Praėjusią savaitę Vilniaus Genocido aukų muziejuje vyko azerbaidžaniečių tautos genocido minėjimas. Per nepilną šimtmetį azerbaidžaniečių tauta patyrė net keturis genocidus – 1905 – 1906, 1918 – 1920, 1947 – 1952 ir 1988 – 1994 metais.
Renginyje, kurį organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGTC), Baltijos azerbaidžaniečių kongresas (BAK) ir Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija (LAB), kalbėta apie mažai kam šalyje žinomus, tragiškus azerbaidžaniečių tautos istorijos puslapius.
Mini genocido dieną
Nuo 1998 m., kai Azerbaidžano prezidentas pasirašė specialų dekretą, Kovo 31d. šalyje minima, kaip genocido diena. Šalis laikosi pozicijos, jog azerbaidžaniečių tauta XX a. Patyrė genocidą ir buvo mėginimų sukurti „Didžiąją Armėniją“ auka.
Renginio dalyvius sveikinęs Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas pažymėjo, kad ši diena pasirinkta todėl, kad būtent 1918m. Kovo 31 d. komunarai, vadovaujami Stepano Šaumiano ir Anastaso Mikojano įvykdė žiaurius nusikaltimus. „Nuo žemės paviršiaus buvo nušluotos ištisos gyvenvietės ir Azerbaidžano Respublika, kaip 1918-1920 m. egzistavusios demokratinės valstybės teisių perėmėja, mini šią dieną,“ – sakė. M. Gamzajevas.
1988m. prasidėjęs konfliktas irgi buvo itin kruvinas. Net paviršutiniška tuometinės situacijos analizė leidžia teigti, kad armėnų ir azerbaidžaniečių tautų tarpusavio kiršinimu buvo suinteresuota pati SSRS vadovybė. Artėjančios socialinės ir ekonominės katastrofos akivaizdoje buvo nutarta „kanalizuoti“ žmonių nepasitenkinimą, dirbtinai sukuriant „priešo įvaizdį“. Kitaip neįmanoma paaiškinti tokio fakto, kad staiga atsiradę sukarinti armėnų būriai buvo gerai apginkluoti, turėjo ne tik šaunamųjų ginklų, bet ir šarvuotos technikos bei sraigtasparnių. Apskritai neįtikėtina, kad centralizuotos sovietinės imperijos sąlygomis galėtų savaimingai susikurti kokios nors nelegalios ar pusiau legalios ginkluotos formuotės.
Nežinomi faktai
Istorinį pranešimą renginyje skaitęs Lietuvos žurnalistų draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkas, politikos apžvalgininkas, istorikas Imantas Melianas pažymėjo, kad ilgą laiką dominavęs armėnocentristinis aptariamų įvykių vertinimas smarkiai deformavo adekvatų istorinės tiesos suvokimą daugelyje Vakarų šalių, įskaitant Lietuvą.
Pasak I. Meliano, pranešimo tikslas nebuvo vertinti armenų ir azerbaidžaniečių santykius apskritai. Siekta buvo nušviesti tik azerbaidžaniečių tautos genocido faktus. „Pati tema lėmė, kad jai atskleisti naudoti daugiausia azerbaidžanietiški šaltiniai, kas netiesiogiai galėjo atsiliepti šios istorinės apybraižos objektyvumui. Dažnas Lietuvos gyventojas yra girdėjęs apie XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje vykusį armėnų tautos genocidą. Kur kas mažiau yra žinoma apie daugmaž tais pačiais metais ir jau mūsų laikais vykusį azerbaidžaniečių tautos genocidą,“ – sakė pranešėjas.
I.Melianas pabrėžė, kad etniniai valymai, kurių metu tam tikrų teritorijų etnodemografinė situacija pakečiama išnaikinant ir išvarant ankstesnius šių teritorijų gyventojus, visuotinai pripažįstami genocidu, tiksliau viena iš jo atmainų - etnocidu. „Tai yra nusikaltimas prieš žmoniją ir žmogiškumą, kurio negali pateisinti jokie tikri ar menami istoriniai, etnologiniai, religiniai ir kitokie argumentai, todėl ir panarmėnistų vykdytas azerbaidžaniečių (ir kitų islamą išpažįstančių Azerbaidžano tautų atstovų) genocidas nėra ir negali būti „teisingesnis“ negu pačios armėnų tautos patirtas genocidas, o „Didžiosios Armėnijos“ sukūrimo planas, kuris buvo realizuojamas vykdant etninius valymus, daug kuo primena nacių valdomos Vokietijos „gyvybinės erdvės“ („Lebensraum“) išplėtimo teoriją ir praktiką. Armėnijos nenoras spręsti skaudžios azerbaidžaniečių tautos genocido pripažinimo, okupuotų teritorijų atlaisvinimo ir žalos atlyginimo problemos, vadovaujantis tarptautiškai pripažintomis teisės normomis ir principais, neleidžia visų pirma jai pačiai normalizuoti santykių su jos tiesioginėmis kaimynėmis,“ – aiškino pranešėjas.
Be to, anot jo, tai sudaro sąlygas Rusijai, kuri Kaukazo (ir ne tik Kaukazo) regione siekia savo destruktyvių geopolitinių tikslų, ir toliau manipuliuti šiuo „įšaldytu konfliktu“ bei jo dalyvių likimais.
Keli etapai
Pasak istoriko, azerbaidžaniečių tauta genocidą praėjusiame amžiuje patyrė net kelis kartus. Pirmasis genocidas, anot jo, įvyko Didžiosios Armėnijos“ vardan 1905 – 1906 metais.
Pasinaudodamas 1905 – 1907 metų revoliucijos Rusijoje iššauktu chaosu, sukarintas armenų nacionalistų judėjimas „Dašnakcutiunas“ nutarė realizuoti savo programines nuostatas. 1905 metų vasario 6 – 10 dienomis „Dašnakcutiuno“ smogikai, finansuojami verslininkų Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajos Ter – Osipovo, Akopo Muradiano, Grigorijaus Sarkisianco, Kareno Saakianco ir kitų, Baku mieste nužudė virš šimto žmonių. Vasario 20 – 21 dienomis Baku įvykiai pasikartojo ir Jerevane (azerb. – „Irevan“), vėliau – Nachičevanėje ir Zangezūre.
Iš viso 1905 – 1906 metais buvo sudeginti keli šimtai Karabacho azerbaidžaniečių gyvenviečių. Įdomu, kad 1965 metais „Kruvinojo Andraniko“ šimtmetis buvo oficialiai pažymėtas sovietinėje Armėnijoje.
Nežiūrint to, 1916 metais Karabache (Šušos apskrityje) dar gyveno 96 tūkstančiai azerbaidžaniečių ir tik 75 tūkstančiai armėnų (1989 metais armėnai sudarė jau 75 procentus Kalnų Karabacho autonominės srities gyventojų; po 1993 metų – 100 procentų).
Antrasis genocidas, pasak I. Meliano, vyko 1918 – 1920 metais. „Dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, 1914 metų vasario 21 dieną, Karso ir Ardagano apylinkėse smogikai, paskatinti organizacijos „Gnčak“ ideologo Stepano Ter – Danieliano, išžudė apie 30 tūkstančių šio regiono vyrų musulmonų. Man tai primena serbų šovinistų surengtas Bosnijos musulmonų miesto Goraždės vyrų ir berniukų žudynes 1999 metais,“ – sako I. Melianas.
Istorikas pažymi, jog prasidėjus karui, armėnų politikai tikėjosi greito Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos sąjungininkės - Osmanų imperijos žlugimo ir, pasirėmus Rusijos ir Didžiosios Britanijos pagalba, „Didžiosios Armėnijos“ įkūrimo. Tai pastūmėjo juos į aktyvius veiksmus ne tik Rusijos imperijai priklausiusioje Užkaukazėje, bet ir Rytų Anatolijoje (vadinamojoje Turkų Armėnijoje). Tarptautinei bendruomenei savo veiksmus armėnų politikai pateikdavo kaip Balkanų tautų – graikų, bulgarų, rumunų, serbų, juodkalniečių ir albanų – kovos prieš turkų jungą analogą, kas buvo supratingai priimama... Europa nuoširdžiai užjautė „brolius krikščionis“, kuriuos žiauriai engė „barbarai musulmonai“, ir nelabai kreipė dėmesį į amžininkų liudijimus, kurie teigė, jog iš tikrųjų vaizdas anaiptol nėra toks vienareikšmiškas.
Toliau sekė sovietinės „tautų draugystės“ grimasos ir 1947 – 1952 metais, pasak istoriko, vyko trečiasis azerbaidžaniečių genocidas. Azerbaidžaniečių nelaimės nesiliovė ir po to, kai Sovietų Rusija 1920 – 1921 metais užgrobė Užkaukazės valstybes. Iš viso 1947 – 1952 metais į Azerbaidžano SSR buvo iškelti 136 tūkstančiai Armėnijos azerbaidžaniečių, 10 tūkstančių iš jų žuvo šio persikėlimo metu. Be to, būdami kalniečiai, perkeltieji azerbaidžaniečiai prastai aklimatizavosi Azerbaidžano pelkėtose lygumose, į kurias jie buvo ištremti, ir masiškai mirdavo nuo maliarijos ir kitų ligų. Laikas parodė, kad „repatrijantai“ visai nesiveržė į azerbaidžaniečių paliktas gyvenvietes (pavyzdžiui, šiaurrytiniame Sevano ežero krante), dėl ko jos dar ilgus metus buvo likusios tuščios ir apleistos.
Ketvirtasis kruvinų susidūrimų etapas, anot I. Meliano, buvo 1988 – 1994 metai. „Naujas azerbaidžaniečių persekiojimo etapas prasidėjo 1988 metų pradžioje, kai prisidengdami Michailo Gorbačiovo paskelbta „persitvarkymo ir viešumo“ politika, panarmėnistai vėl ėmėsi veiksmų, kuriais buvo siekiama galutinai išstumti azerbaidžaniečių iš Armėnijos ir aneksuoti Kalnų Karabachą. „Armėnijos suvienijimo komiteto“, veikusio nuo 1965 metų, pagrindu, vasario 20 dieną Jerevane buvo įkurtas „Karabacho“ komitetas, o Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte (Chankendyje) – jo filialas „Krunk“ („Gervė“). Tą pačią dieną Kalnų Karabacho autonominės srities (KKAS) liaudies deputatų taryba kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR aukščiausias tarybas su prašymu atskirti KKAS nuo Azerbaidžano ir prijungti ją prie Armėnijos. Iš lenkiškų „autonominių apylinkių“ ir „autonominių rajonų“ atsiradimo Lietuvoje yra gerai žinoma, kad tokios „iniciatyvos“ būtinai turėjo būti palaimintos Maskvoje,“- pažymi istorikas.
1988 metų gruodžio 10 dieną buvo numatyta paskelbti Armėniją „išvalyta nuo turkų (t.y. nuo azerbaidžaniečių) respublika“, tačiau galutinai realizuoti šį planą sutrukdė baisus žemės drebėjimas, įvykęs Armėnijoje gruodžio 7 dieną. Tačiau pirmieji šimtai azerbaidžaniečių buvo priversti pasitraukti iš Armėnijos (iš Kafano rajono) dar 1988 metų sausio 25 dieną. Visa tai buvo daroma su tyliu ne tik Armėnijos SSR vadovybės, bet ir Maskvos pritarimu.
Baisiausia tragedija, anot jo, įvyko 1992 metų vasario 26 dieną. „Armėnijos kariuomenės daliniai, remiami Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366 – ojo pulko karininkų ir puskarininkių, visiškai sunaikino azerbaidžaniečių gyvenamą Kalnų Karabacho rajono centrą Chodžalį. Per vieną naktį buvo žvėriškai nužudyta 613 žmonių, jų tarpe 106 moterys ir 23 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 – paimti įkaitais, 150 – dingo be žinios. Kaip ir amžiaus pradžioje, žudynes lydėjo sadistinės perversijos: nėščioms moterims išskrosdavo pilvus ir, išėmę iš jų dar negimusius vaikus, užsiūdavo juose nupjautas vyrų galvas,” – vardijo pranešėjas.
Iki 1993 metų pabaigos Armėnija okupavo net 20 procentų Azerbaidžano Respublikos teritorijos. Karo veiksmai ir žmonių žudynės tęsėsi iki 1994 metų gegužės 16 dienos, kai buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo. Didžioji dalis gyvenviečių buvo visiškai sugriauta ar sudeginta, jose likęs turtas – išgrobstytas. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo žvėriškai nužudyti, apie 50 tūkstančių – suluošinti, o daugiau negu milijonas – priverstas apleisti gimtąsias vietas, paliekant savo namus ir per visą gyvenimą užgyventą turtą. Azerbaidžano pusės skaičiavimais, bendri nuostoliai dėl armėnų agresijos sudaro apie 60 milijardų JAV dolerių.
Kalbėti reikia
Kalbinta ilgametė LGGTC direktorė, dabar Seimo narė Dalia Kuodytė portalui „Balsas.lt“ sakė sveikinanti įvairių tautų atstovų atvirus pokalbius apie istoriją. „Vyko renginys skirtas ukrainiečių „Holodomorui“, dabar apie savo skausmą kalba azerbaidžaniečiai. Nemanau, kad tai yra prieš ką nors nukreipta. Tiesiog reikia žiūrėti į istoriją matant visą, o ne dalį tiesos,“ – sakė ji.
Nužudytųjų atminimą dalyviai pagerbė tylos minute. Ant memorialo, esančio prie Genocido muziejaus, buvo padėta gėlių. Minėjime dalyvavo kultūros viceministras Donatas Valančiauskas, Seimo nariai Jurgis Razma, Kęstutis Masiulis, Artūras Melianas, Dalia Kuodytė, LGGTC vadovė Teresė Birutė Burauskaitė, daugelis visuomenės veikėjų, įvairių etninių bendrijų nariai.
Ruslano Kondratjevo nuotr.:
Azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas.
Gėlės aukų atminimui.
Dalia Kuodytė ir Mahiras Gamzajevas.
Žvakutės aukų atminimui.
Gieda imamas Mustafa Bei Asgiun.
