Lietuvos bažnyčiose vis dar trūksta profesionalių vargonininkų, nebijančių gana monotoniško darbo parapijų bažnyčiose. Kita vertus, baigusieji vargonų specialybę norėtų dirbti pagal specialybę, tačiau iš jos vargiai begali išgyventi ir yra priversti griebtis kitų darbų.
Ilgametis Vilniaus arkikatedros vargonininkas Bernardas Vasiliauskas pokalbyje su ELTA pripažįsta, kad vyresnioji vargonininkų karta labai nenoriai užleidžia profesionaliam jaunimui savo darbo vietas parapijų bažnyčiose, o gabus jaunimas, baigęs vargonų studijas ir svajojantis apie koncertinę veiklą, iš jos nepragyvena.
– Kiek žmonių kasmet baigia vargonų specialybę ir kiek iš jų įsidarbina?
– Labai mažai – per metus vargonininko diplomą gauna 1–2 absolventai. O būdavo, kad studijuoti vargonų specialybę kasmet pasirinkdavo kokie penki. Pastaraisiais metais ypač skaudžiai vargonininkų priėmimui atsiliepė stojamųjų egzaminų balų sistema. Šįmet kažkokiu stebuklingu būdu stojamuosiuose egzaminuose pavyko atskirti vargonininkus ir pianistus, ir, kiek žinau, į vargonų specialybę įstojo net trys studentai.
– Ar lengva įsidarbinti baigusiems vargonų profesiją ir kodėl Lietuvoje dar trūksta vargonininkų?
– Paradoksalu, bet baigę studijas vargonininkai dažnai turi sunkumų įsidarbinant, juolab koncertų tiek nėra, kad iš jų būtų galima pragyventi. Todėl šalia vargonų profesijos šiandien dar privalu turėti papildomą profesiją – pedagogo arba pianisto, nors žinau atvejų, kai vargonininkė dirba parapijos bažnyčioje, bet kartu yra ir auklėtoja darželyje. Kiek Lietuvos parapijose trūksta vargonininkų, sunku pasakyti, bet senoji, dar nuo sovietmečio dirbanti vargonininkų karta, kurioje daug neprofesionalių muzikantų, labai nenoriai ir tik amžiaus priversti užleidžia savo vietas aukštąjį mokslą baigusiems muzikams.
Jaunoji karta dažniausiai svajoja apie koncertinę karjerą, gastroles, konkursus, laureatų vardus... Aišku, to reikia siekti, bet šios svajonės jaunimą atbaido nuo gana juodo ir monotoniško darbo bažnyčiose, kur nėra daug galimybių pasireikšti vargonininkui kaip individui, nes daug ką reglamentuoja bažnytinės apeigos, liturgija.
Asmeniškai man taip sėkmingai susiklostė, kad aš netikėtai įgijau vargonų restauravimo, statybos, intonavimo specialybę. Todėl šalia koncertų visą gyvenimą dirbau montuodamas vargonus.
– Ar būtina vargonininkui atlikėjui gerai išmanyti tokios sudėtingos konstrukcijos instrumentą?
– Labai naudinga atlikėjui išmanyti vargonų konstrukciją, mokėti ir oblium padirbėti, ir elektros schemą išnagrinėti, nes šis instrumentų karalius dažnai iškrečia staigmenų koncerto metu, ima kaukti, net tenka nutraukti koncertą ar jo išvis neberengti. Taigi žinoti, kur ieškoti bėdos ir mokėti čia pat pataisyti, būtų labai naudinga kiekvienam vargonininkui. Vienu metu Muzikos akademijoje buvo įvesta papildoma disciplina – pažintis su vargonų konstrukcija ir mechanika, bet tai, deja, buvo labai trumpai.
Mano praktikoje patikimiausi vargonai – Vilniaus arkikatedroje. Daugybę metų be jokių remontų, netgi be didelių derinimų jie veikia absoliučiai sklandžiai.
– Dažniausiai vargonus girdime bažnyčiose, nors jų esama ir koncertų salėse...
– Gaila, kad Nacionalinėje filharmonijoje vargonų koncertai ypač reti. Galbūt Filharmonijai jie nepelningi, bet tai per silpnas argumentas nutraukti koncertus gerais vargonais. Iš buvusios Mažosios baroko salės (dabar šv. Kryžiaus bažnyčia. – ELTA) vargonai buvo iškelti ir dulka sostinės Rotušėje nenaudojami, o retkarčiais išimtinėmis progomis pagroti jais kokį himną ar maršą... Priminsiu, kad tų vargonų labai norėjo M. K. Čiurlionio menų mokykla, nes moksleiviai galimybių pažinti vargonus beveik neturi, o juk praturtėtų ir koncertinis gyvenimas, būtų stimulas moksleiviams rinktis vargonininko specialybę, atsirastų naujų talentų. Tiesa, „čiurlioniukai“ turi mažus 2-3 balsų vargonėlius, pagamintus Marijampolės vargonų dirbtuvėse, bet tai grynai mokomasis instrumentas, tad pažintis su didesniu koncertinio profilio instrumentu jiems būtų labai naudinga. Muzikos ir teatro akademijoje yra gal šešeri maži vargonai, bet irgi tik mokomieji, todėl koncertinis gyvenimas ten vangokas.
– Susidomėjimas vargonais kyla dar ankstyvame amžiuje. Kaip vaikus, moksleivius sudominti vargonų specialybe?
– Pamenu, kaip vieno Žvėryno rajono darželio auklėtojai atvedė didžiulį būrį vaikučių iš arti pasižiūrėti Vilniaus katedros vargonų. Tie vaikai buvo tokie dėmesingi! Stengiausi jiems suprantamai papasakoti, pagroti ir mačiau, kad vos 4-6 metų vaikams ši ekskursija buvo labai įspūdinga. Jau nekalbu apie vyresnio amžiaus vaikus, moksleivius – jiems čia būna daug neatrastų dalykų. Visi bažnyčiose, koncertų salėse iš tolo mato vargonų fasadą, o kad jų viduje yra vos ne visa gamykla – trijų aukštų, įvairių mechanikų prigrūstos patalpos, pats vargonų veikimo principas jiems yra didžiulė naujiena, ypač vyriškajai visuomenės daliai.
Lietuvoje trūksta ir profesionalių vargonų meistrų. Nėra paprasta restauruoti, palaikyti gerą daugiau kaip 400 vargonų Lietuvoje būklę. Mano nuomone, vietiniais meistrais pasikliauti negalima, nes tai dažniausiai yra mėgėjai, neprofesionalai, kurie vargonus daugiau sugadina, negu pataiso. Man ypač gaila į užsienį emigruojančių puikių Lietuvos vargonų specialistų, kurie kažkada turėjo galimybės pasimokyti užsienyje, atlikti gerą praktiką ir tas žinias buvo atvežę į Lietuvą – dabar šie meistrai vėl Vakaruose. Tikėkimės, kad jie sugrįš...
– Ar vargonų muzikos repertuaruose pakanka lietuviškos muzikos?
– Tikrai reiktų į vargonų muzikos festivalių programas įtraukti bent po keletą lietuviškų kūrinių vargonams, nes lietuviška muzika, ypač naujesnė, išgyvena šiuo metu tam tikrą stagnaciją. Prieš 15-20 metų kompozitorių susidomėjimas vargonais buvo labai didelis ir gimė daugybė naujų kūrinių, o šiuo metu tas susidomėjimas yra šiek tiek kritęs, galbūt kad koncertai grynai užsidarė į bažnytines erdves, koncertų repertuaras pagrindinėse koncertų salėse skurdus.
Kalbant apie festivalius Lietuvoje, jie išties reikalingi ir džiugu, kad kasmet jie plečiasi. Pažintis su įvairiais Lietuvos vargonais patiems vargonininkams dažnai yra labai ribota, nes jie dirba savo parapijose, o vienintelė proga susirinkti pasidalyti patirtimi – tik festivaliuose. Juose vargonininkai būna „priversti“ pagroti įvairių sistemų vargonais – pneumatiniais, mechaniniais, elektromechaniniais, o kiekvieni iš jų reikalauja savų įgūdžių, savo priėjimo, net ir savo repertuaro.
