko išspręsti derybų ir kompromiso būdu, ši konfrontacija atskleidė tendencijas, kurios galbūt galėjo reikšti Rusijos ir Baltarusijos glaudaus bendradarbiavimo pabaigos niuansus.
Pastaruoju metu šių valstybių santykiai įgavo naują kryptį – Minskas ir Maskva vis glaudžiau bendradarbiauja tarptautinėje arenoje, nors Rusija ir nebetiekia A. Lukašenkos režimui pigios energijos, o pastarasis vis dviprasmiškiau kalba apie galimą dviejų valstybių susijungimą. Be to, ši nauja diplomatinė kryptis pakankamai intensyviai vystoma tiek Minsko, tiek Maskvos.
Tai susiję su stiprėjančia konfrontacija tarp Vakarų bei Rusijos. Vis dažniau susikerta šių dviejų polių interesai, išsiskiria pozicijos dėl tarptautinių santykių ar politikos krypčių. Todėl Rusija siekia įgyti sąjungininkų tarptautinėje arenoje, o ir Minskas tikrai neprieštarauja bendradarbiavimui, galbūt tikėdamasis naujų ekonominių bei energetinių lengvatų ir sutarčių.
Dar vienas Baltarusijos užsienio politikos prioritetas – Venesuela ir Iranas. A. Lukašenka su šiomis valstybėmis intensyviau pradėjo bendradarbiauti tik susikomplikavus santykiams su Rusija ir Maskvai pakėlus energijos tiekimo kainas. Savaime suprantama, kad Minskas siekė rasti alternatyvių energijos tiekėjų bei rinkų pigioms baltarusiškoms prekėms. O ir Iranas bei Venesuela dažnai remia Baltarusijos pozicijas. Venesuelos prezidentas H. Chaves netgi pasiūlė Baltarusijai įsisavinti naftos telkinius šalyje. Taigi Minsko tarptautinis bendradarbiavimas su minėtomis valstybėmis tik stiprėja.
Nors pastaruoju metu Rusijos ir Baltarusijos santykiai susireguliavo ir netgi įgavo naują pagreitį, Minskas ne tik kad nenutraukia kontaktų su Venesuelos ir Irano vadovais, bet netgi siekia juos sustiprinti, kadangi tai netrukdo bendradarbiavimui su Kremliumi. Rusijos, Irano, Venesuelos požiūris į santykius su Minsku taip pat pakankamai geras, o draugiškas tonas leidžia įvardinti šias šalis kaip pakankamai artimas A. Lukašenkos užsienio politikos sąjungininkes.
Trečioji Baltarusijos užsienio politikos kryptis – santykiai su Vakarais. Baltarusijos santykiai su Vakarų valstybėmis visą A. Lukašenkos valdymo laikotarpį yra pakankamai įtempti. Vakarai (JAV bei ES) Baltarusijos režimą nuolat kaltina demokratijos stoka, žmogaus teisių pažeidimais, rinkiminių procesų farsu ir t.t. O JAV įvedus Baltarusijai papildomus apribojimus, tarp Vašingtono ir Minsko prasidėjo tikras diplomatinis karas, įtakojęs netgi dvišalių diplomatinių santykių apribojimą.
JAV paskelbus naujas sankcijas Minskui, Europos Sąjunga taip pat prakalbo apie naujus apribojimus nedemokratiniam A. Lukašenkos režimui, kuris jau nekart pažeidinėjo žmogaus teises bei demokratinius principus. Vis dėlto būtent šiame diplomatiniame fronte Baltarusijos pozicijos galbūt netgi stipresnės, nei ES.
Visų pirma, per Baltarusiją į Europą tiekiamos rusiškos dujos bei nafta. Būtent todėl A. Lukašenka pareiškė, kad naujos ES sankcijos Baltarusijai gali įtakoti energetinę krizę. Kalba apie galimybę nutraukti naftos ir dujų tiekimą iš Baltarusijos į ES nuskambėjo pirmą kartą. Iki šiol šantažo dėl dujų ir naftos tarptautiniuose santykiuose griebdavosi tik Maskva, per pastaruosius metus įpratusi savo nuožiūra koreguoti energijos tiekimo užsienio šalims svertus.
Taigi A. Lukašenka turi galimybę Europai netiekti rusiškų dujų ir naftos. Be abejo, ES tokius argumentus vertina pakankamai nevienareikšmiškai, kadangi ankstesnių energetinių nesutarimų metu Europa buvo likusi be nemažos dalies naftos – šios žaliavos tiekimas į Europą per Baltarusiją buvo nutrūkęs dėl to, kad Maskva ir Minskas nesutarė dėl naujų energetinių žaliavų kainų.
Vis dėlto ir ES šioje situacijoje turi pranašių pozicijų – A. Lukašenkos ketinimai kovoje su Vakarais pasinaudoti Kremliaus metodais greičiausiai nenudžiugintų Rusijos, kuri gauna milijardinį pelną iš dujų ir naftos eksporto į Europą. Be to, Rusija siekia kuo daugiau energetinių išteklių eksportuoti į ES, taip didindama ir politinę įtaką svarbiausiems Europos energetiniams procesams. Tokia Baltarusijos užsienio politikos linija sugadintų santykius su Rusija. Todėl energetinio tiekimo į ES nutraukimas nėra labai tikėtinas, galbūt tai tik diplomatinio poveikio priemonė, siekiant išvengti naujų ES sankcijų.
Atsižvelgiant į Baltarusijos vykdomą užsienio politiką, ypač aktualu inicijuoti vieningą Europos energetinę strategiją, ieškoti alternatyvių energetinių tiekėjų, mažinti priklausomybę nuo rusiškos naftos bei dujų, skatinti energijos taupymą bei atsinaujinančių šaltinių naudojimą. Tik taip pavyks išvengti energetinių krizių ar Minsko įtakotų tiekimo sutrikimų, ES ir toliau aktyviai kritikuojant A. Lukašenkos režimą.
Gediminas Dubonikas
