Daugkartiniai pasaulio ir Europos čempionai Viktorija Engelgardt-Bajor ir Arturas Bajor susipažino „Žuvėdros“ šokių ansamblyje. Tačiau įsimylėjėlių pora visada pasirinkdavo kitus parterius. „Nesinori darbo neštis į namus“, - prisipažįsta profesionalūs šokėjai, jau trečius metus dalyvaujantys televizijos šokių projektuose. Su kitais partneriais.
Abu daug metų šokote „Žuvėdroje“ , kodėl pasitraukėte iš šio šokių ansamblio?
Viktorija: „Žuvėdroje“ šokau 7 metus. Iš pradžių kaip atsargos, paskui kaip pagrindinė šokėja. Arturas - 5 metus. Tačiau mes iš anksto žinojome, kad grįšime į sostinę, kai tik Arturas baigs mokslus. Laukiau jo porą metų. Tvarkingai atšokome, kiek buvome suplanavę, apie tai informavome vadovus, ir išėjome. Jei būtume klaipėdiečiai ir norėtume gyventi uostamiestyje, ansamblyje būtume pasilikę ilgiau. Tačiau mus traukė Vilnius, laukėme, kada galėsime čia sugrįžti.
Arturas: Be to, norėjome užleisti vietą jaunesniems. Prisimenu, kaip man teko ilgai laukti savo eilės, kol patekau į ansamblį. Patekti į „Žuvėdrą“ nėra paprasta, tarp šokėjų yra didelė konkurencija, griežta atranka. Kai tik palikome „Žuvėdrą“ , iškart sulaukėme pasiūlymo dalyvauti „Lietuvos šokių dešimtuko“ projekte.
Įdomu tai, kad abu esate daugkartiniai pasaulio ir Europos čempionai, tačiau tiek „Žuvėdroje“ , tiek dabar šokate su kitais partneriais. Kodėl?
Arturas: Taip, ansamblyje mes taip pat šokome su skirtingais partneriais. Mums siūlė šokti drauge, bet atsisakėme. Žinome, kokia poroje tvyro įtampa, todėl jos neštis į namus nesinorėjo. Mes pasirinkome šokius su skirtingais partneriais, nes norėjome darbą atskirti nuo asmeninio gyvenimo. Be to, taip galėjome vienas kitam ir pasiguosti, pasitarti dėl iškilusių problemų. Dabar retsykiais šokame kartu per įvairius užsakymus ar vakarėlius.
Kodėl pasitraukėte iš profesionalios sportinių šokių aikštelės?
Viktorija: Esu dalyvavusi įvairiuose sportinių šokių konkursuose ir čempionatuose dar prieš „Žuvėdrą“ . Tačiau po mokslų apleidome šį reikalą. Tai reikalauja daug laiko, pinigų, sveikatos. Dabar į viską žiūrime kitaip. Stengiamės stiprinti ir didinti savo šokių kolektyvą. Jaučiame poreikį perduoti savo sukauptas žinias bei patirtį vaikams ir per juos siekti gerų rezultatų.
O vienas su kitu nekonkuruojate, kai šokių projektuose atstovaujate skirtingoms poroms?
Arturas: Visi esame žmonės, todėl lyg ir turėtume jausti tarpusavio konkurenciją. Tačiau to nėra. Atvirkščiai - esame pajutę, jog dalyvaudami šokių projektuose vienas dėl kito labai jaudinamės, laikome kumščius, kad tik viskas pavyktų ir gerai pasirodytų.
Viktorija: Kaip gali konkuruoti su mylimu žmogumi? Juk nesinori, kad tavo broliui ar sesei būtų blogiau. Kai saviškiams yra gerai, ir tau gerai. Yra daug šokėjų ir be mūsų, su kuriais galima konkuruoti. Nors į televizijos šokių projektus stengiamės nežiūrėti kaip į varžybas. Juk čia vertinami ne mūsų, o su mumis šokančių žvaigždžių - neprofesionalų - laimėjimai.
Ar nesunku šokti su žvaigždėmis? Juk kiekviename projekte, galima sakyti, gaunate po pirmoką, kurį vis reikia visko mokyti nuo nulio...
Arturas: Iš dalies sunku, bet iš kitos pusės - tai įdomu. Susipažįsti su įvairiais žmonėmis. Tu juos ko nors išmokai, bet ir pats daug sužinai. Tačiau manau, kad daug sunkiau tam neprofesionalui, kurį reikia įvesti į šokių pasaulį, kuriuo jis pradėtų gyventi. Svarbiausia - juos paruošti psichologiškai, tik po to - fiziškai. Todėl tenka dirbti ne tik pedagogais, bet ir psichologais.
Viktorija: Daug kas mūsų klausia, iš kur turime tiek kantrybės juos mokyti? Tačiau esame sportinių šokių fanatikai, patinka tuo užkrėsti ir kitus, duoti jiems nežinomų atsakymų.
Tiesa, kad, prasidėjus televizijos šokių projektų bumui, žmonės pakeitė požiūrį į šokius?
Arturas: Taip, į šokių mokyklas ateina vis daugiau žmonių, ypač vaikų, kurie nesigėdija norintys išmokti šokti. Seniau paaugliai gėdydavosi ne to, kad nemoka šokti, o to, jog moka. Dabar į tai jau nekreipia dėmesio.
Viktorija: Gražu žiūrėti, kad jaunimas noriai mokosi šokti.
Arturai, viename interviu esate sakęs, kad jūsų su žmona gyvenimas - vienas ilgas medaus mėnuo. Ar drauge dirbant ir gyvenant pavyksta išvengti rutinos?
Arturas: Labai norint rutiną galima rasti visur. Tačiau pas mus jos nėra. Stengiamės drauge praleisti kuo įmanoma daugiau laiko, nes matomės tikrai retai. Būna, kad susimatome tik iš ryto ar vėlai vakare prieš užmiegant.
Viktorija: Abu esame labai užsikrėtę šokiais, drauge ieškome idėjų, judesių. Bendravimas su žmogumi iš kitokio pasaulio būtų kitoks. Turėti šokėją vyrą - didžiulis pliusas.
Į sportinių šokių pasaulį įsitraukusi ir Viktorijos mama, kuri neretai siuva jums kostiumus...
Arturas: Televizijos projektuose kostiumus kartais parenka stilistai, bet kartais tenka kreiptis ir į sportinių šokių kostiumų specialistę arba į Vikos mamą, jei ji turi laiko.
Kiek toks žėrintis kostiumas kainuoja?
Viktorija: Kai kurios suknelės kainuoja kaip paprastesni automobiliai, o kai kurios - kaip brangesni. Televizijos projektuose mažesni reikalavimai, nereikia tiek akučių ir blizgučių. Tai šou, - ne varžybos. Todėl ir sumos už kostiumus mažesnės. Stengiamės verstis su pigesniais variantais, nuomojamės iš salonų, skolinamės iš draugų ar randame savo spintose.
Girdėjau, kad namie turite lūžtančias spintas sportinių šokių suknelių ir aukštakulnių batelių, bet sportinį apavą tenka skolintis iš mamos?
Viktorija: Tikra tiesa. (Juokiasi.) Kai pradėjau šokti, nuo 6-erių, pradėjau avėti batelius su aukštesniu pakulniu. Norisi atrodyti aukštesnei, lieknesnei, kaip ir visoms moterims. O dar ir mano vyras aukštas... Tiesą sakant, žemakulniais batais net vaikščioti nemoku, nes mano eisena - nuo piršto, ne nuo kulno. Nežinau, kaip bus senatvėje, bet kol kas jaučiuosi puikiai tik su aukštu pakulniu.
Kalbino Edita Maželytė.
