2009 metus Lietuvos baletas baigė su Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru“, kuriame gruodžio 30 d. svarbiausių vaidmenų atlikti buvo pakviesti šokėjai iš Rusijos Didžiojo teatro – Odetą-Odiliją šoko Jelena Kazakova, Zygfrydą – Artiomas Jačmennikovas.
Jelena Kazakova Maskvos choreografijos mokyklą baigė 2006-aisiais ir per keletą metų sukūrė nemažai smulkių klasikinio repertuaro partijų bei variacijų. Vos baigusi mokyklą ji buvo pagerbta trupės „Jaunasis Kijevo baletas“, kurio pastatytame „Gulbių ežere“ atliko pagrindinį vaidmenį, o vėliau Donceko operos ir baleto teatre šoko Žizel, Kitrę „Don Kichote“, Medorą „Korsare“.
2001 metais Agrippinos Vaganovos rusų baleto akademiją baigęs šokėjas Artiomas Jačmennikovas yra dirbęs Marijos teatre Sankt Peterburge, o 2006-2008 metais buvo Nyderlandų nacionalinio baleto, kuriame dirba Rūta Jezerskytė, solistu – čia atliko svarbiausius vaidmenis „Bajaderėje“, „Silfidėje“, „Miegančiojoje gražuolėje“, „Kopelijoje“, šiuolaikiniuose baletuose. Pernai pradėjęs darbą Didžiajame teatre, šokėjas kol kas tenkinasi mažesniais vaidmenimis.
Jau ilgokame „Gulbių ežero“ pagrindinių atlikėjų sąraše šokėjai kažkuo ypatingu neišsiskyrė. Jačmennikovo Zygfrydas pasirodė solidaus stoto, tvirtas, pakankamai jausmingas princas, savo gimimo dienos puotoje patiriantis jį apsupusių gražuolių dėmesį, nuo jo svaigstantis, o baigiantis pirmajam paveikslui aiškiai rodantis, kad šventinis šurmulys – ne jam. Jis artistiškas, nesunkiai bendraujantis, randantis progą pasipuikuoti savo aukštais, sklandžiais šuoliais, kuriuos garantuoja ištreniruotos raumeningos kojos.
Jelena Kazakova – Odeta, Artiomas Jačmennikovas – Zygfrydas. I veiksmas, 2 paveikslas. Martyno Aleksos nuotrauka
Antrajame paveiksle Jačmennikovo Zygfrydas išvaidino muzika pasakojamą prie ežero atsidūrusio jaunuolio jausmų įvairovę – akimis sekė butaforinę gulbę, siekė parodyti nuostabą, pamatęs, kaip užkulisiuose ji virsta mergina. Kazakovos sceninė išvaizda atitinka tą įvaizdį, kurį esame susidarę, galvodami apie gulbę vaidinančią šokėją – aukšta, grakščių linijų artistė mėgina iš esmės gana santūriai kuriamam baltosios gulbės pavidalui suteikti raiškesnių, emocingesnių štrichų, kurių poezija (minkštais gestais, pozų kantilena) labiau atsiskleidė antrojoje adagio dalyje. Kodoje dėmesį atkreipė jos dramatiškai pagrįstų šuoliukų ir plačių, stiprių rankų mostų deriniai.
Kai kurioms duetinėms kombinacijoms pritrūko sklandumo ir išbaigtumo, bet tai lemiamos įtakos galutiniam paveikslui neturėjo, ir su vėl gulbe pavirtusia mylimąja Zygfrydas atsisveikino, jausmingai sukryžiavęs rankas ant krūtinės.
Antrajame veiksme Kazakova sugebėjo pastebimai pakeisti emocinį vaidmens turinį, kurdama Odiliją – Odetos varžovę. Pas de deux svečiai pašoko, stengdamiesi parodyti savo privalumus: Jačmennikovas – veržlų šuolį, dvigubus turus, o Kazakova, atlikusi kitokią nei dažniausiai pas mus tenka matyti, variaciją – ryškias pozas ir greitus sukinius. Vis dėlto jos fouette stigo veržlumo ir siautulio, kuris turėtų galutinai susukti Zygfridui galvą. Kaip ten bebūtų, vylingomis pozomis ir žvilgsniais ji nesunkiai išstūmė iš Zygfrido galvos ežere paliktą užkeiktą princesę ir išgavo iš jo meilės priesaiką. Prie jausmingos šio paveikslo dramaturgijos veržliais, tragiško skausmo kupinais mostais nemažai prisidėjo ir Odetos antrininkė, kurios siluetas keliskart išryškėjo iš už permatomos uždangos.
Jelena Kazakova – Odeta, Artiomas Jačmennikovas – Zygfrydas. 2 paveikslas. Martyno Aleksos nuotrauka
Igoris Zaripovas, Margarita Verigaitė, Kipras Chlebinskas ir Goda Bernotaitė atlieka ispanų šokį. II veiksmas, 1 paveikslas. Martyno Aleksos nuotrauka
Paskutiniajame paveiksle poetiškai buvo atlikta gulbių scena su vėl į sceną grįžusiomis juodosiomis gulbėmis – čia atsiskleidė Levo Ivanovo choreografiniai sumanymai, į kuriuos įsipynė ir jausmingi didžiųjų gulbių – Olgos Konošenko ir Gretos Gylytės – solo. Iš spektaklio finalo jau seniai niekas nebelaukia pagrįsto dramaturginio aiškumo – lieka susitaikyti su išsiderinusiomis muzikos, choreografijos, scenografijos ir vaidybos prasmėmis, kuomet besitrankantys žaibai ir žemyn smengančios uolos gerokai lenkia Zygfrydo ir Rotbaro kovos aiškią baigtį.
Jelena Kazakova – Odeta, Aleksandras Molodovas – Rotbaras. I veiksmas, 2 paveikslas. Martyno Aleksos nuotrauka
Iš kitų spektaklio atlikėjų įstrigo Andriaus Žužžalkino Juokdarys – ir organiška, žaisminga vaidyba, ir gyvybingomis, techniškai efektingomis šokio scenomis.
Jelena Kazakova – Odeta, Aleksandras Molodovas – Zygfrydas. Andrius Žužžalkinas – Juokdarys. II veiksmas, 1 paveikslas. Martyno Aleksos nuotrauka
Pilna žiūrovų salė svečiams iš Rusijos negailėjo aplodismentų ir spektakliui pasibaigus sukėlė jaudinančias ovacijas. Visą laiką įdomu pamatyti naujus artistinius veidus iš svetur, ir šiuo požiūriu Lietuvos baleto vadovai žiūrovams yra pakankamai dosnūs. Gaila, kad ne scenoje, o tarp žiūrovų baigiantis sunkiems Lietuvos baletui metams teko matyti Kristiną Gudžiūnaitę, kurios auksiniai laurai jaunųjų baleto artistų konkursuose mūsų baleto valdovų nesudomino – šokėja karjerą pradėjo Honkongo baleto trupėje.
Su po Rusijos baleto ženklu vykusiu „Gulbių ežeru“ konkuravo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus spektaklis – Leo Delibes‘o „Kopelija“, rodytas dvi paskutiniąsias metų dienas. Jis intrigavo jauniausių baleto pajėgų – moksleivių Grytės Dirmaitės ir Igno Armalio – parengtomis Svanildos ir Franco partijomis, su kuriomis, reikia tikėtis, sudarys galimybę susipažinti įsibėgėjantys 2010 metai.
