Lietuvos radijo diktorė, ištisas kartas išugdžiusi televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja - teta Beta – Bernadeta Lukošiūtė, iki smulkmenų prisimena sausio 13-sios naktį prieš dvidešimt metų.
„Kai išėjome iš pastato, žmonės jau buvo nustumti toliau. Būreliai prie laužų stovėjo su radijo aparatukais, nes jau kalbėjo Sitkūnai,“ - sakė menanti diktorė, kai po šturmo, iš užgrobtų radijo ir televizijos pastatų, automatininkų lydimi, vorele buvo išvesti paskutiniai darbuotojai.
Lietuvos radijas anomis dienomis buvo vieninteliu operatyviausiu žinių šaltiniu. Namuose, automobiliuose ir miestų gatvėse, gerokai anksčiau, ir dar ilgai po sausio 13-osios žmonės klausėsi pranešimų, o radijo aparatas daugeliui nuolatos buvo neatsiejamu palydovu.
Tą vakarą tiesioginiame radijo eteryje diktoriai Bernadeta Lukošiūtė ir Algimantas Sadukas, iki pat desantininkams įsiveržiant į studiją, skelbė žinias apie okupacinės kariuomenės siautėjimus.
Paskutinės transliacijos minutės ir žodžiai „Mes dar čia, mes dar gyvi“ dokumentiniais įrašais įamžinti archyvuose, parodyti milijonams žiūrovų visame pasaulyje . „Tas momentas jau turėjo savo priešistorę – mes jau žinojome ir nujautėme, kad kažkas bus,“ - dalijosi prisiminimais B. Lukošiūtė.
Balsai iš Konarskio gatvės nutilo antrą valandą nakties - iškart po to įsijungė netoli Kauno buvusios Sitkūnų radijo stoties siųstuvai. Nepriklausomos Lietuvos radijo ir televizijos programa nenutrūko iki pat pučo 1991-ųjų rugpjūtį
„Ir žmonės džiaugėsi, kad mes gyvi, ir mes džiaugėmės, kad jau kalba Sitkūnai, kad radijas – gyvas,“ - sakė B. Lukošiūtė.
Per dvidešimt metų, turbūt, neliko nei vieno neužrašyto ar nepapasakoto prisiminimo, tačiau ilgametei radijo diktorei atmintyje išliko pokalbis su režisieriumi Rimu Bružu, kuris statė filmą apie sausio įvykius. „Abu priėjome tos pačios minties, kad suprantame tuos partizanus, kurie anais laikais ėjo į miškus kovoti už Lietuvą,“ - kalbėjo B. Lukošiūtė.
Drąsa, susitelkimas ir ryžtas anuomet vienijęs Lietuvos žmones, pasak pašnekovės, šiais laikais liko beveik pamirštas. „Kartais aš galvoju, kodėl dabar reikia kažkokių ekstremalių dalykų, kad suprastum, jog esi už Lietuvą, už savo Tėvyne,“ - svarstė B. Lukošiūtė.
Dabar, praėjus dvidešimčiai metų nuo perversmo, kai užaugo nauja karta, televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja sako su savotišku skausmu žvelgianti į laiko tėkmę: „galvoju, kad dabar mes jau nesame tokie, kokie buvome tada. Man to beprotiškai gaila ir tai mane liūdina...“
