Kad ir kokia svarbi techninėse sporto šakose būtų „geležis“, labai dažnai čia pergalę lemia tokie subtilūs dalykai, kaip psichologinis pasiruošimas ir sugebėjimas suvaldyti emocijas. Šiųmetiniame Lietuvos ralio čempionate jau trečiose lenktynėse iš eilės etapo nugalėtojo titulas paaiškėja tik pačiuose paskutiniuose kilometruose, o finiše lyderius skiria vos kelios sekundės.
Visa tai reiškia, kad neišvengiamai varžybas lydintis stresas yra pasiekęs aukštos įtampos lygį, ir kad tai koreguoja ekipažų rezultatus. „Samsonas Rally Rokiškis 2021“ tapo puikia viso to iliustracija ir privertė komandų strategus paieškoti atsakymų į prioritetų sąraše greičiausiai nebuvusius klausimus: kaip įveikti spaudimą, jaudulį paversti savotišku dopingu ir kokie „raminamieji“ veikia efektyviausiai?
Nors patys sportininkai kaip taisyklė džiūgauja lenktyniaudami milžiniškos konkurencijos sąlygomis, visgi pripažįsta, kad tai pasiutusiai pavojinga. Vardan geresnio rezultato tenka balansuoti ant savo galimybių ribos, kurią peržengus ne tik patiriami didžiuliai nuostoliai, bet dažnai kyla grėsmė sveikatai ar netgi gyvybei.
Psichologijos ABC
Sporto pasaulio psichologinius rebusus gvildenanti Aistė Žemaitytė teigia, kad emocijų spektras – nuo baimės suklysti iki adrenalino antplūdžio –lenktynininkų rezultatus gali pakoreguoti neatpažįstamai.
„Iš esmės kiekvienų varžybų metu lenktynininkai patiria bemaž visas įmanomas emocijas. Priklausomai nuo įvykių, gali dominuoti viena emocija visų varžybų metu, gali būti emocijų kaita, gali būti emocinė sumaištis. Svarbu, kaip intensyviai jos išreikštos ir kokie jų valdymo įgūdžiai. Didžioji dalis emocijų priklauso nuo mūsų minčių, kurias galime pakeisti. Profesionalus sportininkas privalo mokėti net ir sudėtingomis sąlygomis neprarasti pusiausvyros ar labai greitai ją susigrąžinti“, – pastebi A. Žemaitytė.
Psichologė akcentuoja, kad žmogaus nervų sistema yra „užprogramuota“ automatiškai apsisaugoti nuo pavojingų veiklų. Jei situacija suvokiama kaip kelianti grėsmę gyvybei, automatiškai aktyvuojama tam tikra smegenų dalis, kuri generuoja tokius dalykus kaip baimė arba agresija. Su tuo susitvarkyti ypatingai sunku. Pasiekus afekto būseną, kurios metu žmogus veikia nesąmoningai, emocijų valdymas iš viso neįmanomas. Didelio intensyvumo emocijos sportininkams nenaudingos, nes jos pareikalauja didelių energijos resursų, kurie išsekina ir dar labiau komplikuoja galimybes išlaikyti dėmesio koncentraciją.
Klaidų kaina
Pastaraisiais metais tempą Lietuvos ralio čempionato etapuose diktavęs ir triuškinančia persvara persekiotojus lenkęs Vaidotas Žala šį sezoną sulaukė pasipriešinimo tiek iš Martyno Samsono, tiek iš Dominyko Butvilo, tiek iš septynmyliais žingsniais progresuojančio Vlado Jurekvičiaus. Spaudimas pasiekė tokį lygį, kad jau nuo pirmųjų „Samsonas Rally Rokiškis“ kilometrų bandydamas atitrūkti nuo persekiotojų Vaidas spaudė maksimaliu tempu, tačiau slystelėjęs viename greitų posūkių kliudė šiaudų ruloną ir apgadino automobilio priekinę dalį. Nors šis nuotykis baigėsi sąlyginai laimingai – ekipažas galėjo grįžti į trasą antrąją varžybų dieną pagal „Rally 2“ taisyklę bei medžioti papildomus „Power Stage“ taškus, startuoti teko iš 7 pozicijos.
„Tai reiškia, kad gauni pramaltą kelią, su keleto skirtingų trajektorijų pėdsakais ir gerokai daugiau galvosūkių, kaip važiuoti pačiam. Jei gruntas nebūtų taip stipriai išmirkęs, sąlygos būtų gal net geresnės, nei judant pirmam, bet šįkart viskas buvo sudėtingiau nei tuo pačiu greičio ruožu lekiant antrą kartą. Kad ir ką daryčiau, priartėti prie lyderių nepavyksta, o apgadintų kėbulo vietų skaičius auga“, – atviravo V. Žala, antrąją ralio dieną taip pat porą kartų išlėkęs iš trasos, o nesėkmių virtinę lyginęs su patirta Dakare, kai prieš penkerius metus savadarbė „Bitė“ rodė nesibaigiančius kaprizus.
Puikiai Rokiškyje pasirodęs Vladas Jurkevičius (trečioji vieta bendroje įskaitoje) taip pat pripažįsta, kad drauge su konkurencija augantis spaudimas pradeda kelti papildomų rūpesčių.
„Mes dar nesame atsidūrę tokioje situacijoje, kai dėl lenktynių nugalėtojo vardo tekų kautis pačiame paskutiniame greičio ruože, o artimiausius varžovus skirtų mažiau nei sekundė. Tačiau net aštriau kaunantis dėl žemesnių pozicijų įtampa sukylą ir virsta klaidomis. Žinau, kad su ta problema susidursiu ir kad šiandien neturiu jokio jos sprendimo“, – atvirauja V. Jurkevičius.
Tiesa, kylanti Lietuvos ralio žvaigždė spėjo pajusti teigiamą bendro fizinio pasirengimo poveikį. Penkis kartus per savaitę dviračio pedalus minantis ir plento lenktynėse dalyvaujantis Vladas sako, kad jei anksčiau starte širdis sproginėdavo nuo adrenalino antplūdžio, o pulsas šoktelėdavo iki 150 dar negavus krūvio, tai dabar nesiekia 115 dūžių per minutę.
Telemetrija vietojo trenerio?
Atrodytų vienas nedaugelio galimų logiškų sprendimų – sutartis su treneriu, jaučiančiu ekipažo emocinę būklę ir sugebančiu svarbiausiais momentais rasti tinkamų žodžių. Tačiau akivaizdu kad komandas, turinčius tokius pagalbininkus, galima suskaičiuoti ant pirštų.
„Tobulinti savo įgūdžius mums padeda Latvijos ralio mokyklos specialistas Uldis Briedis. Drauge su juo analizuojam vairavimo klaidas ir greičio ruožų vietas, kuriose išbarstom daugiausia laiko. Tačiau kol mokomės automobilio valdymo abėcėlės, ieškoti sporto psichologo turbūt yra kiek anksti“, – samprotauja V. Jurkevičius.
Ilgiausią nepertraukiamą lenktynininko stažą turintis Ramūnas Čapkauskas pastebi, kad varžybinio jaudulio kiekis tiesiogiai susijęs su patirtimi.
„Turint kiek mažiau įgūdžių natūraliai apninka abejonės ar pavyks važiuoti konkurencingu tempu. Ilgainiui su sportinio automobilio valdymu susijusi įtampa atlėgsta, tačiau adrenalinas išsiskiria ir labiausiai patyrusiems, išorinę ramybę demonstruojantiems pilotams – net sveikinantis gali pajusti, kaip tvinksi prakaituoti delnai. Kitus emocijos užplūsta dėl netikėtai pasikeitusių aplinkybių. Spėju, V. Žalos klaidos taip pat susijusios su tuo, kad po incidento pirmą lenktynių dieną, vėlesnius greičio ruožus jis važiavo neįprastoje pozicijoje“, – svarsto R. Čapkauskas.
Senas lenktynių pasaulio vilkas taip pat suabejojo pastaruoju metu dažnai praktikuojamos telemetrijos duomenų analizės suabsoliutinimu. Jo teigimu, bakstelėjus pirštu į ataskaitą jog kažkuriame posūkyje pernelyg daug stabdeisi ar per mažai spaudei akceleratorių vargu ar gali kažką iš esmės pakeisti, nes desperatiškai bandant realizuoti tokias rekomendacijas beveik visuomet rizikuojama nesuvaldyti automobilio.
„Pilotas turi pajusti sukibimo ribas ir jausti tam tikrą komfortą. Jei neri posūkį „užmerktomis akimis“ tiesiog tikėdamasis sėkmės – esi tik keleivis prie vairo. Žinoma, gali pasisekti ir tokios avantiūros, tačiau nepamatuotai rizikuojant tikimybė padaryti „stogą“ ir nepaprastai didelė“, – perspėja nuo šešerių metukų lenktyniaujantis Ramūnas.
Svarbiausi procesai – galvoje
Ar yra universalių receptų varžybų emocijoms suvaldyti? Automobilių sporto profesoriumi tituluojamas treneris Jonas Dereškevičius pastebi, kad „taip“ atsakyti galima nebent teoriškai, nes praktiškai kiekvieno žmogaus kelią tikslo link koreguoja individualios jo patirtys.
„Akivaizdu, kad tos patirtys gali būti labai skirtingos, kaip skirtingas pavojaus suvokimas. Ko gero visiems lenktynininkams bendras yra tik baimės jausmas, nes nieko nebijantys labai greitai atsiduria kapinėse. Būtent nuo to santykio su nuosavomis baimėmis ir priklauso galutinį rezultatą greičio ruože lemiantys sprendimai. Nukirpti keletą sekundžių, reiškia įveikti tas baimes, tačiau to tikrai nepavyks padaryti tiesiog raginant „nekreipti dėmesio“. Išmokti suvaldyti mintis ir koncentruotis į tam tikrų užduočių sprendimą yra sudėtingas menas“, – samprotauja J. Dereškevičius.
Kad ir kokia svarbi techninėse sporto šakose būtų „geležis“, labai dažnai čia pergalę lemia tokie subtilūs dalykai, kaip psichologinis pasiruošimas ir sugebėjimas suvaldyti emocijas. Šiųmetiniame Lietuvos ralio čempionate jau trečiose lenktynėse iš eilės etapo nugalėtojo titulas paaiškėja tik pačiuose paskutiniuose kilometruose, o finiše lyderius skiria vos kelios sekundės.
Visa tai reiškia, kad neišvengiamai varžybas lydintis stresas yra pasiekęs aukštos įtampos lygį, ir kad tai koreguoja ekipažų rezultatus. „Samsonas Rally Rokiškis 2021“ tapo puikia viso to iliustracija ir privertė komandų strategus paieškoti atsakymų į prioritetų sąraše greičiausiai nebuvusius klausimus: kaip įveikti spaudimą, jaudulį paversti savotišku dopingu ir kokie „raminamieji“ veikia efektyviausiai?
Nors patys sportininkai kaip taisyklė džiūgauja lenktyniaudami milžiniškos konkurencijos sąlygomis, visgi pripažįsta, kad tai pasiutusiai pavojinga. Vardan geresnio rezultato tenka balansuoti ant savo galimybių ribos, kurią peržengus ne tik patiriami didžiuliai nuostoliai, bet dažnai kyla grėsmė sveikatai ar netgi gyvybei.
Psichologijos ABC
Sporto pasaulio psichologinius rebusus gvildenanti Aistė Žemaitytė teigia, kad emocijų spektras – nuo baimės suklysti iki adrenalino antplūdžio –lenktynininkų rezultatus gali pakoreguoti neatpažįstamai.
„Iš esmės kiekvienų varžybų metu lenktynininkai patiria bemaž visas įmanomas emocijas. Priklausomai nuo įvykių, gali dominuoti viena emocija visų varžybų metu, gali būti emocijų kaita, gali būti emocinė sumaištis. Svarbu, kaip intensyviai jos išreikštos ir kokie jų valdymo įgūdžiai. Didžioji dalis emocijų priklauso nuo mūsų minčių, kurias galime pakeisti. Profesionalus sportininkas privalo mokėti net ir sudėtingomis sąlygomis neprarasti pusiausvyros ar labai greitai ją susigrąžinti“, – pastebi A. Žemaitytė.
Psichologė akcentuoja, kad žmogaus nervų sistema yra „užprogramuota“ automatiškai apsisaugoti nuo pavojingų veiklų. Jei situacija suvokiama kaip kelianti grėsmę gyvybei, automatiškai aktyvuojama tam tikra smegenų dalis, kuri generuoja tokius dalykus kaip baimė arba agresija. Su tuo susitvarkyti ypatingai sunku. Pasiekus afekto būseną, kurios metu žmogus veikia nesąmoningai, emocijų valdymas iš viso neįmanomas. Didelio intensyvumo emocijos sportininkams nenaudingos, nes jos pareikalauja didelių energijos resursų, kurie išsekina ir dar labiau komplikuoja galimybes išlaikyti dėmesio koncentraciją.
Klaidų kaina
Pastaraisiais metais tempą Lietuvos ralio čempionato etapuose diktavęs ir triuškinančia persvara persekiotojus lenkęs Vaidotas Žala šį sezoną sulaukė pasipriešinimo tiek iš Martyno Samsono, tiek iš Dominyko Butvilo, tiek iš septynmyliais žingsniais progresuojančio Vlado Jurekvičiaus. Spaudimas pasiekė tokį lygį, kad jau nuo pirmųjų „Samsonas Rally Rokiškis“ kilometrų bandydamas atitrūkti nuo persekiotojų Vaidas spaudė maksimaliu tempu, tačiau slystelėjęs viename greitų posūkių kliudė šiaudų ruloną ir apgadino automobilio priekinę dalį. Nors šis nuotykis baigėsi sąlyginai laimingai – ekipažas galėjo grįžti į trasą antrąją varžybų dieną pagal „Rally 2“ taisyklę bei medžioti papildomus „Power Stage“ taškus, startuoti teko iš 7 pozicijos.
„Tai reiškia, kad gauni pramaltą kelią, su keleto skirtingų trajektorijų pėdsakais ir gerokai daugiau galvosūkių, kaip važiuoti pačiam. Jei gruntas nebūtų taip stipriai išmirkęs, sąlygos būtų gal net geresnės, nei judant pirmam, bet šįkart viskas buvo sudėtingiau nei tuo pačiu greičio ruožu lekiant antrą kartą. Kad ir ką daryčiau, priartėti prie lyderių nepavyksta, o apgadintų kėbulo vietų skaičius auga“, – atviravo V. Žala, antrąją ralio dieną taip pat porą kartų išlėkęs iš trasos, o nesėkmių virtinę lyginęs su patirta Dakare, kai prieš penkerius metus savadarbė „Bitė“ rodė nesibaigiančius kaprizus.
Puikiai Rokiškyje pasirodęs Vladas Jurkevičius (trečioji vieta bendroje įskaitoje) taip pat pripažįsta, kad drauge su konkurencija augantis spaudimas pradeda kelti papildomų rūpesčių.
„Mes dar nesame atsidūrę tokioje situacijoje, kai dėl lenktynių nugalėtojo vardo tekų kautis pačiame paskutiniame greičio ruože, o artimiausius varžovus skirtų mažiau nei sekundė. Tačiau net aštriau kaunantis dėl žemesnių pozicijų įtampa sukylą ir virsta klaidomis. Žinau, kad su ta problema susidursiu ir kad šiandien neturiu jokio jos sprendimo“, – atvirauja V. Jurkevičius.
Tiesa, kylanti Lietuvos ralio žvaigždė spėjo pajusti teigiamą bendro fizinio pasirengimo poveikį. Penkis kartus per savaitę dviračio pedalus minantis ir plento lenktynėse dalyvaujantis Vladas sako, kad jei anksčiau starte širdis sproginėdavo nuo adrenalino antplūdžio, o pulsas šoktelėdavo iki 150 dar negavus krūvio, tai dabar nesiekia 115 dūžių per minutę.
Telemetrija vietojo trenerio?
Atrodytų vienas nedaugelio galimų logiškų sprendimų – sutartis su treneriu, jaučiančiu ekipažo emocinę būklę ir sugebančiu svarbiausiais momentais rasti tinkamų žodžių. Tačiau akivaizdu kad komandas, turinčius tokius pagalbininkus, galima suskaičiuoti ant pirštų.
„Tobulinti savo įgūdžius mums padeda Latvijos ralio mokyklos specialistas Uldis Briedis. Drauge su juo analizuojam vairavimo klaidas ir greičio ruožų vietas, kuriose išbarstom daugiausia laiko. Tačiau kol mokomės automobilio valdymo abėcėlės, ieškoti sporto psichologo turbūt yra kiek anksti“, – samprotauja V. Jurkevičius.
Ilgiausią nepertraukiamą lenktynininko stažą turintis Ramūnas Čapkauskas pastebi, kad varžybinio jaudulio kiekis tiesiogiai susijęs su patirtimi.
„Turint kiek mažiau įgūdžių natūraliai apninka abejonės ar pavyks važiuoti konkurencingu tempu. Ilgainiui su sportinio automobilio valdymu susijusi įtampa atlėgsta, tačiau adrenalinas išsiskiria ir labiausiai patyrusiems, išorinę ramybę demonstruojantiems pilotams – net sveikinantis gali pajusti, kaip tvinksi prakaituoti delnai. Kitus emocijos užplūsta dėl netikėtai pasikeitusių aplinkybių. Spėju, V. Žalos klaidos taip pat susijusios su tuo, kad po incidento pirmą lenktynių dieną, vėlesnius greičio ruožus jis važiavo neįprastoje pozicijoje“, – svarsto R. Čapkauskas.
Senas lenktynių pasaulio vilkas taip pat suabejojo pastaruoju metu dažnai praktikuojamos telemetrijos duomenų analizės suabsoliutinimu. Jo teigimu, bakstelėjus pirštu į ataskaitą jog kažkuriame posūkyje pernelyg daug stabdeisi ar per mažai spaudei akceleratorių vargu ar gali kažką iš esmės pakeisti, nes desperatiškai bandant realizuoti tokias rekomendacijas beveik visuomet rizikuojama nesuvaldyti automobilio.
„Pilotas turi pajusti sukibimo ribas ir jausti tam tikrą komfortą. Jei neri posūkį „užmerktomis akimis“ tiesiog tikėdamasis sėkmės – esi tik keleivis prie vairo. Žinoma, gali pasisekti ir tokios avantiūros, tačiau nepamatuotai rizikuojant tikimybė padaryti „stogą“ ir nepaprastai didelė“, – perspėja nuo šešerių metukų lenktyniaujantis Ramūnas.
Svarbiausi procesai – galvoje
Ar yra universalių receptų varžybų emocijoms suvaldyti? Automobilių sporto profesoriumi tituluojamas treneris Jonas Dereškevičius pastebi, kad „taip“ atsakyti galima nebent teoriškai, nes praktiškai kiekvieno žmogaus kelią tikslo link koreguoja individualios jo patirtys.
„Akivaizdu, kad tos patirtys gali būti labai skirtingos, kaip skirtingas pavojaus suvokimas. Ko gero visiems lenktynininkams bendras yra tik baimės jausmas, nes nieko nebijantys labai greitai atsiduria kapinėse. Būtent nuo to santykio su nuosavomis baimėmis ir priklauso galutinį rezultatą greičio ruože lemiantys sprendimai. Nukirpti keletą sekundžių, reiškia įveikti tas baimes, tačiau to tikrai nepavyks padaryti tiesiog raginant „nekreipti dėmesio“. Išmokti suvaldyti mintis ir koncentruotis į tam tikrų užduočių sprendimą yra sudėtingas menas“, – samprotauja J. Dereškevičius.
