Ilgų bandymų vaisius
„Chrysler Turbine“ – pirmasis ir, ko gero, vienintelis rimtas projektas, kuriuo buvo siekiama pradėti masinę automobilių su reaktyviniais varikliais gamybą. Dujų turbiną aprūpinto automobilio idėja „Chrysler“ vadovų galvose šmėžavo ne vienerius metus. Iš tiesų, pirmieji bandymai su reaktyviniais varikliais prasidėjo dar tada, kai pasaulis buvo nuspalvintas juoda ir balta spalvomis – ketvirtame dešimtmetyje. Vis dėlto, netikėtai prasidėjęs antrasis pasaulinis karas paskatino „Chrysler“ inžinierius susikoncentruoti į kitus projektus ir dujų turbina varomo automobilio koncepciją paslėpti pieštukais ir drožtukais kupiname stalčiuje.
„Chrysler“ specialistai prie šio projekto sugebėjo sugrįžti tik pasibaigus antrajam pasauliniam karui. Sparčiai auganti ekonomija „Chrysler“ bendrovės banko sąskaitą pildėsi neįtikėtinu tempu, tad kai atėjo metas skirstyti metinį biudžetą, „Chrysler“ vadovai su didžiausiu džiaugsmu nupūtė dulkes nuo senyvo projekto ir liepė inžinieriams sukurti pilnai funkcionuojančius prototipus.
Matote, amerikiečiai dujų turbinos varomo automobilio idėją vystė ne tik dėl noro pranokti savo konkurentus. Bene pagrindinis dujų turbinos privalumas buvo tas, jog jis galėjo naudoti bet kokį kurą. Benziną, dyzelinę, žibalą, aviacinius degalus – jis vartodavo viską, kas dega.
Veikiantis egzempliorius
„Chrysler“ inžinierių sukurtas motoras buvo pajėgus. Jis galėjo išvystyti 130 arklio galių ir 576 Nm sukimo momentą, bet tai nebuvo pats įspūdingiausias rodiklis. Dirbdamas laisva eiga, variklio sūkiai siekė 18 000 aps/min, o stipriau paspaudus akceleratoriaus pedalą, sūkiai galėdavo pasiekti net 60 000 aps/min. ribą.
„Chrysler“ pristačiusi šią raketą teigė, jog dujų turbina, palyginus su tradiciniais vidaus degimo varikliais, reikalauja gerokai mažiau išlaidų eksploatacijai, yra ištvermingesnė ir esant žemoms temperatūroms – užsiveda be didesnių problemų. Kaip to įrodymą „Chrysler“ pateikė faktą, jog „A-831“ vardu pavadintas motoras gali užsivesti net esant – 29 lauko temperatūrai.
Bet kaip ir visos naujos technologijos, taip ir ši dujų turbina turėjo kelis trūkumas. Pirmasis – jis buvo be galo sunkus. Dėl šio faktoriaus, net ir išvystydamas didžiulį sukimo momentą, jis „Chrysler Turbine“ prototipą iki 100 km/val. išjudindavo per maždaug 12 sekundžių. Ir antrasis trūkumas – jo gamyba buvo brangi. Labai brangi. Nors „Chrysler“ iki šiol nėra atskleidusi dujų turbinos gamybos kaštų, bet jūs galite net neabejoti, jog vien variklio gamybos kaina pranokdavo kompaktinės klasės automobilio kainą. „Chrysler“ tuomet planavo „Turbine“ pardavinėti už maždaug 50 000 dolerių. Atsižvelgiant į infliaciją ir kitus veiksnius, šios sumos išraiška dabar prilygtų maždaug 400 000 dolerių sumai.
Ir bene didžiausias šio variklio problema – visuomenės reakcija. „Chrysler“ norėdama surasti visas silpnąsias reaktyvinio variklio vietas, pagamino net 50 „Chrysler Turbine“ egzempliorių ir išdalino juos savanoriams bei liepė jiems automobilius naudoti taip, lyg tai būtų jų asmeninis automobilis.
Beveik trejetą metų trukusi programa leido automobiliams nuvažiuoti 1,6 mln. Kilometrų ir „Chrysler“ inžinieriams leido suprasti kur slypėjo dujų turbinos trūkumai. Didžioji dalis bandytojų skundėsi ilga ir triukšminga dujų turbinos užvedimo procedūra. Kiti priekaištavo dėl neįspūdingos dinamikos ir didokų kuro sąnaudų.
Pasibaigus automobilių bandymų programai, „Chrysler“ suprato, jog šis projektas nebėra vertas tolimesnių investicijų. Tą pačią akimirką buvo priimtas sprendimas sunaikinti beveik visus „Chrysler Turbine“ egzempliorius. Du egzempliorius „Chrysler“ pasiliko sau, o dar septynis „Turbine“ egzempliorius galima išvysti skirtinguose muziejuose ar privačių kolekcionierių garažuose.
Palikimas
Bendrovės vadovams nusprendus nutraukti tolimesnį reaktyvinio variklio vystymą, mažytė grupelė inžinierių toliau atlikinėjo įvairius tyrimus su reaktyviniu varikliu.
Praėjus kuriam laikui, „Chrysler“ pristatė patobulintą „Lycoming“ (aviacinį) variklį. Viso to rezultatas –„Honeywell ATG1500“ agregatas, sugebėjęs pasiekti 1500 AG ir 3728 Nm sukimo momentą.
Nors šis motoras nebuvo montuojamas į lengvuosius automobilius, jis puikiai tiko „M1 Abrams“ šeimos tankams. Iš tiesų, tai buvo palikuonis to paties variklio, kuris galėjo naudoti įvairių rūšių degalus, net ir tekilą.
GALERIJA
REKLAMA
REKLAMA
