Ar verta atsisakyti kelionių malonumo, jei neturi automobilio, o bilietai visuomeniniu transportu gaunančiam mažą algą žmogui yra per brangūs? Bibliotekininkė Birutė Čepulionienė nedvejoja: kelionės dviračiu — dar didesnis malonumas ir nauda sveikatai bei piniginei. Tuo metu, kai kiti lizingu perka automobilius, moteris išsimokėtinai nusipirko dviratį.
„Senjorai, sėdam ant dviračių!“
Taip į savo bendraamžius ir vyresnius žmones, kurie dėl menkų pensijų ar algų priversti riboti savo keliones, kreipiasi Birutė Čepulionienė iš Linkuvos (Pakruojo rajonas).
Per penkiasdešimt perkopusiai bibliotekininkei jau antrus metus geriausia ir pigiausia transporto priemonė yra dviratis. Moteris visuomeniniu transportu naudojasi tik žiemą.
„Su nekantrumu laukiau, kol nutirps sniegas ir dviračiu galėsiu važiuoti kur tik panorėjusi. Svarbiausia — kelionės nieko nekainuoja, o ir minti pedalus į Pakruojį ar Joniškį — vienas malonumas,“ — savo patyrimu dalijasi Linkuvos gimnazijos bibliotekininkė.
„Kartą per radiją išgirdau klausimą: ką veiktum su 50 tūkstančių litų, jei tau juos kas nors dovanotų? Norėjau paskambinti ir pasakyti: pripirkčiau dviračių ir, sukvietusi senjorus ir visus, stokojančius pinigų kelionėms, pakviesčiau savaitgaliais keliauti po Lietuvą, Latviją.“
Dviratis tebėra banko
B. Čepulionienė pernai vasaros pradžioje sumaniusi įsigyti dviratį, šiam pirkiniui pinigų neturėjo.
„Parduotuvėje išsirinkau pigiausią — už 475 litus. Apsidžiaugiau, kad nereikėjo pirmos įmokos“,— prisimena linkuvietė, negalėjusi savo trokštamam pirkiniui sutaupyti iš pusės etato bibliotekininkės atlyginimo.
Kas mėnesį gaudama šiek tiek per penkis šimtus litų, moteris kreipėsi į banką ir dviratį įsigijo išsimokėtinai.
„Banko darbuotoja siūlė dviratį išsipirkti per metus, mokant po 50 litų kas mėnesį. Tačiau tokia įmoka man būtų per didelė ir paprašiau išskirstyti mokėjimus dvejų metų laikotarpiui.
Todėl šis pirkinys man atsieis 110 litų brangiau, bet už jį kas mėnesį tereikia mokėti 25 litus. Kol kas dviratis — ne mano, o banko. Už jį baigsiu mokėti ateinančių vasarą„, — pasakojo B.Čepulionienė.
Važinėti autobusais — per brangu
Dviratis iš esmės pakeitė monotonišką gyvenimą, dabar nebereikia taupyti kelionėms.
„Autobusais važinėti man per brangu. Neturėdama dviračio buvau priversta laisvadienius ir net atostogas leisti namuose. Į Pakruojį ar Joniškį autobusu važiuodavau tik svarbių reikalų verčiama“, — pasakojo bibliotekininkė.
Ji 17 kilometrų nuo Linkuvos iki Pakruojo neskubėdama įveikia kone per valandą. Važiuodama autobusu į abi puse išleistų apie 10 litų.
„Kelionė autobusu iš Linkuvos iki Joniškio ir atgal kainuoja apie 30 litų. Mano pajamos yra per menkos, kad galėčiau tiek išleisti vien autobuso bilietui, — prisipažįsta moteris. — Esu įsitikinusi, kad ne tik man, bet ir daugeliui mažas pajamas gaunančių žmonių, visuomeninis transportas tapo sunkiai įperkama paslauga.“
Vairuotojai dviratininkų dar netoleruoja
Prieš daugelį metų B. Čepulionienė pati vairavo automobilį. Kartą neatsargiai lenkdama dviračiu važiavusią moterį, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo vieškelio į griovį. Po šio įvykio moteris prisimena ne kartą girdėjusi patyrusius vairuotojus kalbant, kad kelyje dviratininkų reikia saugotis.
„Dabar man susidarė įspūdis, kad automobilių vairuotojai ne saugosi dviratininkų, bet juos diskriminuoja, nelaiko visateisiais eismo dalyviais, — savo patyrimu dalijasi B. Čepulionienė. — Dažniau agresyviai su dviratininkais elgiasi sunkiasvorių mašinų, vilkikų vairuotojai.“
Moteris pasakoja, kad neretai dideliu greičiu minant pedalus, iš už nugaros artėjančio vilkiko vairuotojas ima signalizuoti, duodamas suprasti, kad dviratininkė trauktųsi nuo važiuojamosios kelio dalies pakraščio į šalikelę.
„Dėl to yra tekę staigiai stabdyti ir net šokti nuo dviračio, — pasakoja linkuvietė ir prisipažįsta, kad ne kartą vos negriuvo nuo kelio sankasos ar tiesiog po vilkiko ratais. — Dviratininkui stabdyti staigiai ant žvyruotos šalikelės yra taip pat nesaugu, kaip ir automobiliui ant žvyrkelio.“
Važinėjimas stiprina sveikatą
„Tik važinėjantys dviračiais žino, koks tai yra malonumas. Kai pasileidžiu visu greičiu, atrodo, kad ne važiuoju, o plaukiu. Skirtingai nei sėdėdama automobilyje galiu mėgautis kvapais, garsais, apžiūrinėti pravažiuojamas sodybas, net girdėti besišnekučiuojančių žmonių pokalbių nuotrupas,“ — šypsodamasi įspūdžiais dalijasi Linkuvos gimnazijos bibliotekininkė.
„Tačiau dar didesnis malonumas, kai po tokios kelionės visas kūnas tarsi dega, o gera savijauta tiesiog verčia šypsotis“, — pasakoja moteris, anksčiau varginta mažo kraujospūdžio.
„Kartą, nuvažiavau į Joniškį ir, pailsėjusi gerą pusvalandį, nuėjau pasimatuoti kraujo spaudimą. Jį patikrinusi medikė pagyrė: jūsų spaudimas kaip jaunos merginos“, — važinėjimo dviračiu nauda sveikatai džiaugiasi moteris.
Išsipildė vaikystės svajonė
Įsigyti dviratį B. Čepulionienė svajojo jau seniai. Kai suaugę vaikai paliko namus, moterį vis dažniau ėmė lankyti vienatvės liūdesys.
„Tokiomis akimirkomis prisimindavau gimtojoje Žemaitijoje matytus užsienio keliautojus. Garbaus amžiaus sulaukę vokiečiai dviračiais keliauja per Lietuvą, Latviją. Jų patogumui priekyje važiuoja autobusas. Kai keliautojai pavargsta, dviračius kelia ant autobuso ir sėdę į jį važiuoja toliau ilsėdamiesi“, — pasakoja moteris, tuomet ir apsisprendusi pirkti dviratį.
Važinėti dviračiu išmoko būdama ketverių. Tėvų namuose buvo vyriškas dviratis, tad pedalus teko minti perkišus koją. O kai nebegriuvinėjo ir išmoko laikyti pusiausvyrą, iš laimės net užmigti negalėjo: „Aš jau moku važiuoti!“
„Tokia pat laimė ir džiaugsmas buvo kai nusipirkau šį dviratį. Tai — pirmas mano gyvenime mano dviratis“, — pabrėždama paskutinius du žodžius nusišypso vėjo nugairintais skruostais bibliotekininkė.
Janina VANSAUSKIENĖ
