Hobokeno uosto gaisras
1900 m. birželio mėnesį Naujojo Džersio Hobokeno uoste kilo didžiulis gaisras, kurio metu žuvo apie 400 žmonių, sudegė 4 laivai. Gaisras kilo, užsiliepsnojus prieplaukoje sukrautiems medvilnės ryšuliams. Netrukus, vėjui nukreipus liepsnas, į šalia sandėliuojamą laką, terpentiną, nugriaudėjo sprogimas. Įsisiautėjus gaisrui, ėmė degti dalis prieplaukos pastatų bei mažųjų uoste buvusių laivų. Daugiausiai gaisre žuvo uosto darbininkų, jūreivių. Dalis jūreivių žuvo laivuose, kai ėmė degti laivų varikliai, tapę spąstais laivo įgulai, kuri tiesiog negalėjo pasprukti iš lainerių. Tarp žuvusių – moterys, tuo metu atvykusios į uostą. Gaisro sukelta žala – apie 12 milijonų dolerių.
„Irokėzo“ teatro gaisras
1903 m. kilo gaisras, kuris vadinamas mirtiniausiu vieno pastato gaisru JAV istorijoje, nusinešusiu 602 žmonių gyvybes. Šis gaisras kilo Čikagoje esančiame „Irokėzo“ teatre. Gruodžio 30 d. teatre vyko miuziklo premjera, į kurią visi bilietai buvo išpirkti ir „Irokėzo“ teatre susirinko keli tūkstančiai žiūrovų, kurių didžioji dalis buvo vaikai.
Prasidėjus antrajam veiksmui, nuo sceną apšvietusi lempa ėmė kibirkščiuoti, staiga užsiliepsnojo scenos užuolaidos. Teatro darbuotojai ėmė gesinti liepsnas, tačiau jos akimirksniu ėmė plisti, užsidengė scena, teatro galerija. Kilus panikai, iš pastato ėmė bėgti ir aktoriai, ir žiūrovai, tačiau evakuotis visiems nepavyko, mat avarinių išėjimų iš pastato durų užraktai tuo metu buvo naujovė, taigi 575 žmonės žuvo liepsnose arba užtroško dūmuose.
Garlaivio „General Slocum“ nelaimė
1904 m. birželį 1300 žmonių išsiruošė į ekskursiją Ist Riverio upe (JAV) nauju garlaiviu „General Slocum“. Netrukus, laivui pajudėjus upe, po deniu, kaip teigiama, dėl nerūpestingai numesto degtuko kilo gaisras. Įgulos nariai, nė karto nedalyvavę gaisro gesinimo pratybose, tik po dešimties minučių susivokė pranešti apie tai kapitonui. Williamas van Schaickas įsakė visu greičiu plaukti į šiaurę, iki Nort Broder Ailendo, bijodamas pasukti liepsnojantį laivą į uosto krantines, kad nesusprogdintų ten esančių degalų talpyklų. Kaip paaiškėjo vėliau, šis sprendimas buvo pražūtinas, mat padidėjęs garlaivio greitis tik padėjo plisti gaisrui. Liepsnas „maitino“ ir lengvai užsidegantys dažai, kuriais neseniai buvo išdažytas visas laivas.
Įlūžus vienam iš ugnies „surytų“ denių, keleiviai puolė šokti į audringas bangas. Mažai kas turėjo šansų išgyventi. Gelbėjimosi liemenės, nekeistos nuo 1891 metų, viduje buvo supuvusios ir tarsi akmuo traukė žmones į gelmę. Laive esančių gelbėjimo valčių nespėta atrakinti, nors jų ir nebūtų pavykę saugiai nuleisti jų į vandenį. Kai „General Slocum" pasiekė krantą, paaiškėjo, kad mirtis pasiglemžė 1021 žmogaus gyvybę. Dar keliasdešimt asmenų nusižudė, jų šeimos nariams žuvus liepsnose. Garlaivio kapitonas liko gyvas. Jis buvo nuteistas dešimt metų kalėti.
San Francisko gaisrai
1906 m. ankstyvą balandžio rytą gražiausiu JAV Vakarų pakrantės miestu vadinamą San Franciską sudrebino itin galingas (7,8 balo pagal Richterio skalę) žemės drebėjimas. Požeminiai smūgiai sugriovė praktiškai visą miestą, sunaikinta miesto infrastruktūra, pusė milijono gyventojų liko be pastogės.
Žemės drebėjimas sukėlė ir iki tol San Franciske neregėtus gaisrus. Per tris dienas daugiau negu 30 gaisrų kilo dėl trūkusių dujų vamzdžių. Tiesa, dalis gaisrų kilo ne tik dėl požeminių smūgių, bet ir dėl ugniagesių pastangų, naudojant dinamitą, siekiant nugriauti pastatus ir tokiu būdu užkirsti kelią liepsnų plėtimuisi. Liepsnos pasiglemžė daugiau negu 90 proc. San Francisko miesto. Gaisruose žuvo daugiau negu 100 tūkstančių žmonių.
Kanto gaisras
Siaubingus gaisrai kilo ir po Didžiojo Kanto žemės drebėjimo, kuris įvyko Japonijoje, Kanto lygumoje, 1923 m. 7,9 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas nusiaubė Tokijo, Jokohamos ir kitas teritorijas.
Požeminiai smūgiai Japonijai smogė per pietus, kai dauguma gyventojų gaminosi maistą ant ugnies. Būtent dėl to kilo didžiuliai gaisrai ir didžioji dalis aukų žuvo liepsnose. Keletas gaisrų peraugo į didelio masto gaisrus miestuose, daugelis žmonių žuvo, jų kojoms įstrigus po besilydančia asfaltine danga. Daugiausia aukų pareikalavo armijos rūbų siuvimo pastate kilęs gaisras, kilęs Tokijo centre. Į pastatą besislėpdami nuo žemės drebėjimo buvo sugūžėję apie 38 tūkst. žmonių.
Skaičiuojama, kad per gaisrus ugnis nusinešė 6400 žmonių gyvybes, 381 tūkst. namų buvo sunaikinti.
Ohajo kalėjimo gaisras
1930 m. Ohajo valstijoje esančiame kalėjime kilęs gaisras, nusinešęs 322 kalinių gyvybes, sužeisti buvo dar 150 žmonių. Gaisras židinys – užsiliepsnoję kalėjime dirbusių statybininkų pastoliai.
Teigiama, kad kalėjimo prižiūrėtojai neatrakino kalinių kamerų, kai dūmai pasiekė kameras. Tiesa, dalis kalinių sulaukė pagalba. Kiti kaliniai, gelbėjosi, atėmę raktus iš prižiūrėtojų. Vis dėlto, kilus panikai, kilo ir riaušės, kurių metu nukentėjo net gaisrą gesinti atvykę ugniagesiai. Siekiant malšinti kilusias riaušes, pasitelkti apie 500 kareivių.
Po gaisro kalėjimą bandyta atstatyti, tačiau 1984 m. jis buvo uždarytas. Ši vieta vėliau pavadinta „Vaiduoklių kalėjimu“.
Košmaras naktinio klube „Cocoanut Grove“
1942 m. Bostono naktiniame klube „Cocoanut Grove“ vadinamas baisiausiu naktinio klubo gaisru istorijoje, kurio metu liepsnose žuvo 492 žmonės, šimtai buvo sužeisti.
Teigiama, kad didžiulis gaisras kilo po to, kai jaunas vaikinas, norėdamas tamsoje pabučiuoti merginą, nutarė išsukti elektros lemputę. Intymią aplinką nutarusiam susikurti vaikinui buvo liepta lemputę įsukti atgal, tačiau tamsoje ją pametė, taigi užsidegė degtuką ir lempą įsuko. Manoma, kad nuo neužgesinto degtuko galėjo ir kilti gaisras. Užsiliepsnojus klube esantiems baldams, gaisras persimetė į daugelį pastate esančių šokių salių.
Kilus panikai klube, jo lankytojai puolė prie pagrindinio įėjimo, tačiau minia tiesiog užstrigo, mėgindami iš pastato pabėgti per besisukančias duris. Kiti atsarginiai išėjimai buvo užrakinti, siekiant, kad klientai nepasišalintų iš klubo, nesusimokėję už gėrimus. Dalis klubo durų atsidarinėjo tik į vidų, taigi didžioji dalis aukų žuvo pačiame klube įsisiautėjusiose liepsnose. Dalis to vakaro klubo lankytojų mirė, nepaisant to, kad jiems pavyko ištrūkti iš degančio pastato, mat jų gyvybė užgeso dėl baisių nudegimų.
Didžiausias pramoninė nelaimė JAV istorijoje
1947 m. siaubingas gaisras kilo Teksaso (JAV) uoste, kuris yra vadinamas skaudžiausia pramonine nelaime JAV istorijoje. Gaisrą sukėlė viename iš uoste buvusių laivų, kuriame buvo sudėtas amonio nitratas, nugriaudėjęs sprogimas.
Tiesa, dar prieš sprogimą buvo pastebėti rūkstantys dūmai, liepsnos šalia vieno iš uoste buvusių krovinių. Vieno laivų kapitonas įsakė jūreiviams pasitelkti gaisro gesinimo garais metodą. Gaisro gesinimas sutraukė didžiulį būrį smalsuolių. Deja, būtent garai sukėlė cheminę reakciją su viename iš laivų esančiu amonio nitratu ir nugriaudėjo galingas sprogimas, kurio banga siekė net 160 kilometrų. Vėliau, liepsnoms pasiekus kitus laivų krovinius, kuriuose buvo cheminių medžiagų, kilo dar keli sprogimai.
Sprogimų ir gaisrų metu Teksaso uoste žuvo apie 600 žmonių, dar apie tūkstantis buvo sužeista.
San Juaniko tragedija
1984 m. San Juaniko mieste, Meksikoje, kilęs gaisras pražudė apie 600 žmonių, dar 5000-7000 žmonių smarkiai nudegė.
Dėl dujų nuotėkio terminale nugriaudėjo smarkus sprogimas, kurį lydėjo visa virtinė kitų sprogimų. Sprogimų ir vėliau kilusio gaisro metu sugriauta didžioji dalis San Juaniko miesto namų, pastatus sunaikino ir nuo sprogimo iš suskystinų dujų terminalo atskrieję keliasdešimt tonų sveriančios metalo konstrukcijos.
Sprogimų metu sunaikinta 11 tūkstančių kubinių metrų suskystintų dujų, tai yra vienas trečdalis tuometinių Meksiko miesto dujų atsargų.
