Džiugu, kad naujausios Lietuvos baleto premjeros – Piotro Čaikovskio fejerijos „Miegančioji gražuolė“ – spektakliai žadina smalsumą artistinių pajėgų apykaita. Penktadienį, kovo 23 d. vieną svarbiausių baleto vaidmenų – Alyvų fėjos partiją – pirmą kartą atliko jauna baleto solistė Nailia Adigamova, o paskutiniojo veiksmo divertismente Raudonkepuraitę pirmą kartą šoko Vitalija Jakaitytė.
N. Adigamovai šis sezonas iš tiesų sėkmingas ne tik naujais vaidmenimis, bet ir oficialiais įvertinimais – 2006-ųjų pabaigoje tapusi „Švyturio“ metų baleto viltimi, artistė nominuota ir Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui vaidmenų vaikiškuose spektakliuose kategorijoje už naujai parengtą Magnolijos partiją Kareno Chačaturiano balete „Čipolinas“.
Pirmieji N. Adigamovos sezonai skiriami klasikinio šokio technikos šlifavimui ir stiprinimui. Dauguma jaunos šokėjos parengtų partijų – Driadžių valdovė „Don Kichote“, Magnolija „Čipoline“, Pas de deux „Žizel“, Pas de trois „Gulbių ežere“, variacija „Šešėliuose“, Švelnumo fėja ir Princesė Florina „Miegančiojoje gražuolėje“, neturi ypatingos dramaturginės struktūros ir reikalauja ištvermės bei atlikimo meistriškumo tobulinimo. Alyvų fėja – kur kas didesnis kūrybinis išbandymas: ne tik dvi sunkios variacijos, bet ir kelios mizanscenos, o nuo vaidmens visumos ir artistinės jo įtaigos priklauso viso spektaklio meninė sėkmė.
Grakšti N. Adigamovos figūra, dailios, trapios kojų, ypač kelčių linijos savaime kelia pasigėrėjimą, o Alyvų fėjai kaip personažui suteikia nemažai išorinio patrauklumo, juo labiau kad šokėja nuo pat pirmojo pasirodymo jautėsi gana organiškai, muzikaliai sekė P. Čaikovskio partitūroje išrašyta šio svarbaus personažo charakteristika.
Prologo variaciją N. Adigamova pašoko neblogai; nors jos arabeskams šiek tiek stinga linijų išbaigtumo, ypač kaklo, pečių srityje, tačiau judesiai liejosi gana sklandžiai ir muzikaliai, ir nepaisant nedidelių techninių nesklandumų, visas šokio epizodas papildė Alyvų fėjos kaip gėrio skleidėjos įvaizdį. Ištvermingai atlikusi itališkuosius fouette fėjų scenos kodoje, N. Adigamova ateityje dar turės patobulinti šio impozantiško judesio siluetus (kompoziciškai išbaigtesnės turėtų būti atitiudų linijos), taip pat ir tiksliau derinti pozas su Linksmumo fėja.
Šio paveikslo vaidybinė kulminacija – Alyvų fėjos ir Fėjos Karabos susidūrimas – buvo perteikta gana gerai. Jaunoji artistė pakankamai įtaigiai ir griežtai, muzikaliu gestu išprašė nekviestą viešnią, tačiau po šios moralinės pergalės gal ir nederėtų žvilgčioti atgal, tarytum baiminantis, kad Karabos dar ko nors neiškrėstų.
Pirmojo veiksmo Auroros užmigimo mizanscenas N. Adigamova suvaidino taip pat neblogai, tikėtina, kad kituose spektakliuose jose atsiras daugiau kūrybiškos energijos, kaip ir trečiajame veiksme atskleidžiant Princui Dezirė Auroros viziją ir skatinant jį imtis konkrečių veiksmų, norint regėjimą paversti tikrove.
Efektinga buvo paskutiniojo veiksmo Alyvų fėjos variacijos pradžia, pasižymėjusi aukštų, muzikaliai ir tiksliai vienas kitą keičiančių žingsnių kombinacijomis; šio įspūdžio nesugebėjo užgožti ir antrojoje dalyje pasitaikęs ne visai pavykęs sukinys.
Galbūt N. Adigamovos Alyvų fėjai kol kas ir stinga to didingo mosto, leidžiančio suvaldyti piktąsias jėgas, tos dieviškos išminties, suteikiančios jai galią nulemti laimingą pasakos pabaigą, tačiau nemažai savybių, būtinų šiam svarbiam spektaklio personažui sukurti, jaunoji šokėja jau įsisavino – belieka kūrybiškai jas tobulinti ir plėtoti.
V. Jasaitytė, kuri neseniai gražiai debiutavo „Gulbių ežero“ mažųjų gulbių ketveriukėje, nesunkiai perteikė Raudonkepuraitės ir Vilko dueto choreografinį ir artistinį tekstą – galbūt dėl jaudulio vos vos ant savo užpuolėjo neužlipo, tačiau šiaip pakankamai įtaigiai suvaidino visą epizodą – pademonstravo ir baimę, ir nedidelę klastą, mėgindama nukreipti Vilko dėmesį apgaulinga linkme, ir beviltiškus mėginimus ištrūkti iš Vilko gniaužtų.
Visi kiti „Miegančiosios gražuolės“ personažai palaipsniui įsigyvena į savo vaidmenis – norėtųsi, kad šokėjams vis dar liktų laiko savo partijų analizei, mizanscenų tobulinimui, tarpusavio bendravimo šlifavimui. Iš viso fėjų būrio įdomu buvo stebėti Rūtos Kudžmaitės Energijos fėją – kaip reta muzikalią ir gyvybingą, žaižaruojančią temperamento pliūpsniais.
Šį kartą guvesnė pasirodė Karalienė – Skaidra Ališauskaitė-Baranskaja, pirmajame veiksme nekantriai gestais klaususi Katalabiuto, kaip galėjo į princesės puotą patekti keista senutė su gėlių puokšte, kurioje buvo paslėpta pragaištinga verpstė (iš pažiūros – kažkoks medinis pagaliukas); vestuvių puotoje Karalienė aktyviai sekė puotos dalyvių šokius, linksėjo galva ir akivaizdžiai mėgavosi Žmogėdros, Nykštuko ir jo brolių intermedija.
Šiaip spektaklis praėjo neblogai, nors vis dar norisi gyvesnių, labiau artistiškų mimanso mizanscenų – ypač nejudri, statiška atrodė pirmoji prologo scena, kur pakilusi uždanga atidengė skulptūriškai it dekoracijas sustingusių dvariškių grupę. Žinoma, vaidybinės improvizacijos turėtų būti iš anksto numatytos: per vestuvių veiksmą vienas dvariškis kažkodėl nerado sau vietos – vaikštinėjo po sceną Alyvų fėjos variacijos metu, vėliau irgi nerimavo, kol galiausiai klestelėjo į krėslą; laimė, šiuo požiūriu drausmingesni buvo žiūrovai, kupinai užpildę salę, tačiau ne visi paklusę prašymui išjungti mobiliuosius telefonus – vienas įkyrus signalas akomponavo beveik per visą pirmojo veiksmo Auroros variaciją.
Galbūt šio telefono savininkas buvo prisnūdęs dar nesulaukęs Karabos užkeikimo išsipildymo; kad fėjų burtai tiesiogiai veikia kai kuriuos žiūrovus, parodė ir per melancholiškąjį muzikinį antraktą pasigirdęs užkrečiantis ir nuoširdus žiovulio garsas, laukiantis nesulaukiantis išvaduojančio Princo (arba Princesės) bučinio.
