Baltarusijos santykiai su Vakarų valstybėmis visą A. Lukašenkos valdymo laikotarpį yra pakankamai įtempti ir nevienareikšmiški. Vakarai (JAV bei ES) Baltarusijos režimą nuolat kaltina demokratijos stoka, žmogaus teisių pažeidimais, rinkiminių procesų farsu ir t.t. Nors Vakarų šalys Baltarusijai yra skyrusios įvairių sankcijų, pastaruoju metu santykiai tarp Baltarusijos ir Vakarų valstybių, visų pirma JAV, tapo itin „šalti“. Be to, JAV įvedus Baltarusijai papildomus apribojimus, tarp Vašingtono ir Minsko prasidėjo tikras diplomatinis karas.
Kovo pradžioje Baltarusijos vyriausybė rekomendavo JAV ambasadorei Karen Stewart išvykti iš Minsko dalyvauti konsultacijose su vadovybe. Adekvačiai Baltarusija atšaukė savo ambasadorių Jungtinėse Valstijose Michailą Chvostovą. Tąkart Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai tokių veiksmų diplomatinėje sferoje seką aiškino tuo, kad JAV įvedė papildomus apribojimus koncerno „Belneftechim“ įmonėms.
Tiesa, JAV įvedė sankcijas ne tik šiai kompanijai, bet ir uždraudė keliems Baltarusijos oficialiems atstovams atvykti į šalį. Prie šių draudimų prisijungė ir Europos Sąjunga. Oficialiai teigiama, kad minėtų priemonių Vašingtonas ėmėsi būtent dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje. Tačiau A. Lukašenkos reakcija šį kartą atrodo itin pretenzinga. Baltarusijos prezidentas Vašingtono kaltinimus vadina nepagrįstais ir neadekvačiais tikrajai situacijai Baltarusijoje.
Atrodė, kad JAV neskuba veltis į diplomatinį karą su Minsku. „JAV ambasadorė nebus atšaukta iš Baltarusijos, nepaisant šios šalies rekomendacijos“, po Baltarusijos diplomato atšaukimo akcentavo JAV diplomatinės žinybos atstovas Tomas Casey, pabrėždamas, kad Baltarusija neišsiunčia JAV ambasadorės iš savo šalies, o tik siūlo jai išvykti. „Ji šiuo metu Minske, ten ir pasiliks“, sakė T. Keisis.
Tačiau nors Jungtinių Valstijų valstybės departamentas iš pradžių ir teigė, kad K. Stiuart pasiliks Minske (kadangi nebuvo paskelbtas joks oficialus įsakymas, liepiantis jai išvykti), dėl Baltarusijos pareigūnų raginimų Jungtinių Valstijų ambasadorė kovo 12 d. vis dėlto išvyko.
Atrodo, kad pagrindinis JAV priekaištas Baltarusijai yra žmogaus teisių pažeidinėjimai ir opozicijos slopinimas. Nors Minskas ir neigia tokius kaltinimus, demokratijos suvaržymų Baltarusijoje itin gausu. Suimtas yra ir vienas žinomiausių A.Lukašenkos priešininkų – jo varžovas per 2006 metų rinkimus Aleksandras Kozulinas.
Žmogaus teisių pažeidimais Minskas kaltinamas nuolat. Todėl ir reikia paanalizuoti, kodėl šį kartą kilo tokia diplomatinė krizė tarp JAV ir Baltarusijos. Juk ir anksčiau Vakarai taikė Minskui įvairias sankcijas bei apribojimus, o JAV praėjusį rudenį įšaldė valstybinės bendrovės „Belneftchim“ sąskaitas Amerikoje, uždrausdama savo šalies piliečiams palaikyti verslo ryšius su Baltarusijos bendrove.
Ko gero, tokiai impulsyviai A. Lukašenkos reakcijai paaiškinti galima surasti keletą priežasčių. A. Lukašenka ko gero siekia tarsi paneigti kaltinimus rinkimų rezultatų klastojimu, leidusiu jam be pakeitimo vadovauti šaliai, taip pat žmogaus teisių pažeidimais, represijomis prieš opoziciją ir t.t.
Galima įžvelgti ir kitą priežastį. Oficialiai paskelbta, kad Baltarusija kartu su Rusija ieško būdų vienašalėms Europos Sąjungos ir JAV sankcijoms neutralizuoti. Tai per susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu pareiškė Baltarusijos atstovai.
Pasak Baltarusijos užsienio reikalų ministro, šiuo metu Maskva ir Minskas stengiasi, kad „ekonominės sankcijos ne tik negilėtų, bet ir būtų panaikintos“. S. Lavrovas savo ruožtu pažymėjo, kad Rusijai susirūpinimą kelia bet kokie valstybių pareiškimai, kuriais bandoma daryti spaudimą Baltarusijai. „Tokius mėginimus mes laikome neproduktyviais, ir apie tai pareiškėme mūsų partneriams Europoje ir Amerikoje“, kalbėjo S. Lavrovas, ragindamas Vakarus pradėti „pagarbų dialogą“ su Minsku.
Taigi Maskvos palaikymas A. Lukašenkai yra labai svarbus. Ko gero būtent dėl to Baltarusijos vadovas nė kiek nesivaržo leistis į diplomatinę konfrontaciją su JAV. Be to, ši paralelė patvirtina ir platesnes tarptautinės politikos tendencijas.
2006 m. pabaigoje – 2007 m. pradžioje Rusija ir Baltarusija įsivėlė į vadinamąjį energetinį karą, kai Rusija padvigubino gamtinių dujų kainą. Tuo tarpu Minskas įvedė muitus į Europą tiekiamai rusiškai naftai. Analitikai abejojo, kad ši krizė kilo vien dėl naftos ar dujų pelno. Susidariusi situacija tąkart nevienareikšmiškai atskleidė, kad Rusijos ir Baltarusijos naftos ir dujų karas išsiplėtė už ūkinio-ekonominio konflikto ribų. Be to, 2007 gegužės mėn. Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai paskelbus negaliojančia „Sutartį dėl Sąjunginės valstybės sudarymo“. Taigi dar prieš gerą pusmetį Baltarusijos bei Rusijos santykiai buvo įtempti.
A. Lukašenka, nebeturėdamas Maskvos politinio palaikymo, pradėjo ieškoti dialogo su Vakarais. Adekvačiai buvo sušvelninti apribojimai opozicijai, pradėta žengti kompromiso su JAV bei ES keliu. Tačiau šis Baltarusijos politikos akcentas buvo laikinas. Pagerėjus Minsko ir Maskvos santykiams (o pastaruoju metu jie itin draugiški), A. Lukašenka prieš Vakarus pradėjo „šiauštis“ (audringa reakcija į naujas – bet ne pirmas ir turbūt tikrai ne paskutines – sankcijas Minskui).
Galima būtų teigti, kad JAV, įvesdama naujas sankcijas Baltarusijai, tikrai nesiekė didesnės konfrontacijos. Tai ko gero turėjo būti eilinė priemonė prieš autoritarinį A. Lukašenkos režimą. Šią hipotezę patvirtina ir JAV diplomatinės tarnybos veiksmai, kuomet tik po Minsko pareigūnų raginimų JAV ambasadorė išvyko iš Baltarusijos.
Baltarusijos ir JAV diplomatinėje konfrontacijoje galima įžvelgti ir dar vieną tarpvalstybinės politikos tendenciją. Anot A. Lukašenkos, JAV sankcijos koncernui „Belneftchim“ grindžiamos tuo, kad baltarusiai pradėjo dirbti Venesueloje (gruodžio mėnesį šioje šalyje buvo įkurta bendra Baltarusijos-Venesuelos bendrovė, kurį turėtų ieškoti naftos Guara Este telkinyje). Galbūt greta siekio įspėti Minską dėl žmogau teisių pažeidinėjimų tai galėjo būti ir dar vienas diplomatinis Vašingtono žingsnis.
Baltarusijos ir Venesuelos bendradarbiavimas prasidėjo prieš keletą metų. Po energetinio konflikto su Maskva, A. Lukašenka pradėjo ypač aktyviai ieškoti alternatyvų Rusijos tiekiamai energetikai: Venesuelos naftos ištekliais būtų galima sukurti atsvarą Kremliui; be to, tai būtų nauja rinka pigioms baltarusiškoms prekėms.
Nors Minsko santykiai su Rusija ir pagerėjo, A. Lukašenka bendradarbiavimo su antiamerikietiškai nusiteikusiu Venesuelos vadovu Hugo Chavesu nenutraukia. Logiškai sektų, kad naujomis sankcijomis Vašingtonas norėjo ne tik priversti Minską gerbti žmogaus teises, bet ir susilpninti antiamerikietiškas nuotaikas Pietų Amerikoje.
Atrodo, A. Lukašenka šį kartą nusiteikęs itin priešiškai. Atvirai prieštaraudamas JAV įvestiems apribojimams, Baltarusijos prezidentas diplomatinės konfrontacijos ne tik nesiekia sumažinti, bet ją netgi didina. Tokiai A. Lukašenkos pozicijai tikriausiai daro įtaką ir draugiško Kremliaus užnugaris. Todėl reikia manyti, kad diplomatinis karas greitai nesibaigs, o kompromiso ir diplomatinių santykių sureguliavimo iniciatyvos greičiau imsis Vašingtonas (arba ES) nei Minskas.
Gediminas Dubonikas
