Didžiulio susidomėjimo sulaukusi naujausia Lietuvos baleto premjera – Ludwigo Minkaus indiška melodrama „Bajaderė“ – sulaukė naujos artistinės injekcijos. Penktadieniniame spektaklyje pirmą kartą Gamzati vaidmenį atliko Inga Cibulskytė, Didįjį brahmaną vaidino Edvardas Smalakys, Manu – šokį su ąsočiu – šoko Rūta Kudžmaitė, o vieną iš „Šešėlių“ paveikslo variacijų – Olga Konošenko.
Gandai apie su imperatoriškųjų teatrų užmoju pastatytą trijų veiksmų spektaklį netruko pasklisti, ir su indų šventyklos šokėja tragiškais jos išgyvenimais dalinosi ne tik pilnai sėdimąsias vietas užpildę žiūrovai, bet ir minios tų, kurie nepabūgo sutūpti šoniniuose praėjimuose. Po ilgesnio laiko, per kurį teatro orkestras buvo užsiėmęs autentiškąja „Boriso Godunovo“ partitūra, „Bajaderės“ muzika nuo pat uvertiūros skambėjo kiek šiurkštokai ir neteko dalies melodramatiško švelnumo – didesnį dėmesį spektaklio nuotaikai galėtų rodyti stambieji pučiamieji instrumentai, kurių garsūs atodūsiai maža ką bendro turėjo su meilės jausmų išbandymus atspindinčiomis baleto melodijomis.
Pirmajame veiksme pasirodęs E. Smalakys – Didysis Brahmanas – išsiskyrė monumentaliomis, skulptūriškomis pozomis, jo gestai buvo aiškiai skaitomi, tačiau bendras vaidmens piešinys pasirodė schemiškas – norėtųsi impulsyvesnių, jausmingesnių jo ir Nikijos dialogų, kurių plastiniame piešinyje turėtų atsirasti muzikalesnių detalių, netikėtų reakcijų – jų tikrai būtų galima pasimokyti iš šiais laikais lengvai prieinamų net kelių „Bajaderės“ įrašų. Didžiojo Brahmano vaidybos organikos, betarpiškumo buvo galima pasigesti ir antrajame paveiksle, jo dialoge su Radža (čia kai kurie gestai taip pat pasirodė formalūs, be pakankamo vidinio turinio); daugiau emocijų Didžiajam Brahmanui sukėlė Nikijos mirtis, kuri jį taip sukrėtė, jog jis nejučia liko šiapus tragišką paveikslą skubančios paslėpti uždangos.
Kelintą kartą žiūrint „Bajaderę“ ir sekant Didžiojo Brahmano liniją, į akis krenta ir ne iki galo apgalvotas šio personažo kostiumas – purpurinė toga ir šlepsintys, atrodo, ir eiseną apsunkinantys sandalai.
Daugiausia susidomėjimo sukėlė naujas Ingos Cibulskytės vaidmuo. Jauna šokėja, jau pelniusi ne vieną apdovanojimą (Konstantino Stašio baleto prizas, „Švyturio“ metų baleto solistė ir kt.), noriai imasi pačių įvairiausių vaidmenų, dalyvauja Anželikos Cholinos teatro spektakliuose. Patrauklia išvaizda pasižyminčiai šokėjai pavyko sukurti efektingą Radžos dukters paveikslą – pirmasis jos pasirodymas scenoje atkreipė dėmesį atsakingai paruoštu grimu, turtingos indų princesės įvaizdį paryškinančiomis detalėmis – žaižaruojančiu bambos papuošalu, taip pat ir gerai išmoktu vaidmens tekstu.
Antrajame paveiksle svarbiausia – pantomima, čia būtina aiškiai, įtikinamai ir jaudinamai papasakoti savo herojės istoriją: mylima Radžos duktė, gaunanti tėvo dovaną – drąsaus kario ranką ir širdį, kurią, akimirką padvejojusi, nusprendžia priimti; netrukus – nugirstas Radžos ir Didžiojo Brahmano dialogas apie Soloro meilę bajaderei ir staigus pavydo proveržis scenoje su Nikija, pasibaigęs nuožmia keršto priesaika. Iškart galima pasakyti, kad I. Cibulskytė surado įdomių vaidmens detalių, tačiau kol kas šio vaidmens visuma atrodo kiek fragmentiška, lyg ne iki galo surepetuota. „Bajaderės“ tipo spektakliuose reikšminga daiktų kalba, kuri šį kartą nebuvo pakankamai artikuliuota – štai Gamzati apmastymų objektu ir jos būsenos paaiškinimu turi tapti šydas, kuriuo ji apgobiama pasibaigus Nikijos atliktam įšventinimo į nuotakas šokiui; dabar gi I. Cibulskytės herojė rankose gniaužė kažkokį atsitiktinį tiulio gabalą. Nors savo vaidmens trajektoriją artistė brėžia aiškiai, tačiau norėtųsi dar daugiau aistros, muzikalumo – štai įsakmus gestas Nikijai apleisti menę pasirodo tada, kai bajaderė jau palikusi sceną. Tokios dialogų organikos turėtų būti prisodrintas visas baleto veiksmas – atrodo, kad mūsų teatre pantomimos elementai vertinami nepakankamai.
Antrasis „Bajaderės“ veiksmas – techninių Gamzati charakteristikų išmėginimas. I. Cibulskytė, jau parengusi sudėtingas Džiuljetos, Mari iš „Spragtuko“ ir kitas partijas, turi pakankamai valios įveikti choreografiškai sudėtingus klasikinio baleto pasažus – debiutiniame spektaklyje kaip tik ir matėsi šokėjos valia, kuri kol kas gožia jos šokio lengvumą ir įtaigą. Reikia viltis, kad balerina suras savyje užsispyrimo toliau tobulinti šios partijos pozas, kurioms reikia princesės triumfą perteikiančio šventinio patoso – adagio norėtųsi daugiau užtikrintų siluetų, pergalės nuotaikai adekvačių išraiškų. Variaciją I. Cibulskytė pradėjo efektingai, aukštais, gražiais šuoliais, tačiau po kurio laiko jos šokis tarytum apsunko, prarado nuotaiką. Už tai didžiulės pagarbos ji nusipelno už sudėtingus kodos sukinius su ryžtingais fouette, kuriuos atliko ryškiai ir tvarkingai, kad ir su kiek susirūpinusia mina veide.
I. Cibulskytės vietas kitose spektaklio vietose užėmė kolegės – pirmą kartą tarp Grand pas atlikėjų pasirodė Margarita Makejeva – šokėja, mokanti džiaugtis šokiu, pasižyminti nuotaikingomis veido išraiškomis; reikia manyti, kad ilgainiui ir jos šokis įgaus daugiau tvirtumo, pozos taps ryškesnės ir tikslesnės.
„Šešėlių“ paveiksle iki šiol be pamainų I. Cubulskytės šoktą antrąją variaciją atliko Olga Konošenko – plačiai, lengvai, muzikaliai. Pirmąją variaciją vietoj Rūtos Kudžmaitės vėl šoko Kristina Gudžiūnaitė – M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus dvyliktokė, sužavėjusi energija, temperamentu, tikslumu ir ištverme. Gražiomis, išraiškingomis pozomis, plastiškomis judesių jungtimis dėmesį atkreipė trečiosios variacijos atlikėja Nailia Adigamova.
„Bajaderėje“ šoka visa baleto trupė, čia gausu nedidelių pantomiminių partijų, o antrajame veiksme – įvairių klasikinių ir charakterinių šokių. Šokį su ąsočiu – Manu – pirmą kartą atlikusi Rūta Kudžmaitė vėl pasirodė kaip ištverminga šokėja ir gera aktorė, sumaniai plėtojusi grakštų choreografinį pašnekesį su atsigerti prašančiomis mergaitėmis. Šio veiksmo puošmena – indų šokis, kurį įsijautę, ypač ekspresyviai atlieka Valerijus Fadejevas ir Margarita Verigaitė, o penktadienio spektaklyje prie jų, pakeitęs Eligijų Butkų, su jam būdingu temperamentu ir šokio aistra prisijungė Igoris Zaripovas. Vietoj jo Fakyrą Magedavėją šoko Tomas Ceizaris – energija, ekspresyviais šuoliais jis aiškiai išsiskyrė iš visų fakyrų grupės (ne visi jie pasirodė fakyriškai išsekę), be to, aiškiai demonstravo lojalumą Nikijai ir Solorui – antrojo veiksmo gale, norėdamas apsaugoti bajaderę nuo gyvatės įkandimo, su nemaža jėga stumtelėjo Gamzati tarnaitę Ają, tačiau lemtingos pintinės atimti kol kas nesiryžo.
Svarbiausioji spektaklio pora – Miki Hamanaka ir Nerijus Juška, sukūrę Nikijos ir Soloro vaidmenis, šoko aistringai ir spektaklio pabaigoje, kartu su visu „Šešėlių“ kordebaletu buvo apdovanoti didžiulėmis ovacijomis.
