Šeštadienį, sausio 20 d., baigėsi premjeriniai atnaujinto Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ spektakliai. Per tris vakarus – 2006-jų gruodžio 31, 2007-jų sausio 5 ir sausio 20 d. – šiame sudėtingame dviejų veiksmų balete pasirodė visa baleto trupė bei pagrindinius vaidmenis parengę solistai.
Kaip jau įprasta, „Miegančiąją gražuolę“, remdamasi nuo 1981-jų iki 2005-jų Lietuvoje rodyta šio baleto redakcija (jos autorius – garsus klasikinės choreografijos žinovas Piotras Gusevas), atnaujino viešnia iš Sankt. Peterburgo – Liudmila Kovaliova. Jos pavardę randame ir prieš porą metų pastatyto P. Čaikovskio „Gulbių ežero“ statytojų sąraše.
Esminių pokyčių spektaklio režisūroje ir choreografijoje nėra: viena kita nauja detalė prologe, pirmajame ir antrajame veiksme liudija, kad daugiau dėmesio skirta klasikinio šokio estetikai šlifuoti ir atskleisti. Vis dėlto, keliskart pažiūrėjus spektaklį, norėtųsi išraiškingesnių, iškalbingesnių mizanscenų, atspindinčių šimtamečio baleto vaidybos stilistiką, personažų tarpusavio bendravimo etiką – atrodo, kad visa tai palikta artistų improvizacijoms, kurios, nors ir pakankamai kūrybiškos, neleidžia suvokti „Miegančiosios gražuolės“ choreografijos istorijos paveldo kontekste.
Atrodo, kad spektaklio rekonstruktorė galėjo daugiau dėmesio skirti nešokantiems spektaklio personažams – Katalabiutui, Karaliui, Karalienei, jų sceninei elgsenai, išryškinančiai libreto vingius, pabrėžti; juk baleto spektaklis – ne tik grupiniai ar solo šokiai, bet ir plastinės estetikos visuma. Mažai individualizuoti princesės Auroros gimtadienyje dalyvaujantys princai – pretendentai į jos ranką; jie ne tik kad identiškai atrodo, bet ir elgiasi lyg užprogramuoti. Tiesa, į akis krenta tarp dviejų princų įsižiebianti konkurencinė kova, tačiau ji vos pastebima; efektingesnė, vaidybiniu požiūriu įvairesnė galėjo būti ir Auroros užmigimo scena – nekalbant jau apie menkai panaudotas scenos technikos ir scenografijos galimybes. Antrajame veiksme galbūt labiau būtų buvę galima akcentuoti princui Dezirė pasirodančią Auroros viziją – šitaip pateisinti, pabrėžti princą apėmusį troškimą žūtbūt išvaduoti princesę iš kerų. Gerai, kad baleto pabaigoje tinkamai surežisuota apoteozė, kurioje ant senoviškai kybančio debesies jaunavedžius, visus jų puotos dalyvius – o taip pat ir žiūrovus laimina Alyvų – Išminties – fėja.
Vienaip ar kitaip, spektaklis jau sukurtas, ir sukurtas remiantis trupės galimybėmis bei jas maksimaliai išnaudojant. Balete šoka visas baleto artistų ir solistų kolektyvas, pastarieji atlieka ne tik po kelis solinius vaidmenis, bet pluša ir gausiuose kordebaleto šokiuose – tai tikrai didžiulis, daug fizinių pastangų reikalaujantis ir pagarbos vertas darbas.
Be pamainų Auroros vaidmenį visose premjerose šoko – matyt, šoks ir per būsimus šio ir artimiausių sezonų „Gražuolės“ spektaklius – Miki Hamanaka, debiutavusi šiame balete prieš porą metų. Jos šokis stebina tikslumu ir techniškumu, taisyklingomis pozomis, kurias šokėja su pasimėgavimu akcentuoja, naudodamasi pavydėtinu lygsvaros jausmu. Jos princai – Aurimas Paulauskas ir Nerijus Juška – tinkamai išnaudoja impozantiškas savo fizines savybes: abu aukšti, aristokratiški, šoklūs; atrodo, kad N. Juška daugiau dėmesio skiria mizanscenų turinio išryškinimui, tuo tarpu A. Paulauskas kuria abstraktų, tačiau vientisą ir stilingą, pasakų princo paveikslą.
Alyvų Fėją pirmoje ir trečioje premjeroje šoko Olga Konošenko, atkreipusi dėmesį aukštais žingsniais, išbaigtomis variacijų formomis, grakščiomis pozomis ir gestais. Malonu, kad po ilgesnio laiko tarpo prie klasikinio šokio vėl grįžo Eglė Špokaitė, pastaraisiais metais daugiausia savo talento paskyrusi ekspresyvios, individualizuotos Boriso Eifmano, Kirilo Simonovo spektaklių plastikos atskleidimui. Balerina šoko sklandžiai, solidžiai, veido išraiškomis, santūriais gestais tinkamai išryškino Alyvų Fėjos kaip gėrio personifikacijos bruožus.
Visose premjerose – kaip ir ilgą laiką paskutiniajame „Miegančiosios gražuolės“ spektaklyje – Fėją Karabos šoko Valdemaras Chlebinskas, pavydėtinai gyvas, plastiškas, ekspresyvus artistas, kuriantis įtikinamą, muzikalią savo herojės istoriją iš ryškių pykčio, pagiežos, keršto spalvų, saugantis savo įvaizdį iki pat paskutiniųjų reveransų.
Vieninteliai personažai, į „Miegančiąją gražuolę“ atkeliavę ne iš Charles’o Perrault pasakų – Princesė Florina ir Mėlynasis Paukštis. Lietuvoje mažai žinomos, tačiau gana garsios XVII a. II pusės prancūzų pasakininkės Marie-Catherine d‘Aulnoy personažai charakterizuojami nedideliu, bet ypač skaidriu, melodingu Pas de deux paskutiniajame spektaklio veiksme. Mėlynąjį Paukštį visuose premjeriniuose spektakliuose šoko Eligijus Butkus – jo kuriamas herojus pasižymi vaidybos santūrumu bei ekspresyvia, tačiau neegzaltuota šokio forma: plačiais, muzikaliais rankų mostais, aukštais šuoliais. Pirmąsias dvi premjeras Princesę Floriną šokusi Inga Cibulskytė pademonstravo neblogą klasikinio šokio techniką, grakštumą ir lengvumą, tačiau iš šios artistės jau galima reikalauti įdomesnės, labiau niuansuotos personažo – kad ir koks nedidelis jis tebūtų – charakteristikos, įdomesnių, savitesnių stilistinių detalių, išreiškiamų veido išraiška ar gestais. Paskutiniąją, trečiąją premjerą Princesę Floriną šoko Nailia Adigamova. Nors techniniu požiūriu variacijoje buvo tam tikrų nesklandumų, tačiau dėmesį atkreipė nuoseklesnė nei iki šiol matytuose šios šokėjos vaidmenyse artistinė linija, baikštumą, susikaustymą prarandančios šokėjos veido išraiškos, kuriose palaipsniui pradeda atsispindėti mėgavimasis šokiu, įsijautimas į plastines choreografijos formas – bene svarbiausias šokėjo artistiškumo bruožas.
Tą pat galima pasakyti ir apie N. Adigamovos parengtą Švelnumo Fėjos vaidmenį, kurį artistė turėjo progos pademonstruoti pirmojoje ir trečiojoje premjerose – balerina šoko pakankamai tiksliai ir su reikiama nuotaika. Programoje pažymėta, jog ji rengia ir Alyvų Fėjos vaidmenį – tai nemažas iššūkis jaunai, pirmąjį sezoną teatre dirbančiai šokėjai.
Dauguma prologo fėjų „Miegančiojoje gražuolėje“ jau buvo šokusios; ir premjerose visos jos pasirodė pagal savo technines ir artistines galimybes. Grakščiai, tiksliai antrojoje premjeroje Švelnumo Fėją pašoko O. Konošenko, Džiaugsmo Fėjos variacijas su savitu temperamentu atliko Inga Cibulskytė (pirmoji ir antroji premjeros) ir Živilė Baikštytė (antroji premjera), visuose premjeriniuose spektakliuose nuotaikingai, techniškai ir muzikaliai Gerumo Fėją prologe – taip pat ir Briliantą trečiajame veiksme – šoko Kristina Kaniškauskaitė. Energijos Fėjos paveikslą pirmojoje ir trečiojoje premjeroje užtikrintai ir ekspresyviai kūrė Žavinta Čičelytė; šią partiją antrojoje premjeroje pirmą kartą atliko Rūta Kudžmaitė – atkreipė dėmesį ir balerinos šokio prasminė motyvacija, ir kiek kitokia choreografinė variacijos redakcija, akcentuojanti vikrius, ryžtingus prabėgimus pirštų galais. Pirmosiose premjerose su reikiamu įkvėpimu Linksmumo Fėją šoko Evelina Kiršytė (ji atliko ir nedidelį Raudonkepuraitės vaidmenį trečiojo veiksmo divertismente); trečiojoje premjeroje Linksmumo Fėjos vaidmenyje tinkamai pasirodė Olga Rudiakevič.
Jau porą sezonų Vilniuje dirbanti Tamara Grimer pirmosiose dviejose premjerose šoko Baltąją Katytę – ji atkreipė dėmesį aukštais žingsniais, lengvais šuoliais, logiškomis veido išraiškomis, tačiau kol kas šokėjai dar stinga artistiškumo. Jos partneris Igoris Zaripovas-Batuotas Katinas mėgaute mėgavosi savo choreografiniu tekstu – lanksčiais, elastingais šuoliais, išraiškingais, katiniškais rankų judesiais. Įdomus buvo trečiosios premjeros Katino ir Katytės duetas, kurį atliko Ž. Baikštytė ir Andrius Žužžalkinas. Sužavėjo nepriekaištinga Ž. Baikštytės vaidyba, koketiški žvilgsniai, elegantiškas, niuansuotas šokis; artistiškai naująjį vaidmenį atliko ir A. Žužžalkinas.
Aurelijui Daraškevičiui Vilko vaidmuo – ne naujiena; šokėjas kuria apibendrintą, ryškiai gestikuliuojantį personažą; panašiu keliu eina ir jaunas artistas Laimis Roslekas, gerai pasirodęs šiame vaidmenyje trečiojoje premjeroje ir šokęs su T. Grimer.
Pirmoje ir antroje premjeroje trečiojo veiksmo divertismentą pradėję Auksas, Sidabras ir Safyras – R. Kudžmaitė, Ž. Baikštytė ir Ž. Čičelytė – šoko darniai ir energingai; trečiojoje premjeroje šias šokėjas pakeitė O. Rudiakevič-Safyras, Ilva Juodpusytė-Sidabras ir viena jauniausių trupės šokėjų Rūta Juodzevičiūtė-Auksas. Choreografinio epizodo pradžioje brangakmeniams stigo sinchroniškumo, tačiau netrukus padėtis normalizavosi.
Peržiūrėjus nemažai „Miegančiosios gražuolės“ įrašų, galima teigti, kad vilniškiame spektaklyje P. Gusevo pateiktas Milžino Žmogėdros ir septynių brolių su Nykštuku priešakyje epizodas pats logiškiausias ir labiausiai atitinka Ch. Perrault pasakos dvasią. Šį epizodą nuotaikingai, su užsidegimu, vykusiai akcentuodami komiškąsias jo puses, visose premjerose atliko Raimondas Remeikis ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos baleto skyriaus moksleiviai.
Sudėtingame spektaklyje-fejerijoje itin svarbus sklandus scenos technikų bei viso techninio personalo darbas, nuo kurio kokybės priklauso režisūrinių sprendimų realizavimas ir visas spektaklio vaizdingumo poveikis bei įspūdis. Abejonių sukėlė ornamentinis šviesos filtras, naudojamas daugelyje spektaklio vietų – jis ir taip spalvingas ir įvairių plastinių detalių perpildytas dekoracijas paverčia dar margesnėmis. Atidžiau derėtų elgtis ir su dūmais, kuriuos pageidautina sinchroniškiau sieti su Fėjos Karabos išnykimais. Tikras nesusipratimas buvo trečiojoje premjeroje per triumfališkąjį Auroros ir Dezirė Pas de deux pradėję sklisti dūmų kamuoliai – lyg piktoji fėja būtų vėl sugrįžusi ir šiuo lemiamu momentu šimtametį miegą pasiryžusi skirti ne tik princesei, bet ir naujajam jos sutuoktiniui.
Šiaip visi premjeriniai spektakliai buvo atlikti su pakilia nuotaika ir pateisino daugumos žiūrovų lūkesčius – turime tokį spektaklį, kokio esame verti ir koks galėjo būti pastatytas esamomis sąlygomis.
Smalsu bus laukti kitos Lietuvos nacionalinės operos ir baleto teatro baleto trupės premjeros, dėl kurios, kaip atrodo, dar nėra iki galo apsispręsta. Būtų nuostabu, kad generalinio operos ir baleto teatro direktoriaus akys aistringai suspindėtų ne tik jam kalbant apie operą, bet ir apie baletą, kad profesionalaus šokio kultūrą vystytis skatinančių premjerų kalendorius taip pat būtų žinomas keleriems metams į priekį.
Na o eiliniai „Miegančiosios gražuolės“ spektakliai prasidės kovo 23 d.; antrą ir paskutinį kartą šį sezoną ši P. Čaikovskio fejerija bus parodyta gegužės 5 d.
