Liberalų ir centro sąjunga mėgina įteisinti balsavimą internetu, įrodinėdami, kad nenorintieji atlikti pilietinės pareigos tuomet ūmai taps pilietiškais.
Nori siekti pažangos
Seime ką tik vėl žlugo mėginimas įteisinti balsavimą internetu. Tuo pasipiktino Liberalų ir Centro Sąjungos nariai, įsitikinę, kad tai padidintų rinkėjų aktyvumą. Jie remiasi vieninteliu Estijos pavyzdžiu ir siūlo bėgti „priešaky progreso“, nors kitos demokratinės šalys to daryti neskuba.
Liberalcentristų atstovo Vytauto Bogušio tikinimu, projektas murkdomas tik todėl, kad Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų partija orientuojasi į pagyvenusio amžiaus rinkėjus, kuriems technologijų pažanga kelia baimę.
Liberalų rinkėjai, pasak V. Bogušio, yra modernesni ir paslankesni. „Tai tiesiog senųjų partijų konkurencijos baimė“, – tvirtino jis „Balsas.lt savaitei“.
Paklaustas, kodėl liberalų rinkėjams, jei jie tikrai pilietiški, sunku atvykti į apylinkę, V. Bogušis atsakė: „Kažkada ir su arkliais ar „palutarkėm“ (pusantratoniais automobiliais – red. past.) į apylinkes atvažiuodavo. Dabar jau su lengvaisiais automobiliais atvyksta – pažanga yra pažanga.“
Kyla kalnas problemų
Politikos apžvalgininkas Ričardas Savukynas „Balsas.lt savaitei“ teigė, kad ne viskas taip paprasta. „Nenoriu vartoti žodžio „asilas“ apie žmogų, kuris argumentuoja taip, kaip V. Bogušis. Pasakysiu, kad, mano nuomone, jis nėra labai protingas. Bet kas, kas ką nors išmano technologijų srityje, supranta paprastą dalyką – balsavimas internetu neleidžia vienu metu užtikrinti ir balsavimo anonimiškumo, ir galimybės perskaičiuoti balsus, patikrinant, ar jie nebuvo suklastoti. Arba vieną, arba kitą galimybę reikėtų paaukoti“, – aiškino jis.
Švedijos vyriausybės svetainėje skelbiama, kad tokias galimybes nagrinėjusi komisija galop rekomendavo atidėti projekto svarstymą ne dėl technologinio atsilikimo, o dėl keblumo užtikrinti visišką anonimiškumą, balsavimą tik vieną kartą ir teisingą balsų skaičiavimą (apylinkėse, apygardose ir centre).
„Pažymėtina, kad JAV ir senosiose Europos demokratijose į šį eksperimentą žiūrima atsargiai. JAV susidūrė net su keblumais naudodamos elektronines mašinas balsavimo apylinkėse. Estija, kaip ir mes, yra posovietinė šalis. Kas ten gali pasakyti, ar gerai sistema veikia, jei nieko neįmanoma patikrinti?“ – klausė R. Savukynas.
Jei nenori, tai ir nebalsuos
Jo neįtikino ir vienas pagrindinių entuziastų argumentų – esą rinkėjams būsią patogiau. „Girdi, netrukdys blogas oras ir tingėjimas nuvykti į apylinkę, jei gyveni ne ten, kur nurodyta rinkėjų sąrašuose. Manau, nenorinčiam balsuoti žmogui viskas trukdo“, – sakė R. Savukynas.
Dar abejojama, ar politinių interesų turintis darbdavys negalėtų kontroliuoti, kaip balsuoja jo samdyti piliečiai.
Technologija yra
Informacinių technologijų (IT) specialistai Lietuvoje nėra vieningi šiuo klausimu. Dalis jų mano, kad Lietuva, bent jau technologijų prasme, jei ignoruotume visai ne skandinaviško tipo korupcines tradicijas, sprendimai yra.
Bendrovės „Hewlett-Packard“ konsultatntas Renatas Matas mano, kad yra įmanoma suderinti galimybę sąžiningai perskaičiuoti balsus ir išsaugoti balsuotojo anonimiškumą. Anot jo, egzistuojantys IT sprendimai leidžia sukurti kažką panašaus į tai, kas jau seniai taikoma balsuojant paštu. „Dažniausiai, čia viskas priklauso nuo technologinio sprendimo, taikomas vadinamasis dviejų vokų metodas. Pagal pirmą voką įmanoma nustatyti – kas balsavo, bet jo kitas vokas yra viduje – nežinai – už ką jis balsavo. Tada technologiškai sprendžiamas to antrojo voko atidarymas – visi tie antrieji vokai sumaišomi sumaišomi į vieną krūvą. Tuomet juos atidarai, bet nebežinai, kas už juos balsavo“, – aiškina IT ekspertas.
Kalbėdamas apie galimą balsavimą už kitus asmenis ar balsų pirkimą R. Matas sako manąs, jog tai daugiau priklauso nuo asmens mentaliteto, o ne nuo sistemos. Jis neneigia, kad įmanomi variantai, kai nelabai balsuoti išvis norėję žmonės tai darytų darbdavio kabinete už 10 ar 20 litų sumą. „Jeigu žmogui svarbiau yra dešimt ar dvidešimt litų, tai nieko nepadarysi“, – mano jis, nors ir pripažįsta, kad į kabiną įeiti ir patikrinti, kaip papirktasis balsavo - sudėtingiau.
Aukščiau minėtas R. Savukynas su tuo nesutinka, pabrėždamas, jog aptikti prie apylinkės pinigus dalinantį autobusiuką yra lengviau, nei vietą, kurioje internetu balsuoja surikiuoti papirktieji.
Pilietiškumas ar verslumas?
Dar vienas saugiklis tokiam pirkimui, anot įstatymo entuziastų, būtų ir nuostata, jog balsuoti galima daug kartų, o užskaitomas tik paskutinis.
„Jūs prabalsuojate už kažką, bet turite galimybę pabalsuoti neribotą kartų skaičių. Užskaitomas tik paskutinis balsas, tad jūs, jei kažkas liepė balsuoti ir žiūrėjo už nugaros, paskui atsijungiate, grįžtate namo i, būdamas piktas ant to, kas liepė, balsuojate kitaip“, – sako R. Matas
Galiausiai – galiotų prabalsavimas apylinkėje popieriniu būdu, jei toks išvis įvyko. Tiesa, niekas negali nuginčyti, jog balsą pirkti galima su „paskutinės minutės pasiūlymu“, kai jau visai baigiasi laikas – idant nuomonės nebebūtų spėta pakeisti. Be to – neaišku ar tik kupiūros norintys žmonės jaus pareigą parodyti tikrąją nuomonę. Dar tikėtina, jog visa ši naujovė gali labiau paskatinti ne pilietiškumą, o uždarbiavimą rinkimų dieną – naudojantis skirtingų pirkikų pasiūlymais, kurių kaina turėtų augti artėjant apylinkių užsidarymo laikui.
Argumentas, kad viskas šiais laikais turi būti daroma greitai, irgi abejotinas – ar liks laiko pasirinkti, atsakingai atsitraukiant nuo internetinių žaidimų arba S raide pažymėtų puslapių?
Svarbus skirtumas
Nors balsavimo internetu entuziastas V. Bogušis aiškina, kad svarbiausia apsispręsti dėl principo, o ne dėl technologijų, ekspertai pabrėžia, jog yra didelis skirtumas – ar bus taikoma elektroninio parašo kortelės sistema, kokia naudojama Estijoje, ar elektroninės bankininkystės sistema, kurią siūloma naudoti Lietuvoje.
Viską, anot R. Mato, galima padaryti, bet priklauso tai ne nuo geležies ir programavimo problemų, o nuo žmogiškojo faktoriaus. Galbūt dėl jo ir neskuba su internetinio balsavimo įteisinimu senosios euroatlantinės demokratijos.
IT specialistas tų šalių kvailomis taip pat nevadina.„Vienur tai daroma, kitur nedaroma. Tai daugiau politinių tradicijų ir požiūrio, o ne technologijų reikalas. Tam tikri elektroniniai balsavimai vyksta JAV (daug problemų sukėlusios elektroninės balsavimo mašinos apylinkėse ir balsavimo internetu eksperimentai Floridos Valstijoje, – red. past.). Daugumoje šalių liekama prie tradicinio balsavimo būdo“, – pripažįsta jis.
R. Matas tai aiškina paprastai. „Internetas dar netapo visiems tokiu pat įprastu dalyku, kaip nueiti į parduotuvę. Teoriškai viską galima padaryti gerai ir riziką galbūt mažesnė, nei tradicinėje procedūroje. Vienintelis „bet“ – tai turi būti padaryta teisingai, vadovaujantis tam tikrais standartais, valdant įvairias rizikas. Pats programinės sistemos kūrimas turi vykti vadovaujantis egzistuojančiais informacijos apsaugos standartais. Sistemą turėtų nuolat, ir ją kuriant ir jai veikiant, audituoti kvalifikuoti specialistai, išmanantys. „apie ką ta sistema yra“. Tai neturi būti daroma ar tikrinama kokio nors studento-programuotojo, kuris moka sukurti interneto parduotuvę, gauti ar įvykdyti užsakymą“, – aiškina jis.
Pasak eksperto, elektroninės sistemos tikrinimas tikrai būtų sudėtingas, tad ji turėtų būti audituojama visose stadijose – nuo projekto kūrimo iki įdiegimo efektyvumo vertinimo.
„Kortelės esmė yra ta, kad ten yra vadinamasis elektroninis sertifikatas, kurio pagalba galima sukurti pilnavertį ir kvalifikuotą elektroninį parašą. Naudojant elektroninę bankininkystę kvalifikuoto, įstatymų reikalavimus atitinkančio elektroninio parašo sukurti neįmanoma. Tokį, kuris parašu laikomas šalių susitarimu – gali pagaminti bet kas, o kvalifikuotą – ne.“
R. Mato nuomone, čia nepadėtų nei įprasta daugeliui slaptažodžių kortelė, nei pastarųjų generatorius. „Su slaptažodžių generatoriumi kažką dar būtų galima žaisti, bet iš principo – irgi ne... Viskas, ką anksčiau sakiau apie galimybę sukurti sistemą, susidurtų su labai didele rizika, jei būtų naudojamasi elektroninės bankininkystės sistemomis.
Būtent elektroninių dviejų vokų sistema, anot pašnekovo, negalėtų būti užtikrinta naudojant bankų technologijas. „Skirtumas tarp elektroninio parašo, suformuoto naudojant sertifikuotą sistemą ir kažkokio parašo, gaunamo naudojant šešių skaičių rinkinį, yra labai esminis. Jei aš noriu jums nusiųsti kažkokią informaciją, tai aš įvedu slaptažodį. Jei pasirašysiu tuo šešių skaičių rinkiniu iš kortelės, tai jūs žinosite, kad informaciją atsiunčiau aš. Tačiau – ar pakeliui kas nors informacijos nepakeitė – šito jūs nežinosite. Paprastinu aiškinimą, bet jei atsiųsiu jums elektroninį laišką su šešių skaičių kombinacija, tai ar kas nors ten kur nors pakeliui pakeitė kurį nors skaičių kombinacijoje – nežinosite“, – išaiškina R. Matas.
Naudojant elektroninį parašą, kaip tai daro estai, anot specialisto, pastarasis priklauso nuo pačių siunčiamų duomenų. Jei aš pasiųsiu duomenis su parašu, o kažkas duomenis modifikuos, parašas nebeatitiks duomenų, kurie yra siunčiami“, – pabrėžia jis.
Ką Lietuvoje labiau paskatintų šis sprendimas? Gal visi, kas blogu oru, ar nerasdami geresnio kandidato, ar turėdami kitų užsiėmimų – taptų pilietiškesni? Yra politikų, kurie taip mano ir net sieja su tuo Konstitucijos keitimo sumanymą – įteisinti privalomą balsavimą.
****
Projektą stumiančios Susisiekimo ministerijos teigimu, šio projekto įgyvendinimas kainuotų iki 7 milijonų litų. Tam būtų naudojamos Europos Sąjungos lėšos.
Daugiau nei pusė šalies gyventojų, įvairių apklausų duomenimis, balsavimui internetu pritartų.
