Baleto dienoraščiai: Švyturiai ir viltys

2007-uosius palydėjęs Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“ premjera, Lietuvos nacionalinis baletas šį spektaklį pasirinko ir atsisveikinimui su 2008-ųjų savaisiais žiūrovais – tai paskutinysis spektaklis, nes iki pat Naujųjų scenoje tvyros operos „Meilės eliksyras“ kerai – repeticijos ir šventinė premjera paskutiniąją metų naktį.

2008-ieji baletui buvo gana dosnūs – baigiantis pavasariui buvo pastatyti dar du nauji vienaveiksmiai baletai – „Ugnies paukštė“ ir „Diagilevas. Fantazijos“; šiame turėjo galimybės naujai atsiskleisti ir jau senokai trupėje šokantys artistai – Igoris Zaripovas ir Andrius Žužžalkinas, tapęs ir tradicinių „Švyturių“ laureatu baleto kategorijoje. Paskutiniojoje „Bajaderėje“ atlikęs efektingą Dievuko partiją, ovacijų pelnė veržlaus, tačiau santūraus – kaip ir dera skulptūrai – šokio dėka: ryškių šuolių, tikslių pozų, neįžvelgiamos veido išraiškos, kurios meistriškai slėpė fizines šokėjo pastangas.

Berods aštuntąjį sezoną teatre dirbantis artistas vaidmenimis nebuvo lepinamas – tik pastaraisiais metais jam buvo patikėtos kelios smulkesnės klasikinio šokio partijos, tarp jų ir Juokdarys „Gulbių ežere“, Jagas ir visai neseniai – Kasijus Anatolijaus Šenderovo balete „Otelas“. Kūrybos alkį šokėjui malšinti padėjo darbas Anželikos Cholinos šokio spektakliuose – Merkucijus „Romeo ir Džiuljetoje“, Sanča Pansa „Don Kichote“, pagrindinė šokio partija „Penkiose stichijose“.

Žvelgiant iš žiūrovo kėdės, A. Žužžalkiną būtų labai įdomu pamatyti šokant Merkucijų, galbūt ir Tebaldą Vladimiro Vasiljevo „Romeo ir Džiuljetoje“, Čekistą „Raudonojoje Žizel“ ir kitur – reikia tikėtis, kad naujasis apdovanojimas nušvies artistui kelią į labiau jo galimybes išnaudojančias mūsų baleto meno erdves.

Išmitinai vyriška šiųmetė „Švyturių“ pakyla verčia apgailestauti, jog baleto solisčių ir artisčių sugebėjimams per daug nebuvo kur pasireikšti, nors „Bajaderėje“ iškyla du artistiniu ir choreografiniu požiūriu beveik lygiaverčiai Nikijos ir Gamzati paveikslai. Be Miki Hamankos šio spektaklio tikrai neturėtume – nebent tektų kviestis šokėją iš svetur. Gamzati berods viename spektaklyje šokusi Inga Cibulskytė nudžiugino, tačiau kol kas Olga Konošenko yra šio vaidmens ryškiausia atlikėja, nepaisant praėjusiame spektaklyje galbūt kiek skubotai šio vaidmens debiutą parengusios balerinos iš Rusijos Anastasijos Čumakovos.

Hamanakos-Nikijos ir Konošenko-Gamzati varžybos tapo gruodžio 17 d. „Bajaderės“ pagrindine intriga pirmojo veiksmo antrajame paveiksle; O. Konošenko sukūrė itin ryškų gražios, įnoringos ir kerštingos merginos charakterį, o antrojo veiksmo Grand pas džiugino lengvu, tiksliu, sklandžiu šokiu, perteikdama neginčijamą radžos dukters pergalę – turtais, žavesiu ir klasta. Nors sukdama fouette balerina kiek iškrypo iš kurso, tačiau šią savo variaciją užbaigė ne mažiau energingai ir su užtikrinta šypsena veide.

Šio spektaklio Soloras – Nerijus Juška vaidino ir šoko jausmingai bei tvirtai; ypač sklandžiai išsakė meilę Nikijai pirmajame paveiksle, puikiai atliko Grand pas variaciją, kurioje sutelkta artistinė energija solisto neapleido iki pat spektaklio galo: jis desperatiškai puolė prie užgesusios Nikijos, jausmingai liūdėjo trečiojo paveikslo pradžioje ir įsijautęs išgyveno šešėlių karalystės viziją.

Iškilmingai ir lėtai nusileidę šešėliai kaip visad paliko puikių įspūdžių, nors jų šokiams ir stigo sinchroniškumo. Bendrose scenose šiek tiek klaidžiojo trys šešėlių variacijas atlikusios solistės Anastasija Čumakova, Jekaterina Romankova ir Nailia Adigamova, savuosius solo atlikusios pakankamai gerai.

Jau kelintą kartą veržlumu ir azartu nustebina Indų šokio solistai – gaila, kad nuotaikingam ir gaivališkam Margaritos Verigaitės ir Eligijaus Butkaus šokiui aprašyti tenka naudoti įprastus žodžius; bet tuose „lengvai“, „organiškai“, „išraiškingai“, „muzikaliai“ slypi ypač daug atspalvių, kaskart sužėrinčių naujai.

Šiųmetė Lietuvos baleto viltis – Romas Ceizaris – „Bajaderėje“ maskavosi juodu peruku, nešiojo lazdas su girliandomis ir slėpėsi tarp kordebaleto šokėjų. Tačiau jo šokio stiprėjančią jėgą buvo galima pajusti Piotro Čaikovskio „Spragtuke“, kuriame gruodžio 7 ir 14 d. jis šoko Princą. Vaidybiniu požiūriu vienspalvė, ši partija R. Ceizario buvo įsisavinta nesunkiai, o ypač sužavėjo aukštais, sklandžiais dueto šuoliais ratu – šie artisto judesiai, kreipę dėmesį dar mokykliniuose šokėjo pasirodymuose, kuo toliau tuo labiau išraiškingesni, lygiai kaip ir jo turai ar piruetai. R. Ceizaris buvo neblogas partneris pirmą kartą Mari šokusiai Ansatasijai Čumakovai, sukūrusiai mielą, šiltą po savo svajonių pasaką klaidžiojančios mergaitės paveikslą, kurio choreografinį pavidalą šokėja perteikė sklandžiai ir nuotaikingai.

Baigiantis eiliniams baleto metams, pasiekė ir mažiau viltinga žinia – tarp baleto trupės šokėjų nebematysime daug žadančiai debiutavusio Manto Daraškevičiaus, „Bajaderėje“ jau sušokusio Dievuką, įsiminusio Jurijaus Smorigino „Idiote“ Rogožino vaidmeniu. Įdomu, kokiame Eldorade jis ieškos savosios laimės. Užtai į Lietuvą rūpestingai pakviesti keli šokėjai iš Baltarusijos ir Ukrainos – šių mūsų baleto vilčių pavardes ir gebėjimus sužinosime kitais metais.