Žmogaus vertė Lietuvoje vis dar yra žema, tad neatsitiktinai šimtai tūkstančių lietuvių dabar sėdi be darbo. Dr. Boguslavas Gruževskis, Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas siūlo keistis: pradėkime matuoti darbuotojo sukuriamą pridėtinę vertę – darbo užmokestis turi būti aiškiai pagrįstas, skatinantis motyvaciją, kūrybingumą.
***
– Anot statistikos, Lietuvoje daugiau nei kas antras bedarbis 2 metus arba niekada nedirbo. Iškalbingas faktas, tiesa?
– Akivaizdu, kad daug žmonių tiesiog neieškančių darbo. O registracija darbo biržoje neturėtų būti tapatinama su nedarbu. Tai – problema. Galime teigti, kad apie 30 proc., kurie oficialiai deklaruoja savo nedarbą, registruojasi tik dėl mūsų administracinių apribojimų. Tad tikroji nedarbo įtampa Lietuvoje yra kiek mažesnė nei rodo oficialioji statistika.
Tačiau nedarbas lieka nedarbu. Kita problema – skurdas. Reikalinga kova ne tiek su nedarbu, kiek skurdu. Jei žmonės darbo biržoje registruojasi dėl socialinių išmokų ir garantijų, tai galime daryti prielaidas apie jų gyvenimą ir vartojimą. Tai parodo bendrą gyvenimo lygį šalyje, vartojimo struktūrą.
– O tuo pačiu valstybės parama mažina ir asmeninę iniciatyvą, kūrybiškumą. Juk nemažai žmonių renkasi net ne tarp paramos ir darbo, bet tarp paramos ir degradavimo. Kodėl iki šiol garsiai nekalbama apie tai, kaip mokytis rasti darbą, imtis verslo pačiam?
– Šias problemas lemia žmonių, kurie ieško darbo žinių trūkumas. Jie tiesiog nežino, kaip save realizuoti, net jei ir turi motyvaciją. Galiausiai, tai nėra asmeninė jų problema, tai jau valstybės problema. Būtent valstybė atsako už piliečių informuotumą, juk kalbame apie žinių visuomenę, informacinius tinklus...
60-80 proc. ilgalaikių bedarbių nei piktnaudžiauja alkoholiu, neturi jokių žalingų įpročių – jie pakankamai normaliai žvelgia į ateitį, tačiau niekur nedalyvauja, nesiima, nes nežino kaip. Pirmiausia, dėl žinių trūkumo, be to, juos kamuoja ir nesaugumo jausmas.
Šiuolaikiniam žmogui, praradusiam darbą ir neturinčiam perspektyvios profesijos, gerų pažinčių, ypač gyvenančiam ne Vilniuje, visuomeninė aplinka yra agresyvi. Mus apima toks rizikos jausmas: visoje erdvėje tvyro verslo rizikingumas, garantijų nebuvimas.
Apibendrindami problemą galime šnekėti apie žemą žmogaus vertę valstybėje.
– Galbūt padėtis pasikeistų, jeigu imtume matuoti kiekvieno dirbančiojo sukurtą pridėtinę vertę, kaip tai daroma Vakaruose. Lietuvoje, regis, giliai įleidęs šaknis yra požiūris, jog nekreipiamas dėmesys į ilgalaikės vertės kūrimą, tėra vaikomasi rezultatų čia ir dabar. Galbūt pridėtinės vertės matavimo principą derėtų po truputi diegti valstybės tarnyboje – apie tai nemažai šnekėjo liberalai?
– Tai būtų labai geria, tik nereikia apsiriboti valstybės tarnyba. Pradėti, aišku, reikia nuo ten. Tačiau principas turėtų būti pritaikytas ir privačiam sektoriui. Tą ne kartą siūlėme.
Tarkime, administratoriaus alga turi didėti proporcingai, priklausomai nuo algos vidurkio. Tokia sistema skatintų harmoningus darbo santykius ir būtų surišta su pridėtinės vertės kūrimu. Daug kas galvoja: štai aš dirbu, tačiau mano sukurtą vertę pasisavina kiti. Vien, kai jūs ta galva, kuri generuoja, tačiau sistema turėtų veikti harmoningai, ne pagal primityvios galios tvirtinimo santykį.
Turi būti labai aiškus darbo užmokesčio pagrįstumas. Tarkime, pagal konkrečią metodiką. Tiesa, tai labiau tinkama valstybės tarnyboje, tačiau ir įmonės tuo domisi. Tai yra kelias į tiesą.
– Tačiau problema kyla dėl sukurtos pridėtinės vertės išmatavimo. Tai priklausytų nuo darbo pobūdžio. Viena yra vadybininkas, visai kas kita – mokytojas. Ką siūlote?
– Žinoma, kūrybinį darbą bet kokiu atveju išmatuoti sunkiau. Tačiau matas galėtų būti įtaka galutiniam tikslui. Jei jūs parduodate savo informaciją žiniasklaidai matu galėtų būti skaitomumas. Tai, aišku, priklauso ir nuo šalutinių veiksmų. Tad jūsų atlyginimas svyruotų, tačiau galėsite aiškiai žinoti kriterijus, kurie skatins jūsų kūrybingumą ir motyvaciją.
Mūsų institute taip pat veikia tokia sistema: neturime čia didelių žvaigždžių, tačiau vykdome pakankamai sudėtingus projektus.
Dažnai klausiama: ar gali vykdytojas, pavaldinys gauti didesnį atlyginimą nei direktorius. Žinoma! Jei jūsų įdirbis didžiausias, jūsų iniciatyva – suprantama. Juk rinkos ekonomika – tai ne tik sutarties gavimas, pasiūlymas ar įvykdymas. Šiame kontekste tai turi mažiausią vertę. Žymiai svarbiau idėja, suvokimas, organizavimas. Pagarba motyvacijai – aukščiau visko.
Pirmoji interviu dalis: B. Gruževskis: lai bedarbiai netvarko parkų, o eina tiesti kelių
