Ar norite – ir dar dykai! – pamatyti kino šedevrą?
Tokią galimybę jums suteikia progresyvių studentų sinefilų įkurta įmonė „Meno avilys“. Karštais vasaros vakarais kino bitutės įsisuko į Vilniaus Mokytojų namų kiemelį. Trečiadienį, liepos 20 dieną, 21.30 val. čia po atviru dangumi bus demonstruojama „oskarinė“ po visą pasaulį skambėjusio, tik mūsų niūrius kraštus aplenkusio „Prahos pavasario“ kino juosta „Ypatingieji traukiniai“ (kitas vertimo variantas – „Specialiai saugomi traukiniai“).
Tegul vėliau, galime pasidžiaugti ir mes. Juk garsusis Jirio Menzelio filmas – apie visų laikų jaunimą, skirtas ir praėjusių laikų, ir ateities jauniesiems.
Nuo Hašeko iki Hrabalo
Vienas iš pačių nesimpatiškiausių filmo „Ypatingieji traukiniai“ personažų, pats čekas būdamas, pagimdo žodinę metaforą: „Čekai – tai besijuokiančios hienos“. Neįsižeisčiau, jei kas taip pavadintų mane, lietuvį: hiena – irgi originalus Dievo sutvėrimėlis, o štai dar jei ir besijuokiantis...
Juoktis čekai sugeba. Pirmuoju atmintin ateina, aišku, klasikinis jų Šveikas, kurį sutvėręs Jaroslavas Hašekas pats, beje, anaiptol nebuvo koks naivuolis: provokuojančio dadaistų judėjimo pradininkas, absurdistinis intelektualas, linksmas „Nedidelės įstatyminės pažangos partijos“ propaguotojas.
Po linksmų siurrealistinių Vitezslavo Nezvalo laikų per „Prahos pavasarį“ į pirmąjį planą iškilo subtilus absurdiškas humoristas Bohumilas Hrabalas, apysakaitės „Ypatingieji traukiniai“, kadaise net praslydusios į storą sovietinį žurnalą „Pergalė“, autorius. Turbūt jam būtų buvę labai linksma pamatyti, į kokią solidžią lietuvišką kompaniją jisai papuolė.
Pats Hrabalas (1914-1997) solidumo nevertino. Prisimindamas nebaigtas teisės studijas ir darbelį notarinėje kontoroje, sakydavo tuomet buvęs „gyvas lavonas“. Ir apskritai, anot jo, inteligentai – dirbtini savo kompleksais, splynu, snobizmu. Būti komivojažierium, draudimo agentu, o paskui vakarais sėdėti kokioje nors Prahos alinėje – iš tų, į kurias vaikščiodavo dar Hašekas, -- jam buvo įdomiau. Siurbė alų, klausėsi prasčiokų pasakojimų, iš to bendravimo formavosi nepaprastai spalvingas rašytojo Hrabalo stilius.
Per karą B.Hrabalas šiek tiek dirbo geležinkelių eismo reguliuotoju. Toks personažas – tik Hubičkos vardu – pasirodo ir apysakoje bei filme (aktorius Josefas Somras). Tai jis, niekdarys, per audringą meilės aktą sudrąsko valdiškos stoties viršininko kanapos apmušalą („Galėjo tam eiti į laukimo salę“, -- siunta viršininkas), jis visais įmanomais valstybiniais antspaudėliais, tuo, kaip vėliau teigiama, įžeisdamas pačią valdžios idėją, pažymi pačią švelniausią telegrafininkės Zdenkos (Jitka Zelenogorska) kūno vietą, jis kimba prie jaunučio geležinkeliečio Milošo (Vaclavas Neckaras), klausinėdamas apie seksą, kad ir puikiai suprasdamas šį esant dar nekaltą.
Niekas nepatvirtins, kad Hubičkos paveiksle skamba autobiografiniai motyvai, o vis dėlto...
Sekso pritvinkęs provincijos nuobodulys
Tai pagrindinė šio gudraus ir drauge švelnaus filmo erdvė. Mažytė geležinkelio stotelė, kur iš retsykiais sustojančio traukinuko išlipa kokia nors šeimynėlė, atrodo pasimetusi erdvėje ir laike. Kol kažkas iš personažų (berods, tas nesimpatiškasis inspektorius Zedničekas) nepamini Hitlerio vardo, iš prieštvaninių uniformų, senoviškų paveikslėlių, dabinančių sienas, galėtum net suabejoti, kuris čia karas dunda kažkur toli už kadro – Antrasis, Pirmasis, dar koks ankstesnis?
Bet ir modernus Antrasis pasaulinis visiškai neveikia personažų, panirusių į savą rutiną, mąstysenos. Iki „Prahos pavasario“ atokvėpio esame matę ekranuose ir melagingą Čekoslovakiją, neva visą – nuo ką tik gimusio kūdikio iki viena koja grabe bestovinčio – apimtą audringo antifašistinio judėjimo. Nieko panašaus. „Ypatinguosiuose traukiniuose“ gyvenimas tęsiasi, žmonės vis taip pat ieško pasismaginimų, fizinės ar ir kokios tauresnės meilės, kvailioja dėl hobių (stoties viršininko balandžiai!), o apie fašistus ne vieną kartą pasako tik visai lakonišką, bet, jų manymu, viską išsemiančią frazę: „Vokiečiai kiaulės“.
Skirtingai lūkesčiams, pagrindinis filmo personažas – ne miklusis Hubička, o kaip tik naivusis, dar tik perimantis geležinkeliečių šeimos tradiciją Milošas. Karštai įsimylėjęs ne tiek traukinius, kiek konduktorę Mašą (Jitka Bendova). Ir ta jam neabejinga, pasikviečia Milošą nakčiai į savo dėdės fotografo fanerinę ateljė. Gal kad durys į dėdės kambariuką neužsidaro, gal kad nepatyręs vaikinas persijaudino prieš laiką, viskas baigiasi fiasko. Iš karto asmeniniu, paskui – „globaliniu“: naktį kažkieno lėktuvai subombarduoja miestuką, iš fanieros lieka tik skutai, virš kurių, it daugiaprasmė patyčia, kybo reklaminis plakatas: „Tik per 5 minutes!” (ir foto, ir seksas, ir galima mirtis...).
Atsiprašau, kad perpasakoju šią siurrealistinę detalę, bet jos šmėkščioja ekrane taip sparčiai, kad, pradžioje atsidavus tingiam stoties atsipalaidavimui, jų paprasčiausiai nepastebėsi. O panašių radinių filme bus dar 1001.
Bombos sprogsta tarp orgazmų
Juk Milošas, pamanęs, kad dėl nesekmės su Maša jo gyvenimas jau baigtas, iš tiesų nutaria paspartinti tą procesą. Ir dar kur – viešnamyje, į kurį ateinama kaip tik visokių įtartinų malonumų.
Vėliau jaunas gydytojas, kurį neveltui vaidina pats filmo režisierius Menzelis, ne šiaip patars jaunajam nelaimėliui: galvok apie futbolą.
Nežinau, ar tai Hrabalo, ar paties Menzelio išmonė, tačiau universali sumanymo patyčia suveikia puikiai. Ar vyksta karas, ar taikos metu į cypę sodinami niekuo dėti žmogeliai (kaip stoties viršininko atlikėjas, rašytojas V.Valenta, buvęs antifašistas, o po karo atsėdėjęs 7 metus dar ir „liaudies lageryje“), ar statomas socializmas – galvok apie futbolą! Kitaip bus ne kas.
Ir kaip toks filmas galėjo būti rodomas prie sovietų? Jis buvo spaudos apspjaudytas, kiek tik įmanoma, – ypač po to, kai dar amerikiečiai papylė aliejaus į ugnį, suteikę „Ypatingiesiems traukiniams“ savo „Oskarą“, -- apšauktas antisocialistiniu, vos ne profašistiniu, savo geluonį nukreipęs prieš visaliaudinį čekų Pasipriešinimo judėjimą ir įžeidęs jo herojų atmintį (cituoju iš atminties). Kad tai ir ne karas, ir ne maras, o tiesiog banali, absurdiška kiekvieno mūsų gyvenimo tragikomedija, buvo bijamasi net pagalvoti – užtat „Pergalės“ žurnalo gestas tiems laikams buvo be precedento narsus. O kai sovietų tankai įspaudė į asfaltą „Prahos pavasarį“, visuose Vakaruose teberodomas ir mylimas filmas tėvynėje pradingo iki pat 1990-ųjų.
O kaip gi Milošas? Jis klusniai galvoja apie futbolą, bet prigimtis ima savo. Vieną dieną stotelėje pasirodo egzotiška partizanų ryšininkė Viktorija (Nada Urbankova), pagal tikrąją profesiją – cirkininkė (neblogas derinukas, ar ne?). Atrodo, kad šiai damai vienodai svarbu ir atgabenti bombą, ir iš Milošo – jo nelaimei – padaryti tikrą vyrą. Ypatingieji traukiniai nepraeis, bet jie sutremps ir mūsų spėto pamilti herojaus gyvenimą. Kas svarbiau? Šis klausimas ta ar kita forma bus aktualus kiekvienam bet kokio meto jaunam žmogui. Užtat visai negalėtum teigti, kad labai juokingas, labai pikantiškas ir labai liūdnas Jiri Menzelio filmas į mūsų kiemelį labai pavėlavo.
