„Negalime prieiti prie ežero. Savininkas užtvėrė kelią į pakrantę. Prie kelio tvora – jei nori prieiti prie ežero, turi skriste per sklypus perskristi“, – tokių ir panašių nusiskundimų išgirstame kiekvieną vasarą.
Vienur kelias, kuriuo metų metus vietiniai ir atvykę poilsiautojai traukdavo prie ežero, užverstas šakomis ir žvyru, kitur kelyje įrengta užkarda. O ten, kur takelis vingiuoja per privačias valdas, dar ir piktas šuo gali aploti. Ar tai teisėta? Ir kaip turėtų būti?
Trakuose susitarti pavyksta
„Vienoje ežeringiausių Lietuvos vietų, ypač pamėgtoje sostinės gyventojų – Trakuose – problemų tikrai nepatirsite“, – tikino savivaldybės darbuotojai, patys pasisiūlę palydėti į miestą supančias ir trakiškių pamėgtas poilsio bei maudynių vietas.
„Suprantama, kad žmonės, kurie apsigyveno šiuose kotedžuose, nori privatumo. Ir jie tikriausiai mano, kad nusipirko viską, tvoreles pasistatė. Buvo bandymų užtverti ir priėjimą prie pakrantės, ir tiltelius užrakinti, todėl jiems teko aiškinti, kad privalo palikti priėjimą prie ežero. Pavyzdžiui, netoli vadinamojo „liežuvio“ esančiame name įsikūrusi viena labai garsi ponia įrengė užtvarą, ir trakiškiai nedrįsdavo pro jį eiti visų pamėgto tiltelio link“, – pasakojo portalo Balsas.lt žurnalistams Totoriškių ežero pakrantėje Trakų savivaldybės atstovė Sigita Nemeikaitė.
Bet ir su tokiais žmonėmis, anot jos, pavyksta susitarti.
„Paaiškiname, kad turi būti galimybė prieiti prie maudynių vietos, ir jie nuima užtvarus. Tiesa, kai kurie krūmų pasisodina, kad nuo bendros erdvės atsiskirtų. Pavyzdžiui, kaip čia, – tujomis apsodinta, bet vieta prieiti prie vandens palikta, nors tai akivaizdžiai namo kiemas. Ateina žmonės iš miesto, ir atvykėliai mėgsta čia įsikurti“, – sakė S. Nemeikaitė.
Jos teigimu, daugelyje miestiečių pamėgtų maudynių vietų pastaruoju metu problemų nėra. Ir anksčiau paežerėse įsikūrę, ir pastaruoju metu besikuriantys privačių valdų gyventojai jau supranta, kad negalima užtverti ežero nuo kitų.
„Niekas jų iš čia neveja. Ir prie Bernardinų ežero taip pat. Tai vieša erdvė, gali kiekvienas ateiti ir būti. Visur galima prieiti, niekas neprieštarauja, nes ir negali prieštarauti“, – aiškino S. Nemeikaitė, tikindama, kad nė vienas šeimininkas Trakų kieme neužpjudys einančių prie ežero žmonių piktais šunimis.
Trakų paplūdimys nelegalus?
Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius taip pat tvirtina, kad nusiskundimų, jog poilsiautojams sunku patekti į pamėgtas vietas ežerų pakrantėse, pastaraisiais metais gerokai mažiau, negu anksčiau.
„Pastaruoju metu skundų sumažėjo. Šiais metais nesame gavę nė vieno, o anksčiau būdavo skundų, kad žmonės negali prieiti prie Babruko ir kitų ežerų pakrančių. Daugiausia skųsdavosi žvejai. Tačiau dabar šios problemos jau nėra, nes kartu su gamtosaugininkais tuos trūkumus pašalinome“, – sakė V. Kapočius.
Anot Trakų rajono savivaldybės mero, ir anksčiau tarp teritorijų savininkų bei poilsiautojų aštrių konfliktų nekildavo, bet vis atsirasdavo vienas kitas, kuris ignoruodavo įstatymus.
„Bet mes jiems aiškinome, kad nepaisant to, ar žemė pamatuota iki pat vandens, ar iki šlaito, ar iki apsauginės pakrantės ribos, jie privalo praleisti poilsiautoją, meškeriotoją. Ir pavyko susitarti“ , – teigė V. Kapočius, tvirtindamas, kad visų šio ežeringo krašto lankytojų pamėgtas miesto paplūdimys – ne vienintelė vieta, kur galima mėgautis vandens teikiamais malonumais.
Bet šis paplūdimys – visai ne paplūdimys.
„Oficialaus paplūdimio Trakuose nėra nė vieno. Jis neįteisintas. Mes dabar ruošiame projektą ir kai gausime pinigų iš ES struktūrinių fondų, įrengsime tikrą gerą paplūdimį. Tikimės, kad kitą vasarą jis jau bus“, – atskleidė V. Kapočius.
Savininkai tvoromis gelbstisi nuo šiukšlintojų
„Yra specialios sąlygos ir vyriausybės nutarimai, nustatantys, kokios turi būti vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, ko ten negalima daryti. Statinių statyti negalima, tvorų tverti negalima, gyvulių ganyti, kelių tiesti, laužų kurti, palapinių statyti“, – vardijo Balsas.lt žurnalistams Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros vedėjas Zigmantas Butvilas. Anot jo, remiantis šiais dokumentais ir mėginama susitarti su tais, kurie bando atsitverti ežero pakrantę.
„Mes iš gyventojų pastaraisiais metais beveik nesulaukiame nusiskundimų, kad kur nors negalėtų prieiti prie ežero. Jeigu ir randame tvorų apsauginėse juostose, kurias mes tikriname, tai tos vietos nepopuliarios ir neprieinamos, šabakštynai. Ten nuėjus nėra, ką veikti“, – sakė jis, pro automobilio langą rodydamas į brūzgynus, supančius vieną netoli Trakų tyvuliuojančių ežerų.
Vis dėlto Trakų rajone ne viskas taip gerai. Nors Z. Butvilas sako suprantantis ir tų, kurie mėgina atsitverti nuo poilsiautojų norus, tuos, kurie mėgina tverti tvorą apsauginėse juostose ir nekreipia dėmesio į perspėjimus, aplinkosaugininkai baudžia.
„Žmogus susitvarkė pakrantę, bet ateina poilsiautojai ir prišiukšlina, sulaužo ką nors. Jis mums rodo plotą už tvoros, kur pilna butelių primėtyta, ir klausia, ar norime, kad ir pas jį tas pats būtų. Sakome, kad nenorime, bet įstatyme numatyta, ir vis tiek liepiame nuimti tvoras.“
Z. Butvilas neslepia, kad vieni tvorų atsisako, o kiti jas nuima tik trumpam – kol aplinkosaugininkai mato. Tačiau su tais, kurie nepaklūsta, jie kalba kitaip.
„Bauda už specialiųjų sąlygų nesilaikymą yra nuo 500 iki 1 000 litų ir rašome privalomą nurodymą nukelti tvorą. O jeigu dar nevykdo – už privalomo nurodymo nevykdymą galima skirti tokio paties dydžio baudą. Dabar yra prie vieno ežero toks užsispyrėlis. Prieš dvejus metus buvo baustas už tvorą, o praėjusią savaitę vėl radome užtvertą. Kai parašome, kad reikia nukelti ir stulpus, ne tik tinklą nuvynioti, mus apskundžia, nes stulpas esą ne statinys“, – pasakoja jis ir priduria, kad su pastaruoju užsispyrėliu jiems netrukus teks aiškintis net teisme.
Prie ežero – per tvorą
Vis dėlto, ne prie visų pamėgtų vandens telkinių poilsiautojai gali patekti. Bėda, Z. Butvilo teigimu, ta, kad kai kurie privačių valdų savininkai savo sklypą nuo kelio atsitveria tvora. Kai tvora lipdoma prie tvoros, o jų vartai užrakinti, norintiems pasimaudyti ar pažvejoti palei tokią tvorą tenka keliauti net kelis kilometrus.
„Problemos kyla dėl to, kad valdos aptvertos tvora, kuri trukdo prieiti prie ežero, ir reikia eiti keletą kilometrų, kol rasi priėjimą prie kranto. Tos tvoros pastatytos 2–3 šimtai metrų nuo kelio. Tokių vietų yra, pavyzdžiui, prie Margio, Meduvio ežerų. Bet mes jiems negalime nieko padaryti, nes tai jau ne aplinkosaugininkų kompetencija – kiekvienas gali apsitverti savo kiemą, sklypą“, – aiškino Z. Butvilas.
„Pavyzdžiui, prie Margio ežero tvora pastatyta lygiagrečiai su keliu. Vienas užsitvėrė, antras,trečias, ir turbūt daugiau negu kilometras išeina tos tvoros. Niekur nėra praėjimo iki pakrantės. Tai kas, kad pakrantės jie neatsitvėrė – kaip prie jos prieiti? Tik patys sklypo savininkai gali ten patekti“, – aiškino aplinkosaugininkas.
O kitoje vietoje, rodo Z. Butvilas, buvo nutiestas naujas kelias, ir senąjį, vingiuojantį tarp privačių valdų ir ežero, savininkai vis bando savavališkai uždaryti, nors tas kelias servitutinis (bendro naudojimo – red. past.). Ant to kelio jie tai užkardas pastato, tai paprasčiausiai sausomis medžių šakomis apmėto, tai žvyro pripila. O savivaldybė valo ir valo...
Klaidos padarytos. Kaip jas ištaisyti?
Gal pačioje žemės reformos pradžioje grąžinant ją buvusiems savininkams ir pradėjus privatizaciją reikėjo numatyti vietas privažiavimams prie vandens telkinių ar skirti kai kuriuos sklypus viešosioms reikmėms? Ir kaip galima būtų šias klaidas ištaisyti dabar? Tokį klausimą Balsas.lt žurnalistai pateikė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktoriui Vidmantui Bezarui.
„Pas mus žemė pirmiausia buvo grąžinta, o paskui susizgribta, kad savivaldybės turėjo numatyti vietas, kur bus paplūdimiai, parkai, skverai, kitos visuomenės poreikiams skirtos vietos. Vienos savivaldybės, pavyzdžiui, Kupiškio, tai padarė, o kai kurios atsibudo per vėlai, kai daugelis įprastų poilsio vietų jau buvo užimtos“, – sakė jis.
Anot V. Bezaro, „teisinė bazė sutvarkyta taip, kad žmogus galėtų eiti palei ežerą vandens apsaugos juosta.
„Turi būti paliktas praėjimas. Bet atsiranda pakankami daug konfliktų dėl to, kad kai kurie neleidžia arba sudaro tokias sąlygas, kad būtų sunkiau.“
Paklaustas, ar galima užtverti kelią, vedantį prie vandens telkinio, jis aiškino, kad viešojo naudojimo kelius reikėjo numatyti planuojant teritorijas ir rengiant žemėtvarkos projektus. O jeigu keliuką savo žemėje įsirengė savininkas, jis gali jį naudoti tik savo reikmėms.
„Jeigu kelias yra sevitutinis arba bendrojo naudojimo, niekas užtverti jo negali. Jeigu tas keliukas tik to žmogaus žemėje ir nėra servitutinis, jis turi teisę neleisti vaikščioti savo žeme, išskyrus mišką, kur praėjimas turi būti laisvas“, – aiškino V. Bezaras.
Situaciją prie Margio ežero jis pavadino pavyzdžiu, kaip neturėtų būti.
„Mes dažnai naudojame Margio ežero pavyzdį . Šis ežeras bene labiausiai apstatytas ir aptvertas. Vienoje pusėje užtverta, kitoje apstatyta – kaip kolektyviniuose soduose. Ne tik visuomenei, bet ir vietos gyventojams sunku prie jo prieiti“, – pripažino jis.
Tiesa, pakeisti tokią padėtį įmanoma. Bet nelengva.
„Yra būdų, kuriais savivaldybės galėtų pasinaudoti. Jeigu yra visuomenės poreikis, galima paimti tam tikras žemės juostas jos poreikiams. Tai ilgas procesas, turi būti pagrįsti ne vieno ar dviejų žmonių lūkesčiai, prie ežero taip pat turėtų būti visuomenės poreikiams skirta teritorija“, – sakė V. Bezaras.
Jis aiškino, kad tai gali būti tam tikra juosta nuo seno įprastų takų ar kelių vietoje ar paprasčiausiai išpirkta poros metrų pločio juosta tarp dviejų savininkų sklypų, tačiau savininkui tai turėtų būti kokiu nors būdu kompensuojama. Anot V. Bezaro, tai galima būtų padaryti ir rengiant žemės konsolidavimo planus.
„Tai galima padaryti permatuojant ir šiek tiek pastumdant sklypus. Vienas iš žemės konsolidvavimo planų rengimo tikslų ir buvo suformuoti rekreacines zonas bei geresnę rekreacinę aplinką“, – pabrėžė jis.
Paklaustas, kaip dar būtų galima taisyti padėtį, kad gyventojai netrukdomi galėtų vaikščioti takais, kuris vaikščiojo dešimtmečius , jis sakė:
„Reikėtų ir geranoriško savininkų sutikimo. Arba visiems savininkams susitarti, kad tam tikrą plotą jie skiria bendroms reikmėms.“
Kalbėdamas su Balsas.lt žurnalistais V. Bezaras pabrėžė, kad bent jau ateityje panašių problemų neturėtų kilti.
„Prieš kurį laiką mes pakeitėme rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatus. Ir rekomendacijas parašėme, kaip reikėtų planuoti rekreacines teritorijas. Kai kurios savivaldybės jau imasi konsoliduoti sklypus, kad atsirastų priėjimai prie ežerų.“
O kol kas belieka patiems ieškoti takų ir tikėtis, kad einant per kieno nors kiemą piktas šuo neaplotų.
Trakų ežerai (nuotr. Balsas.lt)
