Reziduojant kitoje žemės rutulio pusėje sunku suvokti savo gimtinės realijas. Turbūt tai dėl pasikeitusio laiko. Tuo metu kai tautiečiai keliasi pradėti dieną, mes būnam tik įmigę. Kai mes atsikeliam, jie jau pietauja. Dingsta sąlyčio taškai. Kiekvienas gyvena savo realijomis.
Maža čia, pasakytų tūlas pilietis. Atimk 7 valandas nuo Lietuvos laiko ir viskas bus aišku. Bet taip nėra. Geriausias to pavyzdys automobilių eismas Londone. Atrodytų, viskas paprasta, tiesiog priešingai nei pas mus Lietuvoje. Tačiau, kai atsistoji prie pėsčiųjų perėjos, nebesupranti į kurią pusę žiūrėti, kad įsitikintum ar saugu pereiti gatvę. Priprasim. Niekis.
Pirmoji naujųjų metų diena pasižymėjo darbingumu Dakar‘o dalyvių bivuake (taip vadinamoje stovyklavietėje). Didžioji dalis komandų ruošė techniką sekančią dieną prasidedančiai patikrai prieš lenktynes. Mes, gi, iš Lietuvos atsivežę tam tikrų techninių patobulinimų automobiliui, turėjome spėti juos įdiegti. Išsikėlėme Vytį. Gražus tas mūsų simbolis. Visi, kas pamato, pasidžiaugia. O pamato visi.
Savo ruožtu Lima sau tiesiog tinginiavo. Mieste kažką nupirkti buvo tiesiog neįmanoma. Limiečiai (ar Limai, kaip ten juos geriau pavadinti) tingiai sau egzistavo po Naujųjų sutikimo. Ilsėtis - geras bruožas. Padeda nepersitempt.
Jau pradedam adaptuotis prie pasikeitusio laiko. Pradžioje komanda į pusryčius susirinkdavo gerokai anksčiau, nei susitardavome. Dabar, priprantant prie naujo ritmo, susitikimai prie pusryčių stalo tampa punktualesni.
Kaip žinia, turėjau istoriją su bjauria infekcija, pakirtusią mane savaitę prieš išvykstant. Savijauta gerėja. Bet jaučiu antibiotikų poveikį, neturiu dar gero jausmo organizme. Lenktynės ilgos, turėčiau pirmoje dalyje būti geroje formoje. Kitaip tariant, neturiu pasirinkimo.
Bivuake buvom sutikę Gintautą Įgarį. Jis atvyko pora dienų anksčiau. Aplankė Peru įžymybes. Džiaugėsi grįžęs į civilizaciją Limoje. Sakė, dar nėra matęs tokio dydžio grybų viešbučio kambaryje, kuriame gyveno lankant Maču Pikču. Pasirodo, jį išskrendant iš Lietuvos irgi „pagavo“ virusas. Labai tikisi, kad iki starto bus formoje. Jiems, su motociklais, lenktynėse tikrai yra ką veikt kasdien.
Antroji naujų metų diena.
Trečiadienį mūsų oficiali administracinių ir techninių patikrų diena. „Paskutiniai patepimai“ technikai. Su Sauliumi susidėliojome visus mus lenktynėse lydėsiančius daiktus sportiniame automobilyje. Nuostabu, kiek nedaug žmogui reikia. Man lenktynėse viskas yra vanduo. Jei lenktynių metu turiu gaivaus vandens, galiu produktyviai lenktyniauti. Esu paskaičiavęs, kad 100 kilometrų vidutiniškai suvartoju apie litrą vandens. Čia labai jį taupant! Viena ilgiausių dienų šių metų Dakare turės beveik 600 kilometrų greičio ruožą. Kadangi 6 litrų vandens gertuvėje neturėsiu, teks taupyti. Labai taupyti. O tai man nelabai patinka.
Grįžtu prie patikrų. Tai didžiulė palapinė. Gal kokių 2000 kvadratinių metrų. Joje įrengti kondicionieriai. Daugybė stendų, kaip parodoje. Kiekviename jų įsikūrusios įvairios Dakar‘o metu dirbsiančios tarnybos. Gauname dalyvio knygutę, į kurią privalome surinkti gal virš 100 įvairių suderinimų. Nors ir organizatorių viskas puikai sustyguota, visgi keliems tūkstančiams dalyvių ir komandos narių tenka nemenkas išbandymas. Juokaujame, kad daugeliui komandų įveikti administracinę ir techninę patikrą, ne mažesnis iššūkis nei pravažiuoti Dakarą.
Iš Lietuvos pasiėmėme įvairių „Lithuanian specialities“. Jau pusmetį bendraujame su nemažu kiekiu organizatorių atstovų. Per tą laiką su kai kuriais jų susibičiuliavome. Atvežame jiems lauktuvių. Džiaugiasi kaip vaikai. Pasirodo kiek nedaug žmonėms reikia iki pilnos laimės. Prisimenu laikus, kai mūsų tėvai veždavo lauktuves į Maskvą. Niekas nesikeičia. Šios lauktuvės neįtakos didelių sprendimų, bet padės palaikyti gerą, draugišką, santykį. Patikėkit, tai veikia!
Per gerą pusdienį susitvarkome su dokumentine lenktynių dalimi. Pereinam prie techninių reikalų. Ir čia, pasirodo, kad viskas nėra taip paprasta. Nors technika paruošta nepriekaištingai, tačiau joje turime daug organizatorių įrangos. O jie, šaunuoliai, žino kaip daryti verslą. Kiekvienose naujose lenktynėse jie vis sugalvoja minimalių pakitimų mūsų sekimo ar skaičiavimo įrangoje ir tu, mielas broli, visa tai turi įsigyti. Nesvarbu, kad veikia ir senoji (pusmečio senumo) versija. Neturim pasirinkimo. Susimokam apie 3000 litų. Mechanikai sumontuoja naująją, karinei technikai prilygstančią, sekimo ir komunikacijos įrangos dalį. Tęsiame savo pasirodymą, dabar jau techninės patikros dalyje.
Čia konvejeris. Tiksliau kokie 7 konvejeriai. Įvairių sričių techniniai specialistai išnarsto mūsų automobilio saugumo įrangą, sutikrina visų homologacijų ir sertifikatų galiojimus. Patikrina ar teisingai suklijuota privaloma organizatoriaus reklama. Detaliai patikrina visą lenktynininkų ekipiruotę. Rašosi greitai, bet tas veiksmas vyksta geras trejetą valandų. Priekyje mūsų stringa pora ekipažų iš Čilės. Pasirodo pas juos sumontuoti didesni nei leistini restriktoriai orui variklyje tiekti. Jie niekaip nesupranta, kad taisyklės vienodos visiems. Derasi, bandydami įtikinti teisėjus, kad daug galios, gi, tai jiems nepridės. Juokdariai.
Kaimyninės eilės slenka greičiau nei mūsų. Čiliečiai nepasiduoda. Viso to pasekoje, baigiasi techninės komisijos narių darbo laikas. Tiksliau baigėsi prieš porą valandų. Pas mus netoli vidurnakčio. Pas Jus Lietuvoje, jau žmonės keliasi į darbus. Mums pasiūloma atvykti iš pat ryto pratęsti techninę patikrą. Nemaloni žinia, žinant, kad iš ryto čia vėl bus didžiuliai srautai ir kova dėl vietos po saule. Sutariame, kad savo automobilį paliksime čia, vietoje, ir būsime anksti ryte, prieš pat techniniams komisarams pradedant darbą.
Su kolektyvu sušokame į mūsų Land Cruiser‘į ir lekiame naktipiečių į Limos centrą. Visi alkani. Miego daug nebus.
Laukite tęsinio.
Cheers!
Benediktas
