Juokinga, bet iš Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos išsivaduoti buvo lengviau nei iš rusiškų keiksmų ir sovietinių kalinių mentaliteto nelaisvės. Slaviški keiksmažodžiai Lietuvoje buvo žinomi dar iki 1918-ųjų – nepriklausomybės paskelbimo. Nieko nepadarysi, keli šimtmečiai carinės imperijos sudėtyje padarė savo.
Susinervinę mūsų seneliai ir Lietuvos tarpukario kaliniai supykę svaidėsi išmatų, dvasių ar šliužų pavadinimais: mėšlais, perkūnais, žalčiais, rupūžėmis, gyvatėmis, o pagavus kraštutiniam įsiūčiui buvo išrėkiami ir riebūs rusiški žodžiai. Tiesa, ne taip seniai išsiaiškinta, kad dauguma rusiškų keiksmų yra net ne slaviškos kilmės, o prigiję mongolų-totorių antpuolių laikais iš jų kalbų.
O, jei mūsų kalbą terštų tik rusiški keiksmai... Deja, ne mažiau gajus ir sovietinių nusikaltėlių žargonas. Pinigams besimeldžiantys Lietuvos nusikaltėliai neapsieina be mongolų-totorių ir žydų kultūrų palikimo.
Gaidys – nebe paukštis?
„Esi ožys ir gaidys“, – išgirdę per televizorių šviežiai iškeptą žvaigždę Viliją traukiant dainą apie naktis ant sofos be meilužio, visi supranta, kad populiariojo šlagerio meilužis prilyginamas ne paukščiams ar gyvūnams, o, pasak sovietinės Rusijos kalinių žargono, kaip homoseksualus tipas ir dar nevykėlis, skundikas.
Ne taip seniai Vilniuje naują gatvelę pavadinus Gaidžių gatve, jos gyventojai akimirksniu susibūrė į protesto judėjimą. Net pradinukai supykę vienas kitą „gaidina“.
Iš kur lietuvių bendrinėje kalboje ir net mentalitete Rusijos kalinių subkultūra? Net neatsiklausus mūsų tautos, 1940-aisiais Lietuvai buvo suteikta „laimė“ įsilieti į Sovietų Sąjungą – „broliškų tautų šeimą“ su visomis jos grožybėmis. Sovietų Sąjunga visada buvo totalitarinė valstybė, kurioje kalinių skaičius žymiai didesnis nei demokratinėse šalyje, nes į kalėjimus, be kriminalinių nusikaltėlių, kurių niekur netrūksta, buvo sodinami režimo kritikai.
Masiška patirtis
Pirmąsias pasaulyje koncentracijos stovyklas įkūrę Rusijos bolševikai pasižymėjo tuo, kad aplenkė įvykius – į lagerius vergiškam darbui masiškai vežė piliečius anksčiau (!), nei jie drįs pradėti burbėti prieš valdžią. Tokį čekistų uolumą valdant J. Stalinui savo kailiu pajuto ir tūkstančiai lietuvių.
Grįžusieji iš tremties namo parvežė „gražios“ Rusijos kalinių kultūros patirties, kurią, valdant N. Chruščiovui ir L. Brežnevui, sustiprino jaunesnės kartos tautiečiai, po karo sėdėję Sibiro lageriuose už įvairiausius kriminalinius nusikaltimus. Tad Rusijos „blatniagų“ žargonas ir kalinių kultūra turėjo daug gražaus laiko paveikti Lietuvos kultūrą.
Pasak knygos „Izraelis – žydų valstybė“ autoriaus Giedriaus Drukteinio, daug kas nustemba sužinojęs, kad daugelis iki šiol Lietuvoje vartojamo kalinių žargono kilę iš mūsų istorinių kaimynų – žydų.
Žydiškas žargonas
XIX amžiaus pabaigoje Rusijos policija konstatavo, kad imperijos nusikaltėliai ėmė bendrauti žydiškos kilmės žargonu. Mat tuo metu į Rusijos revoliucionierių ir paprastų kriminalinių nusikaltėlių gretas įsiliejo daug žydų. Rusijos žydai kalbėjo jidiš kalba – hebrajų, vokiečių ir kelių slavų kalbų mišiniu, kuris sužavėjo rusų nusikalstamo pasaulio pasekėjus. Jidiš žodžių žargonas teikė šiokį tokį šifrą, kurio bent jau iš pradžių Rusijos policija negalėjo suprasti.
1917-aisiais lageriuose ir tremtyje užsigrūdinę V. Lenino bolševikai paėmė valdžią. Proletarams valdant, kalinių subkultūra ir žargonas išplito po visą Sovietų Sąjungos plačiąją visuomenę, nes nemenka dalis naujųjų valdininkų ir piliečių, jei dar nebuvo ragavusi caro kalėjimų balandos, veikiai turėjo progos pasimėgauti sovietinių lagerių putra ir kultūra.
Rusiškas mentalitetas
1990-ųjų kovą Lietuvai atstačius nepriklausomybę, ėmė plisti holivudiški keiksmai, bet joks angliškas „fuck“ (lytiniai santykiai (vulgariai)) ar „shit“ (išmatos (populiariai)) nė iš tolo neprilygsta slaviškų keiksmų emociniam užtaisui ir jų nenukonkuruoja. Mūsų šalies miestų kaliniai čia irgi nieko neišrado – rusiški keiksmai vis dar madingi ne tik tarp Lietuvos kalinių, bet tarp daugumos tautiečių.
Tik šie keiksmai ir žargonas – ne vienintelis dalykas, kurį besąlygiškai buvo perėmę mūsų kaliniai. Nuteistieji Lietuvos piliečiai laikėsi tokio paties, kaip ir Rusijoje, garbės kodekso, niekinusio žagintojus ir vaikų tvirkintojus, ribojusio bendravimą su žemesniųjų kastų kaliniais. Lietuvos kolonijose sėdintieji buvo susiskirstę į tokias pat kaip Rusijoje nusikaltėlių kastas. Jos iki šiol išlaikė savo pavadinimus, kai kurios vadinamos net neišverstais rusiškais žodžiais: „bachūrai“, „šliapos“, „šalavos“, „čiuškės“ ir t.t.
Įdomiausia uniforma
Tokia jau žmonių psichologija, kad socialinėms grupėms atpažinti įvedamos uniformos. Formaliai visi sėdėję sovietiniuose lageriuose gaudavo pilką uniformą, žargonu vadinamą „robą“, kurios dabar nebėra.
Bet neformaliai Sovietų Sąjungos kaliniai buvo sugalvoję bene įdomiausią pasaulyje uniformą – tatuiruotes. Tada jie dar neturėjo tatuiravimo mašinėlių, o dažus gaminosi iš suodžių – naktimis slapta sudeginę guminius batų padus.
Tik neišmanėliai tiki, kad tuometiniai kaliniai savo kūnus margindavo atsitiktiniais piešiniais. Sovietinių kalinių tatuiruotėse buvo užšifruota, kokiai kastai nuteistasis priklauso, už ką ir kokio režimo lageriuose sėdėjo, nuteistojo pažiūros, religingumas. Tam tikrus simbolius reiškiančių tatuiruočių mada buvo ir visose to meto Lietuvos įkalinimo įstaigose, net nepilnamečių.
Banditai lyg verslininkai
Tik 1991-aisiais, atgavus nepriklausomybę, Lietuvos piliečių, taip pat ir kalinių, mentalitetas ėmė keistis. Pagaliau ėmė pasireikšti specifinės lietuviškos nusikaltėlių mados.
Aukštesnio intelekto nusikaltėliams patiko verslininko įvaizdis, kurį jie kūrė ėmę nešioti klasikinius kostiumus. Tiesa, kol susiformavo geras skonis, verslininkus vaizdavę banditai pasaulį juokino priekiniais, lyg senovės piratų, auksiniais dantimis, plikai skustomis galvomis, taip pat apsivilkdami blizgančius arba ryškiai raudonus švarkus ir būtinai baltas kojines.
Žemesnio intelekto banditai, ypač iš Šiaulių ir Panevėžio, pamėgo sportinius kostiumus, kuriems ištikimi iki šiol. Žiemą tokie dar pripažįsta džinsus bei trumpas odines striukes.
Mentalitetas gajus
Lietuvoje praktiškai nebeliko ir sovietinio nusikaltėlių garbės kodekso. Nors mūsų nuteistieji deklaruoja savo vertybių sistemą, šiandien ji remiasi pinigais ir gyvuoja vardan pinigų. Be to, dalis jaunosios kartos nusikaltėlių nepripažįsta jokių garbės kodeksų. Todėl dabar mūsų šalies „zonose“ galima pamatyti vaizdų, nuo kurių sovietinį lagerių veteraną būtų ištikęs širdies smūgis – „normaliųjų kastų“ kaliniai bendrauja su žagintojais ir net nuskriaustaisiais. Tiesa, ne su visais, o su naudingais atstumtaisiais – įtakingais ir pasiturinčiais.
Užtai tatuiruotės nebėra išskirtinė socialinė kalinių uniforma, nes tapo madingos tarp viso Vakarų šalių jaunimo. Nors įkalinimo vietose tebesitatuiruojama, aukštesnio intelekto nuteistieji darosi nebe „zekiškus“, o spalvotus ir meniškus kūno piešinius.
Tik mongolų-totorių keiksmai ir žydiškas žargonas neužleidžia pozicijų bendrinėje kalboje. Ne tik nusikaltėlių...
Kai kurių Lietuvoje populiarių nusikaltėlių žargono žodžių paaiškinimas
BABKĖS – rusiškos kilmės žodis, reiškiantis „senutes“, „bobutes“, nors „bapka“ jidiš kalboje taip pat reiškia „senutė“. Išsireiškimas kilo nuo carienės Jekaterinos atvaizdo ant ikirevoliucinių didžiausio nominalo 100 rublių banknoto ir tapo bendriniu pinigų pavadinimu.
BACHŪRAS – hebrajiškai „vaikinas“. Prieš šimtmetį tas žodis reiškė tuometinės Palestinos žydų kibuco gyventoją.
BLATAS – nuo jidiš-vokiškojo „die Blatte“ – „lapas“, „užrašas“, „raštelis“. Šis žodis reiškė turimus ryšius, svarbaus ar įtakingo žmogaus raštelį.
CHALIAVA – nuo hebrajiško žodžio „chalev“ – „pienas“. Prieš šimtą metų žydai organizavo vajų rinkti pinigus pienui žydų vaikams Palestinoje. Rusijoje žodis „chalev“ tapo nemokamo daikto ar dovanos sinonimu.
CHANA – nuo hebrajiško „khana“, reiškiančio pabaigą, „galutinę stotelę“, „sustojimą“.
CHEBRA – nuo hebrajiško žodžio „chevra“, reiškiančio „kompaniją“ arba „firmą“.
FENIA – nuo hebrajiško žodžio „ofen“ – „būdas“. Hebrajiška frazė „bitui beofen“ reiškia „kalbėti ypatingai“, t.y. tokiu būdu, kad nesuprastų, kam to nereikia.
FRAJERIS – nuo jidiš žodžio „frej“ – „laisvė“. Frajeriais vadinami pavieniai nusikaltėliai arba naivūs ir kvaili laisvėje siaučiantys žmogeliūkščiai.
KAIFAS – nuo arabiško/hebrajiško žodžio „kayf“, reiškiančio „pakilimas“. Beje, iš šio žodžio kildinamas ir žodis „kava“ („coffee“).
KIPIŠAS – nuo hebrajiškų žodžių „chapes“ arba „chipus“, reiškiančių „krata“, „paieška“ arba „užpuolimas“.
KSIVA – nuo hebrajiško žodžio „ktiva“, reiškiančio „kažkas parašyta“, „tai, kas parašyta“.
LOCHAS – nuo vokiško bei jidiš žodžio „loch“ – „skylė“. Prieš šimtmetį Odesos žydai žodžiui „loch“ suteikė kontekstą „skylė, pro kurią išteka pinigai“.
MALINA – nuo hebrajiško žodžio „malion“ – „viešbutis“. Nusikaltėlių susibūrimo vieta.
MENTAS – žodžio „dokumentas“ trumpinys. Pokalbio pradžioje milicininkai dažniausiai prašo pateikti dokumentus, todėl patiems prikibo sutrumpinta šio žodžio pravardė.
MUSORAS – nuo hebrajiško žodžio „moser“ – „skundikas“ arba „išdavikas“. Rusai šį žodį, žinoma, sutapdino su rusišku žodžiu „šiukšlė“.
PACANAS – ukrainietiškos kilmės terminas, atsiradęs nuo žodžių „paci“, „pati“, „pacik“ – taip Ukrainos kiauliaganiai šaukdavo ganomas kiaules. Ilgainiui šie šaukiniai pavirto žodžiu „pacan“, reiškiančiu „kiauliaganį“ arba „mažą berniuką“, nes ganyti kiaules buvo mažamečių darbas.
PARAŠA – hebrajų kalboje tai reiškia „komentaras“ arba „skandalas“. Manoma, kad šis žodis tualetui prigijo dėl jame leidžiamų garsų ir tuštinimosi neestetiškumo.
POCAS – nuo jidiš žodžio „putz“ – „penis“.
ŠARA – nuo hebrajiškų žodžių „šear“, „šearim“, reiškiančių „likučiai“. Pagal senovinę žydų tradiciją kiekvienas žydų prekeivis arba ūkininkas palikdavo dalį savo turto (taip ir vadinamo „likučiais“) varguoliams šelpti. Ilgainiui tapo nemokamo daikto sinonimu.
ŠACHER-MACHER – nuo hebrajiškos frazės „sacher-macher“, reiškiančios „prekybines operacijas“.
ŠALAVA – nuo hebrajiško žodžio „šalev“, reiškiančio „pasileidėlė“.
ŠUCHERIS – nuo jidiš žodžio „shukher“, reiškiančio „pavojus“.
ŽLOBAS – nuo jidiš žodžio „schlub“, reiškiančio „kvailys“.
Sigitas STASAITIS
