Metų įvykiu galėjęs tapti M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatro atidarymas kelia ne vien džiugias ir optimistines mintis. Naujumu spindintis pastatas, kurio vieta, ko gero, kėlė projektuotojams nemaža rūpesčių, nuvylė tinkamai neapsvarstytais ir neįvertintais scenos matomumo aspektais.
Žinoma, kad visuose teatruose – netgi didžiosiose XIX a. Europos sostinėse – yra vietų, iš kurių matai tik penktadalį scenos ir joje esančio artisto „planą“, panašų į blyną. Tačiau naujasis būsimosios Europos kultūros sostinės teatro statinys pirmoje balkono eilėje sėdintiems žiūrovams siūlo scenoje vykstantį veiksmą stebėti nelyginant už grotų.
Matyt, apie pusantro metro aukščio turėklai, sudalinti keliolikos centimetrų pločio grotelėmis, budriai saugo balkono žiūrovus nuo nelaimingų atsitikimų. Tačiau šis pastatas nėra pirmasis pasaulyje, kuriame įrengti žiūrovams skirti balkonai – regimumo sąlygos čia turėjo būti kur kas atsakingiau apskaičiuotos, nekalbant apie tai, kad balkonas kybo beveik virš avanscenos, ir atsilošus sunkoka matyti, kas dedasi pirmuosiuose planuose. Įdomu, kokius įspūdžius po čia vyksiančių renginių išsineš paskutinėse balkono eilėse sėdintys žiūrovai.
Kita vertus, žiūrovas mokomajame teatre galbūt ir nėra pats svarbiausias – čia tikriausia reikia galvoti apie moksleivius ir jiems sukurtą repeticijų ir sceninės praktikos aikštelę, kuri pasirodė erdvi ir tinkama visokeriopiems įgūdžiams lavinti – tą pademonstravo ir tradicinis koncertas „Viva La Musica“, vykęs gruodžio 18 d.
Dviejų dalių renginio metu buvo pagerbti mokyklai nusipelnę pedagogai ir moksleiviai, o dviejose dalyse savo pasiekimus rodė muzikos ir baleto skyrių auklėtiniai. Vaizdo projekcijose viens kitą keičiantys vaizdai tapo nepretenzinga atskirų muzikinių numerių scenografija, kuri dažniausiai gana tiksliai atliepė pristatomo kūrinio nuotaikai, kartais – ir disonavo (M. K. Čiurlionio kūriniai puikiai perteikia Aleksandro Skriabino muzikos nuotaiką, tačiau vargu ar tinka populiariai XX a. šeštojo dešimtmečio Walterio E. „Jack“ Rollinso dainelei apie Senį Besmegenį ir kitiems šio laikotarpio amerikiečių šlageriams iliustruoti).
Iš muzikinių kūrinių itin nuotaikingai ir žaviai nuskambėjo W. Kramerio „Varpelių polka“, kurią atliko dvyliktokės Deimantė Pamakštytė, Marta Finkelšteinaitė ir Emilija Rožukaitė – balkone už grotų vertėjo sėdėti vien dėl to, kad iš viršaus puikiai matėsi vikrios ir plastiškos merginų rankos, šokančios energingą ir džiugų Pas de six.
Pirmoje dalyje buvo parodytas ir mokytojos Aldonos Adomaitytės parengtas etiudas „Dvikova“ – jame neblogus fechtavimosi įgūdžius atskleidė baleto skyriaus diplomantai Ieva Sventickaitė ir Andrius Butkys, pagal pūtikų atliekamą ispanišką maršą „El Gato“ papasakoję istoriją apie įnirtingą dvikovą tarp dviejų jaunuolių, kurių vienas, susirėmimui tragiškai pasibaigus, pasirodė esąs mergina su romantiškai ant grindų pasklidusiais auksiniais plaukais.
Antrojoje dalyje Baleto skyriaus auklėtiniai pakartojo tą pačią programą, kuri buvo parodyta ne taip seniai. Iš naujų epizodų buvo pristatyta lyriškai Vaidos Šniurevičiūtės pašokta Pelenės variacija iš Sergejaus Prokofjevo to paties pavadinimo baleto; dešimtokė Grytė Dirmaitė, atlikusi Kopelijos variaciją, taip pat pašoko efektingą Jurijaus Smorigino „Nakties paukštę“ pagal A. Marcelli muziką – pademonstravo muzikalumą, ryškias pozas, atskleidė choreografo braižui būdingą juslingumą.
Žinias apie šiame teatre rengiamą Vytauto Brazdylio baleto „Kopelija“ premjerą patvirtino į programą įtrauktas Franco ir Svanildos duetas, kurį atliko A. Butkys ir Margarita Simonova – choreografines formas dar reikės šlifuoti, tobulinti pozas, judesius, jų perėjimus, tačiau artistiniu požiūriu šie moksleiviai, kitais metais baigiantys mokyklą, pasirodė nuoširdūs ir įtaigūs; spektaklio atmosferą sukūrė Eldoro Renterio dekoracijos eskizo projekcija, kurioje su skaitmeninių technologijų pagalba rymojo, o laikui atėjus, išnyko paslaptingas lėlės-automato atvaizdas.
