Diana Garmašaitė/geopolitika.lt
Praėjusiais metais Šv. Kalėdos stebuklo neatnešė – per Kūčias Minske susitikusios kontaktinės grupės derybos buvo bevaisės, jeigu neskaitytume susitarimo dėl apsikeitimo belaisviais. Rusijos, Ukrainos, prorusiškų separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) deleguoti atstovai dėl ugnies rytų Ukrainoje nutraukimo nesusitarė, maža to, ir taip nuolat atidėliojamų derybų tolimesnė data vėl pakibo nežinioje.
Tačiau kiekviena lazda turi du galus: Aleksandrui Lukašenkai ši kuriam laikui įšaldyta situacija pasirodė itin naudinga. Baltarusija – vienintelė iš Rytų partnerystės valstybių klubo, neturinti problemų dėl savo teritorijos integralumo, – ir toliau atsargiai žengė lynu tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio. Nenuostabu, jog dėl to ji ir tapo patraukliausia vieta derybininkams susėsti prie vieno stalo. Taigi kuo trumpalaikėje perspektyvoje neramumai Ukrainoje, o ilgalaikėje – pašliję Rusijos ir Vakarų valstybių santykiai naudingi paskutiniam Europos diktatoriui?
Vakarų Europos politikams nesėkmingai bandant prie bendro stalo susodinti Vladimirą Putiną ir Petro Porošenką, Minskui, visuomet laikytam Rusijos sąjungininku, bet kartu sugebančiam išlaikyti neutralią poziciją Ukrainos įvykių atžvilgiu, tai nesunkiai pavyko. Prieš tai Europos atstumtuoju laikytas A. Lukašenka staiga gavo naują – aktyvaus ir gerbiamo taikdario – vaidmenį pasikeitusiame geopolitiniame žaidime. Naujos aplinkybės leido Minskui toliau plėtoti daugiakryptę užsienio politiką, koketuojant su abiem pusėmis ir mėgaujantis gaunamais politiniais taškais iš Europos Sąjungos ir JAV. Tai patvirtino ir pats Baltarusijos prezidentas, metų pabaigoje viešai pareiškęs, kad sieks normalizuoti santykius su Europos Sąjunga. Čia svarbu neapsigauti: A. Lukašenka, visuomet prioritetą teikęs nacionaliniams interesams, savo įsitikinimų neišdavė ir dabar – savo kalboje jis kategoriškai pažymėjo nesiruošiantis nė vienai pusei nusilenkti ir nepakęsiantis jokio spaudimo nei iš Vakarų, nei iš Rytų. Europos Sąjunga vis baiminasi netyčia įstumsianti Baltarusiją į Rusijos glėbį, tačiau šios baimės – be pagrindo, nes A. Lukašenka jokiomis aplinkybėmis nesutiktų peržengti pavojingos integracijos su Rusija ribos.
Europos Sąjunga vis baiminasi netyčia įstumsianti Baltarusiją į Rusijos glėbį, tačiau šios baimės – be pagrindo, nes A. Lukašenka jokiomis aplinkybėmis nesutiktų peržengti pavojingos integracijos su Rusija ribos. . Europos Sąjunga vis baiminasi netyčia įstumsianti Baltarusiją į Rusijos glėbį, tačiau šios baimės – be pagrindo, nes A. Lukašenka jokiomis aplinkybėmis nesutiktų peržengti pavojingos integracijos su Rusija ribos. Europos Sąjunga vis baiminasi netyčia įstumsianti Baltarusiją į Rusijos glėbį, tačiau šios baimės – be pagrindo, nes A. Lukašenka jokiomis aplinkybėmis nesutiktų peržengti pavojingos integracijos su Rusija ribos.
Savaime suprantama, Minsko santykiai su Maskva per tokius įtemptus metus atšalo. Rublio nuvertėjimas Rusiją pavertė nebe tokia patrauklia sąjungininke: ji nebegali išlaikyti brangių integracinių projektų, o kartu – ir draugystės su Baltarusija. O A. Lukašenka žaidžia toliau: erzina Rusiją vis atviresniais santykiais su Europa, tikėdamasis kuo brangiau Maskvai parduoti savo lojalumą. Galima spėti, kad pasienio postų prie sienos su Rusija atkūrimas, taip paminant pagrindinę Muitų sąjungos idėją, – tik vienas iš daugelio kozirių Minsko kortų kaladėje.
Balansavimo tarp Rytų ir Vakarų nuotaikos ryškiai pastebimos ir Baltarusijos visuomenėje. Remiantis Nepriklausomo socialinių, ekonominių ir politinių studijų instituto gruodį atlikta apklausa, 44,9 proc. baltarusių, jei turėtų rinktis integraciją į Europos Sąjungą ar į Rusiją, rinktųsi pastarąjį variantą (34,2 proc. palaikytų europinės integracijos idėją). Įdomu, kad, rugsėjo mėnesio duomenimis, net 47 proc. Baltarusijos gyventojų atskleidė, jog jų nuomonė Europos Sąjungos atžvilgiu pablogėjo, tačiau 51,5 proc. nuomonės apie Rusiją dėl įvykių Ukrainoje nepakeitė. Tai įrodo ir faktas, kad 67,4 proc. Baltarusijos gyventojų neigiamai vertina Vakarų Europos sankcijas Rusijai.
Baltarusija yra ekonomiškai priklausoma nuo Rytų Europos rinkų, tačiau mažai tikėtina, kad A. Lukašenka, Ukrainoje siaučiant separatistams, imsis radikalių reformų siekdamas stabilizuoti šalies ekonomiką. Tiesa, reikia pažymėti, kad ekonominė aplinka šalyje, kurioje didžioji dalis verslo yra sutelkta valstybės rankose, pamažu keičiasi – vis daugiau iniciatyvos laukiama iš pačių baltarusių, kurių net 80 proc. priskiriama viduriniajai klasei (net daugiau nei Lietuvoje!). Pats Minskas, mėgaudamasis naujuoju taikdario vaidmeniu, taip pat žeriasi nemenką pelną užpildydamas tuščią nišą – eksportuoja vietinės gamybos prekes į Rusiją arba europietiškąsias tiesiog perpakuoja, klijuodamas baltarusiškas etiketes.
A. Lukašenka atsikratė svarbiausio Vakarų kritikos taikinio etiketės, juo tapus Rusijos prezidentui V. Putinui, o krizė Ukrainoje suteikė impulsą konstruktyvesniam Baltarusijos ir Europos Sąjungos dialogui. Svarbu suvokti, kad Europa nėra vienalytė, todėl politika Rytų partnerystės šalyse ne visas jos nares domina. ES visuomet užsienio politikos prioritetu išskirdavo Rusiją, antroje vietoje fokusuodamasi į narystę joje kvepiančiais santykiais su Ukraina, Gruzija ir Moldova. Europa neturi konkrečios strategijos Baltarusijos atžvilgiu, išskyrus, aišku, vieną pragmatišką norą – turėti pašonėje pasikeitusią demokratinę kaimynę. ES visiškai tenkina tarpusavio santykių status quo, ypač turint omenyje, kad Minskas ir nesiekia tapti jos dalimi. Vis dėlto susiklosčiusi padėtis nulėmė, kad geriausiu sąjungininku dabar bus iki šiol į paribius buvęs nustumtas Minskas – vienintelis, galintis suteikti galimybę bent kiek prisidėti prie to, kas vyksta Rytų partnerystės erdvėje. Ir nors Europos Sąjungai ir Baltarusijai dar glaudžiau suartėti trukdo galybė priežasčių, reikia pripažinti, kad ji nebėra Europos atsiskyrėlė, kaip dauguma vis dar gali manyti.
Svarbu suvokti, kad Baltarusija yra pasiryžusi bendradarbiauti su Europa, tačiau su viena sąlyga – išlaikant ryšius su Rusija. Kaip matėme iš visuomenės apklausų, suartėjimas su Europos Sąjunga nėra suprantamas kaip narystė joje, nes baltarusiai, jeigu būtų priversti, mieliau rinktųsi Rusijos integracinius projektus. Tokie Minsko žingsniai kaip neutrali pozicija Ukrainos įvykių atžvilgiu ir politinių kalinių paleidimas tik įrodo, kad suartėjimas iš tikrųjų vyksta ir Baltarusija palengva atsižvelgia į Europos norus. Jų našus bendradarbiavimas bus įmanomas tik tuomet, kai jis nebus matomas kaip nulinės sumos žaidimas: Europos Sąjunga, A. Lukašenkos nuomone, neturėtų kištis į šalies vidaus reikalus ar jos flirtą su Rusija, o labiau koncentruotis į nekonfliktiškas modernizacijos sritis, kuriose Minskui neblogai sekasi perimti Vakarų patirtį.
Tenka pripažinti, kad geopolitinė situacija Rytų Europoje per pastaruosius metus labai komplikavosi. A. Lukašenka ir toliau balansuoja tarp Rusijos ir Vakarų, tačiau per daug drąsu būtų teigti, kad tai garantuos ne tik jo perrinkimą šiais metais, bet ir šviesią bei aprūpintą ateitį Baltarusijai. Minskas pripažįsta, kad santykiai su Europos Sąjunga klostosi teisinga linkme, tačiau tikėtis drastiškų teigiamų pokyčių taip pat nevertėtų. Baltarusija išliks Rusijos įtakos zonoje ir ekonomiškai, ir politiškai, jos prioritetas visuomet bus nukreiptas į Rytus. O pagerėjusius santykius su Vakarais A. Lukašenka toliau naudos kaip pagrindinį kozirį žaidime su Rusija.
