Sekti Lietuvos baleto meno raidą pagal iš anksto skelbiamas mėnesio afišas su atlikėjų pavardėmis nėra taip patikima: sausio 15 d. „Gulbių ežere“ vietoj skelbtosios Nailios Adigamovos svarbiausiąjį vaidmenį atliko Ansatasija Čumakova.
Suprantama – žiema, plikledis, ir gulbės gali paslysti ar išsinarinti sparnelį. Tačiau šį kartą rokiruotės pirmosiose spektaklio gretose priežastis, matyt, kita – skelbtoji gulbių karalaitė Odeta buvo diskvalifikuota į mažąsias gulbes ir stropiai atliko savo pareigas tiek pirmajame, tiek antrajame pasakiško baleto veiksmuose.
Aišku, kad lietuvišką Odetos-Odilijos debiutą nuo 2008 metų rudens Lietuvos baleto trupės sudėtyje esanti Anastasija Čumakova „atidirbo“ smulkiomis partijomis klasikiniuose baletuose, tačiau ryžtingai kopė šio tikslo link – pirmiausia Gamzati „Bajaderėje“, vėliau – Mari „Spragtuke“. Odetos-Odilijos vaidmuo jau buvo Čumakovos kraityje, kurį šokėja atsivežė iš Krasnojarsko. Tai artistiška, gyva balerina, gerai besijaučianti scenoje ir spektaklio erdvėje: sukaupta patirtis leistų jai pakankamai gerai įsirašyti į bet kokio spektaklio vyksmą. Jau matyti Čumakovos vaidmenys išsiskiria laisvumu, organiškomis veido išraiškomis – tai nesunkiai pelno žiūrovų simpatiją.
Čumakovos-Odetos pasirodymas ežero pakrantėje buvo gana poetiškas: artistė jaučia muziką ir moka pasinaudoti jos teikiamais emociniais išgyvenimais – ypač raiškios buvo jos choreografinių epizodų pabaigos. Variaciją pašokusi išraiškingai, šokėja ją užbaigė plastiškais sukiniais ratu – tai suteikė jos kuriamam paveikslui daugiau poteksčių. Tačiau ypatinga vaidmens traktuote ji nesudomino, kai kurių pozų linijos atrodė kietokos.
Čumakovai-Odilijai patirties ir laisvos sceninės savijautos nepakako – klastingosios Rotbaro dukros paveikslas, nors papuoštas gražiai pašokta pas mus senokai bematytos redakcijos variacija, neįtikino, pasirodė blankus ir tikrai nevertas Zigfrido priesaikos sulaužymo; nepavyko ir Odilijos sukiniai, nuo pat pradžių atrodę kažkokie sunkūs, o į galą visiškai išsiderinę, nors epizodo vientisumą šokėja ir mėgino išgelbėti improvizuotu baigiamuoju šuoliu. Odilijos paveikslas kiek atsigavo atitiudų įstrižainėje, bet taip ir liko be ypatingo, savito, intriguojančio štricho.
Aurimas Paulauskas šį kartą domino logiška scenine elgsena, ypač antrojo paveikslo pradžioje, kai pademonstravo reikiamus medžiotojo įgūdžius ir dovanotuoju lanku taikėsi ir į Rotbarą, ir į gulbę, čia pat atvirstančią mergina (beje, šiame spektaklyje pavyko gana įtikinamai sukoordinuoti butaforinių gulbių atplaukimą ir išplaukimą).
Malonu buvo bene pirmą kartą atliekant svarbesnę partiją stebėti Gretą Gylytę, praėjusiųjų metų M. K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus absolventę, kuri deramai prisijungė prie trijų didžiųjų gulbių, įsiminė gražiais, laisvais ir pakankamai tiksliais judesiais, tinkamai perteikta šokio nuotaika. Melancholija persmelktos buvo ir jos kolegių – Deimantės Kupstaitės ir Olgos Konošenko – solo epizodai paskutiniajame paveiksle; jau pats laikas būtų prisiminti ir Konošenko prieš keletą metų sukurtą Odetos-Odilijos vaidmenį.
Jei neapgavo akys, tarp antrojo veiksmo ispanų po ilgo laiko tarpo vėl pasirodė Rasa Taučiūtė – apskritai charakteriniai šokiai buvo atlikti gyvai ir spalvingai. Energija ir gera nuotaika pasižymėjo Andriaus Žužžalkino Juokdarys, savo choreografinius triukus atlikęs lengvai ir žaismingai. Pirmojo veiksmo Pas de trois šoko Olga Konošenko, Jekaterina Romankova ir Eligijus Butkus. Moteriškos variacijos Juokdario dėka įgavo lengvą siužetinį atspalvį; įsiminė veržlūs Butkaus šuoliai, grakščios, trapios Konošenko linijos, Romankovos šokio nuotaika, nors norėtųsi, kad ši jauna artistė daugiau dėmesio skirtų tikslesnei šokio formai, sukinių technikai.
Naujasis „Gulbių ežero“ vaidmuo kalba apie nepasitikėjimą jaunąja Lietuvos baleto šokėjų karta, o gal ir naujų kadrų rengimo strategijos nebuvimą. Jau šešioliktus metus Lietuvos baletui vadovaujanti Tatjana Sedunova deda daug pastangų, kad būtų išlaikytas puošnus kosmopolitinis baleto fasadas – jau pamiršome Lietuvos choreografų pavardes baleto premjerų afišose, Lietuvos baleto kultūroje subrendę atlikėjai gana atsargiai įsileidžiami pro didžiojo baleto repertuaro vartus ir galėtų tikėtis daugiau progų tobulinti ir šlifuoti savo įgūdžius. Būtent jų kūryba, galbūt ir ne iškart suspindinčia, palaikome savo kultūros tradicijas ir tęstinumą, nors šie tikslai kažin ar belikę tarp nacionalinio operos ir baleto teatro prioritetų.
