Ko gero labiausiai intriguojantis praėjusiojo baleto sezono įvykis – jaunos balerinos Nailios Adigamovos parengtas Odetos-Odilijos vaidmuo, kurį šokėja pirmą kartą atliko 2007 m. pavasarį. Spalio 12 d. ji užkeiktos gulbių karalaitės sparnus matavosi antrąjį kartą – tai puiki proga įdėmiau pažvelgti į jaunos artistės atliktą darbą ir galimas tobulėjimo perspektyvas.
Sekant N. Adigamovos biografiją, iš karto tenka pripažinti, kad ši sudėtinga klasikinio baleto repertuaro partija – didžiulis jos asmeninis laimėjimas, kurį artistei padėjo pasiekti itin geranoriška baleto administracijos pagalba. Retai būna, kad tokiai jaunai solistei patikimas vienas atsakingiausių baleto istorijos vaidmenų, kurio viešai ar slapčiomis trokšta visos baletu užsikrėtusios mergaitės.
Antrąjį sezoną šokanti N.Adigamova Odetai-Odilijai ruošėsi, palaipsniui įsisavindama smulkesnes klasikinio repertuaro partijas – Magnoliją „Čipoline“, Driadžių Valdovę „Don Kichote“, vėliau sekė „Miegančiosios gražuolės“ Princesė Florina ir Alyvų fėja. Kartu su partneriu Nerijumi Juška N. Adigamova turėjo galimybę stažuotis Sankt Peterburgo Marijos teatre ir su tenykščių pedagogų pagalba iš arti susipažinti su Odetos-Odilijos kūnu ir siela.
Balerinos tobulėjimas, šokio formų gludinimas akivaizdus kiekviename spektaklyje – vis grakštesnės, melodingesnės jos pozų linijos, išraiškingesni siluetai, vis tvirtesnė šokio technika. Suprantama, kad apie individualų, dramatišką vaidmens turinį kalbėti dar anksti – kol kas lipdoma tik vaidmens forma, išorinis pavidalas, kuriam dar reikės įpūsti jaudinančios gyvybės. Tačiau jau dabar matyti N. Adigamovos pastangos įsijausti į užkerėtos merginos dramą. Odetos įplaukimas į sceną buvo muzikalus ir plastiškas, tik daugiau niuansų norėtųsi matyti pirmuose mergina atvirtusios Odetos žingsniuose – jie turi būti nedrąsūs, tačiau tai derėtų įtikinamiau, labiau apgalvotai įprasminti.
Gražūs N. Adigamovos-Odetos arabeskai, aukšti, ekspresyvūs atitiudai įtikinamai įvaizdina muzikoje skambančias dramatiškas temas. Daugiau niuansų norėtųsi matyti Odetos judesiuose, netikėtai užklupus Zygfrydui; čia galbūt reikėtų tiesiog labiau įsigilinti į muziką ir vadovautis joje slypinčio meilės dialogo frazėmis. Tokio įsijautimo į vaidmenį jaunajai artistei kol kas labiausiai trūksta – ji dar pernelyg daug galvoja apie išorinį partijos piešinį, o labiausiai tai jaučiasi solo scenose; šokyje su partneriu atsiranda daugiau niuansų, lyg ir pradeda ryškėti vaidmens kontūrai, todėl I veiksmo II paveikslo adagio buvo sušoktas pakankamai gerai ir įtaigiai. Kai kurie vaidmens štrichai jau dabar jaudina – pavyzdžiui, trapus maldavimas, kad Zygfrydas neskriaustų jos draugių. Šios senųjų baletų vaidybos detalės priklauso choreografinės kultūros paveldui ir nusipelno dar didesnio visų artistų dėmesio.
Odetos monologui emocinį gruntą parengė populiarusis Mažųjų gulbių šokis (nors blaiviai galvojant apie spektaklį, kyla klausimas, ar tai tiesiog mažos užkerėtos merginos, ar jų vaikai – jei taip, tai kas jų tėvai?) Nusikračius ironija, tenka pripažinti šio epizodo choreografijos talentingumą, hipnotizuojantį smulkių šuoliukų ritmą, grafiškus ant pirštų pasistiebiančių kojų derinius. Prie iš anksčiau pažįstamų mažųjų – Ingos Cibulskytės, Rūtos Kudžmaitės, Vitalijos Jakaitytės – deramai prisijungė ir naujokė – Inga Augutytė.
Kiek nedrąsi, drovi, kol kas lyg mokykliška N. Adigamovos artistinė faktūra teoriškai neleido įsivaizduoti ją persikūnijant į klastūnės Odilijos paveikslą – praktikoje ši metamorfozė itin maloniai nustebino, nes šokėja atrado savyje reikiamos energijos ir temperamento, kitokiu – išoriniu, apgaulingu patrauklumu pasižyminčių gestų, veido išraiškų. Ši vaidmens pusė ateityje turės taip pat tobulėti – princo atmintyje nušvitus Odetos siluetui, N. Adigamovos Odilija iškart virsta Odeta – be to dvigubo veido, kuris tiesiog privalomas piktadarės įvaizdžiui; čia pravestų ir didesni plastikos kontrastai, ir apsimestinai romių bei klastingų žvilgsnių dramaturgija.
Neblogai N. Adigamova pašoko Odilijos variaciją, o iki pergalingo 32 fouette finišo pritrūko visiškai nedaug, vos vieno kito ištvermės lašo; aišku, kad artistė daug dėmesio skiria šokio technikos tobulinimui, ir po kurio laiko tai nebeturėtų jai kelti rūpesčių.
Penktadienio „Gulbių ežere“ buvo nemaža įdomių akimirkų, prie kurių galima priskirti ir grakščiai sušoktą I veikslo Pas de trois (Inga Cibulskytė, Olga Konošenko, Aurimas Paulauskas), gyvą, žaismingą, energingą Juokdarį – Andriaus Žužžalkino kūrinį.
Nors I veiksmo dvariškio kailyje Nerijus Tauskus, po daugelio metų grįžęs į baleto trupę, jautėsi ne visai užtikrintai, II veiksme pakeitė Aurimą Simbirską ir su reikiamu temperamentu įsijungė į Ispanų šokėjų ketveriukę, kurioje nuotaika, vylingais žvilgsniais, lankstumu akį traukė Margarita Verigaitė.
Naujų veidų matėsi ir kituose šokiuose. Įvairesnė tapo nuotakų pasiūla – nors princo pasirinkimo tai ir nelėmė, buvo įdomu stebėti grakščius naujokių judesius, ypač nuotaikingą, tyrą Margaritos Makejevos veido išraiškų skalę; tą pat galima pasakyti ir apie Neapoliečių šokio anturažą, akompanavusį temperamentingui Eligijaus Butkaus ir Kristinos Kanišauskaitės šokiui.
II veiksmo I paveikslo pabaiga taip pat atrodė kiek padrika – nekalbant jau apie tai, kad nuo išgyvenimų į Ceremonmeisterio glėbį susmukusi Karalienė-Skaidrė Baranskaja labai greitai atsigavo iš karališko nuomario ir iš scenos išskubėjo net uždangai nenusileidus: kaip praktiška ir blaivi monarchė, matyt, prisiminė kokį svarbų politinį valstybės reikalą, kuris neužtemdė į keblią situaciją pakliuvusio sūnaus asmeninės tragedijos.
Paskutiniajame paveiksle, kaip visad, buvo nemažai chaoso, dėl kurio derėtų kaltinti ne tiek artistus, kiek pastatymą. Nebesimatė ir paprastai į baltų gulbių būrį įsimaišančių juodųjų paukščių – išdavystės ženklo, kuris, nors ir ne visai logiškas, ryškina šiam baletui svarbų abstrakčių moralinių vertybių kontrastą. Šiame paveiksle visą laiką norisi aiškiau išgyvenamos ir parodomos Zygfrydo atgailos ir Odetos atleidimo – piktąsias jėgas įveikti gerokai sunkiau, nei nuplėšti butaforinį Rortbaro sparną.
