Pakeliui – net trys dokumentų patikros
Iš šalia esančių pastatų protestuotojams tiekiama karštas maistas, siūlomi šilti drabužiai. Patekti į protestuotojų užimtus pastatus nėra lengva – dar prie laukujų durų tenka rodyti žurnalisto pažymėjimą ir tik tuomet kaukėti vyrai leidžia praeiti. Patekus į vidų akivaizdu, kad čia dieną naktį verda gyvenimas – ruošiami dideli kiekiai karšto maisto, verdama arbata, koordinuojami kiti su protestu susiję darbai.
Pastate taip pat įsikūręs spaudos centras, medicininės pagalbos punktas, sandėliuojamos maisto atsargos. Tiesa, norint patekti iš pirmojo aukšto fojė į kitus aukštus, vėl tenka rodyti pažymėjimą. Šį kartą jo prašo specialia apranga – geltonais apsiaustais ir medicininėmis kaukėmis vilkintys vyrai.
Nors judančių laukan ir vidun žmonių srautas nemenkas – kiekvienas apžiūrimas, o antrajame aukšte prie patalpos, kur dirba žurnalistai laukia ir trečioji patikra, mat norintys patekti į spaudos centrą turi turėti ir pačių protestuotojų išduotą specialų leidimą. Visi žiniasklaidos atstovai kruopščiai registruojami į bendrą žurnalą.
Biurai virto miegamaisiais
Trečiajame aukšte įsikūręs medicinos punktas, kur teikiama pirmoji pagalba, protestuotojų iniciatyva ten nuolat budi medikai. Likę keli pastato aukštai paversti gyvenamosiomis patalpomis. Vos pravėrus duris į ilgą koridorių, pasigirsta nurodymas „elkitės tyliau, čia žmonės miega“.
Vos akims apsipratus su prietema, pasimato, kad visa koridorius nuklotas čiužiniais ir pledais, o ant jų miega žmonės – tai budėtojai, kurie šią naktį praleido lauke. Šalia mėtosi speciali apranga ir keletas asmeninių daiktų.
Kitame aukšte vos įžengus į koridorių pasitinka griežtas jaunuolis, kuris įspėja: „Jus vidun įsileidome ne tam, kad fotografuotumėte ir rašytumėte, kokia čia netvarka. Pažiūrėkite, kasdien viskas tvarkoma, nereikia įsivaizduoti, kad čia viskas suskretę.“
Jam skubėjo pritarti ir gultus tvarkanti moteris (aut. past. ji dėvėjo pirštines ir kaukę): „Kasdien viską tvarkome ir dezinfekuojame specialiomis priemonėmis, iš gatvės neštis daiktų beveik neleidžiama, juk čia tiek žmonių, kad kaip įmanydami stengiamės palaikyti švarą. Taisyklės griežtos visiems čia esantiems“.
Moteris mosteli ranka į krūvą užklotų ir šypteli, kad negali plepėti visą dieną, bet nepamiršta paklausti, iš kur esame, o išgirdusi, kad iš Lietuvos, ima balsu kvatotis: „Niekuomet nemaniau, kad kam nors iš užsienio parūps, kaip aš lovas kloju“ ir nuoširdžiai palinki sėkmės.
Žurnalistai iš viso pasaulio
Žurnalistai, fotografai ir operatoriai į Kijevą sugužėjo iš viso pasaulio – čia dirba ne tik vietiniai, tačiau ir atvykėliai iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), situacija iš arti stebi kaimynai gruzinai ir lenkai. Vienas po kito į Ukrainą atvyksta ir Azerbaidžano žurnalistai, kurie reiškia ypatingą paramą protestuojamas.
Vienoje patalpoje iš viso dirba apie 200 žiniasklaidos atstovų. Ypatingų sąlygų sudarytų nėra – svarbiausia internetas ir elektra. Iš jos taip pat filmuojamos tiesioginės transliacijos, įsikūrusi radijo stotis, įrengti plokščiaekraniai televizoriai per kuriuos rodoma, kas dedasi Maidano aikštėje, taip pat vyksta spaudos konferencijos. Įvairūs partijų lyderiai nepasididžiuoja ir stoja už paprasto medinio stalo skelbti savo pranešimus bei atsakyti į žurnalistų klausimus.
Labiausiai išsekę jaučiasi ukrainiečiai, kurie čia jau dirba antra savaitė. Apsigaubę pledais šie nieko nelaukę užmiega ant stalų. Savanoriai vienas po kito neša karštą arbatą, užplikytas sriubas, košes – visa, kas greitai pagaminama. Įdomu, kad jaunuoliai, kurie rūpinasi maisto atsargomis teturi vieną virdulį, todėl nusidriekusioje eilėje prie maisto tenka praleisti daugiau nei 20 minučių.
Kaip dirba žurnalistai prižiūri Ukrainos opozicinės partijos „UDAR“ (liet. „smūgis“) darbuotojai. O atspėti ką palaiko Europos žiniasklaida nesunku – solidarizuojasi su protestuotojais.
