Lietuvis nacionalinio operos ir baleto teatro misija: Skleisti profesionalų muzikinio teatro meną, pristatyti žiūrovams aukščiausio meninio lygio iškiliausius nacionalinius ir užsienio šalių spektaklius ir atlikėjus.
Reali situacija šokėjų akimis: tam tikra artistų diskriminacija yra akivaizdi. Asmeniniai vadovų interesai jau beveik 20 metų yra pirmoje vietoje, o ypatinga jų draugystė mezgasi su nevietiniais artistais, kurie praktiškai nevaržomai gali nesilaikyti scenos kultūros, praleisti repeticijas, be konkurencijos šokti norimas roles, ilsėtis po spektaklio ir neateiti į darbą, gauti didesnius priedus, būti išklausyti. Nors lietuvių šokėjų teatre yra didžioji dalis, sąlygos artistams suteikiamos toli gražu ne vienodos. Vieno bendro susirinkimo metu vadovė pasakė visam kolektyvui: „Jei jums kažkas nepatinka – važiuokit iš čia. Mes gaunam tiek laiškų, kad galėtume visą trupę japonais užpildyti.“ Jau ateinantį sezoną Lietuvos publika galės džiaugtis nauju japonų ir matyt baltarusų papildymu.
Šį sezoną minėjome įspūdingą jubiliejų – Lietuvos baleto 85–metį. Šventinė savaitė blizgėjo rusų pavardėmis: „Don Kichotas“: solistai – Olesia Novikova ir Leonid Sarafanov (Rusija); „Bajaderė“: Anastasija Matvijenko ir Michail Lobuchin (Rusija); „Žizel“: Svetlana Lunkina ir Nikolaj Tsiskaridzė (Rusija). Visi pagrindiniai solistai – iš Rusijos. Iš kitų valstybių – nė vieno. Iš Lietuvos – taip pat. Tokie pasaulyje pripažinti Lietuvos artistai kaip Neli Beliakaitė (nuo 1999 m. šoko JAV), Rūta Jezerskytė (nuo 1999m. šoko Olandijoje), Asta Bazevičiūtė (nuo 2002 m. šoko Didžiojoje Britanijoje, vėliau Olandijoje), Mindaugas Baužys (nuo 2001 m. šoko JAV), Jurgita Dronina ( Švedijos Karališkojo teatro solistė, Amsterdamo teatro vedanti solistė), prima balerina Eglė Špokaitė (paliko LNOBT Šio sezono viduryje, nes nebegalėjo pakelti sunkios atmosferos) ir kiti, veikiausiai neatitiko vadovų reikalavimų ir nedalyvavo nei viename iš šventinių spektaklių. Ne paslaptis, kad ir einamojo repertuaro solistai dažnai “nešioja" ne lietuviškas pavardes.
Lietuvoje kuriantys choreografai Jurijus Smoriginas, Anželika Cholina jau nuo 1997 m. neranda vietos profesionalaus baleto teatro afišose. Po keturiolikos (!) metų pertraukos A.Cholina turės galimybę statyti nacionalinį spektaklį LNOBT.
T. Sedunova LNOBT baleto trupės meno vadove dirba nuo 1992 metų, yra apdovanota Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo Aleksandro Puškino medaliu, kuris jai skirtas už Rusijos kultūros platinimą ir vystymą užsienyje.
Voldemaras Chlebinskas – ilgametis baleto trupės direktorius, kurio pareigos baleto kolektyvui yra neįveikiama mįslė. Jas sunku apibrėžti tiek praktiniu tiek ir teoriniu būdu. V.Chlebinsko išsilavinimas: 1971 m. baigė Vilniaus m. K. Čiurlionio meno mokyklą. Nuo 1971 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. Šoko televizijos filmuose – baletuose.
Patys artistai diirbantys LNOBT viešai kalbėti bijo, nes per 20 metų suprato, kad už kalbas ir “pretenzijas" bus neoficialiai baudžiami – dėl “rimtų “ priežasčių nebevažiuos į gastroles, nebus prileidžiami prie rimtesnių vaidmenų, negaus priedų. „Geležinės rankos“ politika naudojama tokiu principu: jaunų artistų žodis vadovei nereikšmingas , nes „pirmiausia reikia kažką gero teatre padaryti, o po to kalbėti“, vyresnieji yra ignoruojami, nes jiems primetamas dėmesio nevertas elgesys: desperatiškas bandymas išsilaikyti teatre, o vidurinioji artistų grandis yra pačiame pajėgume todėl labai daug dirba ir neturi nei laiko, nei energijos gilintis į savo teises. Praktiškai nėra artistų kurie pabaigę įspūdingą karjerą su malonumu lankytųsi teatre ir palaikytų gražius santykius su vadovais. Nepaisant to, baleto vadovų pozicijos yra nepajudinamos ir apie konkursus šioms pareigoms užimti neteko girdėti.
Šiuo metu praktiškai nutrūkęs teatro bendradarbiavimas su Nacionaline baleto mokykla. Jau kuris laikas vadovai nekviečia vyriausiųjų mokinių stažuotėms teatre. Spektakliuose dalyvauja tik visai maži vaikai, kurių partijų negalėtų sušokti LNOBT trupė.
Į gastroles užsienyje su LNOBT trupe važiuoja ne Lietuvos žvaigždės ( N.Juška, M. Hamanaka , A.Paulauskas ), o Rusijos teatrų solistai. Tuo tarpu teatro administracija skelbia: „Trūksta lėšų darbuotojų atlyginimams, kviečiamų žymių atlikėjų iš užsienio apmokėjimui".
Teatro internetinio puslapio (opera.lt) žiūrovų komentarų skiltis jau kuris laikas nebeegzistuoja, bet visgi žmonės kalba: „Lietuvos Nacionalinio teatro vadovybei Lietuvos baleto mokyklos išauginto artisto kelias turėtų būti įdomesnis už laikinų trupės papuošalų spindesį – juo labiau, kai jis skatinamas nepakankamai vertinant tai, ką patys turime.“ Deja tokius prioritetus vadovai jau seniai užmiršo.
Baleto repetitorių teatre kritiškai mažai, o iš jų deja ne visi moka valstybinę kalbą. Nėra ką kalbėti apie anglų kalbą. Administracijos darbuotojai (sekretorės ir pan.), „giliai“ susipažinę su baleto specifika, teigia – „tikriems baleto profesionalams kvalifikuotų repetitorių nereikia, jie gali individualiai repetuoti. Jei visame baleto pasaulyje yra kitaip – ką padarysi, mūsų teatras neturi lygiuotis į visą pasaulį.“
Būtiniausia informacija dažnai neprienama net teatro profsąjungos vadovams. Išsiprašyti bent penkiolikos minučių pokalbiui su generaliniu direktoriumi yra ypatingai sudėtinga.
Galima manyti, kad tokios problemos turėtų būti tik artistų reikalas, bet kiekvieno baleto spektaklio metu, matant perpildytą salę, kyla noras informuoti publiką – kokie yra „švento meno“ užkulisiai. Pastabaus žiūrovo akis turėjo pastebėti kaip pasikeitė trupės atlikimo lygis. Artistams apmaudu, kad dėl vidinių trupės keblumų kenčia žiūrovai, bet sugebėti šokti be autoritetingų repetitorių ir motyvacijos darosi vis sunkiau.
Vardan saugumo tapatybės neviešinantys baleto artistai
